Kaugonys (kaimas)

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kaugonys (Kawgany) ir apylinkės. 1911 m. vokiečių kariuomenės topografinio žemėlapio fragmentas (Karte de westlichen Rußlands. P. 22. Koszedary).
Brasta per Žiežmarą Kaugonių kaime. 2003 m. R. Gustaičio nuotr.

Kaugonys, kaimas Paparčių seniūnijoje, 8 km į pietus nuo Paparčių, 17 km į rytus nuo Kaišiadorių. Per kaimą teka Žiežmara. Šiaurėje ir rytuose Kaugonys ribojasi su Kaugonių mišku, pietuose su geležinkeliu Vilnius-Kaunas.

Turinys

Istorija

Yra išlikęs 1506 m. birželio 27 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro raštas, kuriuo Žadenui Olechnovičiui jis dovanojo Kaugonių dvarą Žiežmarių paviete. Kaugonių dvaras, priklausęs Mykolui Voronai minimas 1567 m. sudarant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašauktinių sąrašą.

Maždaug tuo laikotarpiu čia buvo paslėpti 3 monetų lobiai. 1888 m. valstietis I. Petkevičius rado Žygimanto III Vazos lenkiškų monetų, iš kurių vėlyviausia nukaldinta 1654 m. Policijai perduota 400 (kitur minima 700) monetų. Antras - Lietuvos ir Lenkijos monetų - Jono Kazimiero šilingų - lobis buvo rastas 1890 m. ir svėrė 3 svarus bei 94 auksinus. Jame buvo 1276 monetos, iš kurių vėlyviausia nukaldinta 1666 m. Šis lobis pateko į Vilniaus senienų muziejų. Trečią lobį 1965 m. rado L. Ilgevičius buvusio S. Nėries kolūkio tvarte. Moliniame puode buvo 554 lietuviškos, lenkiškos, prūsiškos ir kitų kraštų monetos. Seniausia nukaldinta 1617 m., vėlyviausia – 1656 m. Didžiąją lobio dalį sudarė įvairios vertės sidabrinės monetos. Greičiausiai visa tai buvo paslėpta 1654-1667 m. karo su Rusija metu.

1775 m. karališkasis Kaugonių kaimas su 17 sodybų priklausė Paparčių parapijai. 1795 m. kaimas su 16 sodybų ir 114 gyventojų priklausė seniūnijai, jį valdė J. Kučevskis. Buvo ir karčema, priklausiusi J. Kučevskiui. Joje gyveno žydo L. Josirlovičiaus 5 asmenų šeima. Tuo metu Kaugonys buvo prie prekybinio Vilniaus-Kėdainių kelio. 1843 m. valstybiniam Kaugonių dvarui priklausė Kaugonių kaimas su 530,57 dešimtinės žemės ir Gervaraisčio užusieniu. 1863 m. sukilimo metu caro valdininkai sužinojo, kad tų metų kovo pabaigoje netoli Kaugonių įsikūrė sukilėlių stovykla, kurioje buvo apie 100 žmonių ir nuolat atvykdavo naujų sukilėlių. Kovotojai buvo numatę persikelti į Jonavos miškus. Šiame sukilime dalyvavo Kaugonių valstiečiai M. Kinderevičius ir P. Petkevičius. 1866 m. valstybiniame Kaugonių dvare buvo 1036,83 dešimtinės žemės, iš to skaičiaus Kaugonių kaime - 545,93 dešimtinės. Žemės savininkai - valstybiniai valstiečiai. 1897 m. Kaugonių kaime buvo 389 gyventojai ir 323 dešimtinės žemės. 1909 m. Kazokiškių parapijos gyventojų sąraše įrašytos 59 sodybos ir 378 gyventojai katalikai, iš kurių 16 jaunuolių jau buvo išvykę į Ameriką. Pažymima, kad čia „žmonės kalba lietuviškai, supranta lenkiškai”. 1913 m. sudarytame minėtos parapijos gyventojų sąraše pateikiama tokia statistika: Kaugonyse - 62 sodybos ir 328 gyventojai katalikai. Iš jų 48 sodybose gyvenę 259 gyventojai užrašyti lenkais (Petkevičiai, Liubševičiai, Kazakevičiai, Sinkevičiai, Rumševičiai ir kt.), o 14 sodybų gyvenę 69 gyventojai - lietuviais (Petkevičiai, Liubševičiai, Kazakevičiai). Pirmojo pasaulinio karo metu kaime palaidoti 2 žuvę kareiviai. 1923 m. pastebimas gyventojų skaičiaus mažėjimas - 59 sodybose gyveno 272 gyventojai. 1931 m. Kaugonyse buvo 70 sodybų ir 506,6 ha žemės. Į vienkiemius Kaugonys išskirstyti 1933 m. Tuo metu kaime su pridėtais Vencentopolio ir Bernardinkos palivarkais (84,46 ha) buvo 554,79 ha žemės. Kaimui priklausė ir 3 atskirai buvę sklypai, nutolę per 2 km, 5 km ir 6 km nuo Kaugonių. Didžiausio sklypo (16,36 ha) savininkas - Sinkevičius. Labiausiai paplitusios pavardės - Petkevičius, Kazakevičius, Sinkevičius ir Žilinskas. 1937 m. kaime gyveno 281 gyventojas katalikas. 1944 m. lapkritį partizanų rinktinės vadas Jonas Misiūnas (slapyvardis Žalias Velnias) Kaugonyse surengė rinktinės partizanų būrių vadų pasitarimą, kurio metu, pagal vieną iš versijų, buvo įkurta Didžiosios Kovos partizanų apygarda. 1945 m. spalio 17 d. NKVD gavo duomenų, kad Kaugonių miške slaptosi partizanai. Apsupę palapinę, rusų kareiviai nušovė 3 partizanus, tarp jų K. Kazakevičių (slapyvardis Agurkas) ir kuopos vadą A. Petkevičių (slapyvardis Aguona). Pastarasis turėjo dienoraštį, įsakymus ir atsišaukimus. 1946 m. viduryje Kaugonių apylinkėse veikė 23-jų partizanų būrys, kuriam vadovavo V. Drumstas (slapyvardis Kazimieras). Iš viso 1944-1948 m. žuvo 14 partizanų, kilusių iš Kaugonių, 4 įkalinti. 1944-1951 m. įkalinti 8 gyventojai, 1948-1949 m. ištremti 6 Kaugonių gyventojai. 1947 m. kaime buvo 54 sodybos, 266 gyventojai.

1901 m. įkurta mokykla. 1938 m. ji apibūdinama kaip 4 metų kurso ir 1 komplekto. Joje mokėsi 51 mokinys. 1949 m. Stasys Tijūnaitis, mokyklų inspektorius, savo ataskaitoje apie Kaugonių mokyklą rašė: „Vaizdinių priemonių nėra, kėdžių - nė vienos, stalo - nė vieno”. Tačiau tuo pat metu iš 34 mokinių dvidešimt penki įrašyti į pionierius, o pats mokyklos vedėjas V. Varanauskas - komjaunuolis (gretimoje Dainavos mokykloje tuo metu nebuvo nė vieno pionieriaus). 1957 m. Kaišiadorių rajono mokyklų sąraše Kaugonių mokykla jau nebeminima. Po Antrojo pasaulinio karo Kaugonių kaime įkurtas „Naujųjų Kaugonių“ kolūkis. 1950 m. šio kolūkio pirmininkas J. Žilinskas, kaip nekeliantis politinio pasitikėjimo, buvo perrinktas. Kaime dar išlikęs buvusio Paparčių kolūkio Kaugonių gyvulių fermos pastatas.

2000 m. kaime buvo 54 sodybos, 93 gyventojai. Yra veikiančios kapinės, Kaugonių geležinkelio stotelė (anksčiau buvusi atskira gyvenvietė, žr. Kaugonys (geležinkelio stotelė)).

Kaugonis mini poetas A.Mickevičius (1798-1855) eilėraštyje „Nakvynė“:

Prie Trakų ežero mūs

vadas

Po Kaugonių mūšio

nakvoja.

Eilėraščio sukūrimo istorija tokia. XVIII a. pabaigoje netoli Kaugonių esantį Auseniškių dvarą ir kaimą įsigijo Matusevičiai. Vienas iš jų - Vincentas Matusevičius (1801-1862) - išgarsėjo 1831 m. kaip sukilėlių būrio vadas. 1831 m. balandžio 17 d. Ukmergės sukilėlių vadas K. Zaluskis sujungė savo būrius su Trakų apskritiesVincentas Matusevičius ir Gabrieliaus Oginskio būriais, kad persikeltų ties Čiobiškiu per Nerį, ir apsistojo prie Kaugonių. Iš viso čia buvo apie 3 tūkstančius sukilėlių. Išblaškyti sukilėlių būrius buvo pavesta caro kariuomenės pulkininkui Verzilinui. Jis su 300 raitų kazokų, dviem pėstininkų kuopomis išžygiavo iš Trakų ir sustojo Auseniškių dvare, priklausiusiame Vincento Matuševičiaus tėvui. Čia besiilsinčius rusų karius užpuolė sukilėliai. Mūšio metu apie 120 sukilėlių buvo nukauta arba sužeista, apie 30 pateko į nelaisvę. Auseniškių dvaras ir kaimas buvo sudeginti. Sukilėlių vadas Vincentas Matuševičius, prie koplytėlės palaidojęs nukautuosius, sustojo nakvoti šalia sudeginto dvaro. Vėliau Drezdene jis susipažino su poetu A. Mickevičiumi, kuriam ir papasakojo apie sunkų mūšį Kaugonių apylinkėse. Poetą įkvėpė pasakojimas, ir jis 1832 m. kovo 29 d. parašė 16-os posmų eilėraštį, vaizduojantį tą naktį po mūšio. Tačiau poetas suklydo, Auseniškių mūšį pavadindamas Kaugonių mūšio vardu.

Vietovardžiai

Kaugonių pradžios mokyklos mokytoja Angelė Kindurytė 1936 m. rugpjūčio mėnesį užrašė Kaugonių kaimo vietovardžius.

Pilypiškės (vietos tarme Pilypiškes) – krūmais apaugusi pieva. Lyguma, durpės. 6 ha dydžio. Šiaurės pusėj, prie valdiško miško.

Raudonės (vietos tarme Raudones) – ariama žemė. Lyguma, priesmėlis, apie 20 ha dydžio. Prie valdiško miško rytų pusėje.

Aukštojus (vietos tarme Aukštūjas) – ariama žemė. Pakiluma, priesmėlis, 10 ha dydžio. 0,5 km nuo Kaugonių kaimo į rytų pusę, prie valdiško miško.

Skaročiškės (vietos tarme Skaročiškes) – ariama žemė. Pakiluma, molis, apie 15 ha dydžio. Nuo Kaugonių kaimo į vakarus 0,5 km.

Žydo daržas (vietos tarme Žida daržas) – ariama žemė. Pakiluma, priesmėlis, 7 ha dydžio. Prie Kaugonių, rytų pusėje. „Žydas turėjo karčemą”.

Žiežmarėlė (vietos žmonės vadina Žežmorka) – upelis. Teka per Kaugonių kaimą iš rytų į vakarus. Įteka į Švento Jono upelį Vareikonių kaime.

Vilkojus (vietos tarme Vilkojas) – krūmais apaugusi pelkė. Labai įdubusi vieta durpyne. Apie 18 ha dydžio. „Prieina prie valdiško miško šiaurės pusėj”.

Lankelės (vietos tarme Lankialas) – ariama žemė ir pieva. Lyguma, šlyno molėta žemė, 9 ha dydžio. Ribojasi su valdišku mišku ir upeliu iš rytų pusės.

Palvėnas – ariama žemė. Lyguma, juodžemis. 20 ha dydžio. Ribojasi su valdišku mišku pietų pusėje.

Degsnis – raistas. Lyguma, apaugusi krūmais, 6 ha dydžio. Nuo Kaugonių kaimo į vakarus 1 km.

Ražai (vietos tarme Razai) – ariama žemė. Pakiluma, juodžemis, 7 ha dydžio. Nuo Kaugonių kaimo į vakarus 1 km.

Skerdimai – pieva. Lyguma, šlyno žemė. Apie 10 ha dydžio. Nuo Razų į rytų pusę.

Ožiupė (vietos tarme Ožipys) – ariama žemė ir pieva. Lyguma, priemolis, 17 ha dydžio. Vakarų pusėje, prie Čiviškių kaimo žemės.

Skynimas – ariama žemė. Lyguma, priemolio žemė. Apie 30 ha dydžio. Nuo Ožipio į rytus.

Girelė (vietos tarme Girela) – ariama žemė ir pieva. Pakiluma, 16 ha dydžio. Į pietus nuo Skynimo.

Kamantiškės (vietos tarme Kamančiškes) – ariama žemė. Lyguma, baltžemis, 5 ha dydžio. Į šiaurę nuo Girelas.

Valakas – ariama žemė. Lyguma, šlyno, molėta žemė. Apie 12 ha dydžio. Nuo Kaugonių kaimo į vakarus 1 km.

Nuotakas – ariama žemė ir balos. Lyguma, baltžemis, 10 ha dydžio. Nuo Valakų į vakarus.

Pavarniškės (vietos tarme Pavarniškes) – ariama žemė. Lyguma, juodžemis, 10 ha dydžio. Nuo Nuotako į rytus.

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 181-183.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos