Klėriškės

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Klėriškių klėtis. 2003 m. R. Gustaičio nuotr.
Jų protėviai pastatė šią koplytėlę Klėriškėse. 2003 m. R. Gustaičio nuotr.
Soželka Klėriškių kaimo sodyboje. 2003 m. R. Gustaičio nuotr.
Šulinys Klėriškių kaimo sodyboje. 2003 m. R. Gustaičio nuotr.

Klėriškės (Klėriškis), kaimas Nemaitonių seniūnoje, 2 km į šiaurės rytus nuo Varkalių, 17,5 km į pietus nuo Kaišiadorių, kairėje kelio Žiežmariai-Semeliškės pusėje. Per kaimą teka Užkertus, Kertaus upelio kairysis intakas. Yra 5 tvenkiniai (bendras plotas 14,4 ha). Klėriškes supa Kaukinės miškas.

Kaime yra alkakalnis, vadinamas Koplyčia, klėtis ir koplytėlė.

Kaime yra du akmenys - saugomi gamtinio kraštovaizdžio objektai. Klėriškių I akmuo atvilktas iš pamiškės. Jo aukštis - 2,2 m, plotis - 2,4 m, ilgis - 3,4 m. Klėriškių II akmuo taip pat atvilktas mlioratorių. Jo aukštis - 2,65 m, plotis - 1,9 m, ilgis - 3,80 m.

Turinys

Istorija

Klėriškės paminėtos 1744 m. Užuguosčio parapijos gyvenviečių sąraše. 1795 m. Klėriškių bajorkaimyje buvo 5 sodybos, 32 gyventojai. Čia gyveno dvi rusų šeimos (9 gyventojai), buvo ir karčema su 4 gyventojais - žydais. XIX a. pradžioje Klėriškės priklausė Robertui Dominykui Romeriui (gimusiam 1797 m.). 1850 m. Klėriškėse Malevskis turėjo 40 dešimtinių, Žarnovskis - 30 dešimtinių, Kosmovskis - 109 dešimtines, Bartoševičius - 36 dešimtines žemės. 1866 m. - 14 sodybų, 241 gyventojas (234 katalikai, 4 stačiatikiai, 3 žydai).

1863 m. gegužę, sukilimo metu, Klėriškių ir Kamenkos kaimų valstiečiai ypač džiaugsmingai sutiko A. Stabrovskio sukilėlių būrį ir pavaišino sukilėlius (300 žmonių) pietumis; vaišėms jie „patys“, kaip sakoma pranešime, atnešė viską, „ką tik valgomo turėjo“. Sukilime dalyvavo Klėriškių gyventojai Jonas ir Antanas Mikalauskai. Klėriškių miške įvyko mūšis. 1863 m. lapkričio 7 d. F. Visloucho, A. Stabrovskio ir J. Sendeko būriai po mūšio prie Laičių viensėdžio pasitraukė į Klėriškių mišką. Čia netikėtai susidūrė su carinės Rusijos kariniu daliniu. Nesupratę F. Visloucho komandos, Stabrovskio ir Sendeko būriai metėsi į kitą pusę. Kautis teko vienam F. Visloucho būriui. Netikėtai užklupti sukilėliai dvi valandas kovėsi durtuvais ir šautuvų buožėmis. Žuvo 25 sukilėliai. Pats F. Vislouchas buvo sužeistas į šoną, tačiau į nelaisvę nepateko.

Kaimas į vienkiemius išskirstytas 1937 ir 1939 metais. 1937 m. 64,61 ha žemės sklypas padalintas į 3 atskirus sklypus Adamoniams, 1939 m. į 6 sklypus padalinta 43,17 ha. Tuo metu kaime buvo paplitusi Matijausko pavardė. Klėriškių kaimas ribojosi su Klėriškių viensėdžio žeme, kuriame sklypus turėjo V. Paškauskas, J. Pavickas ir K. Andriūnas.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944) žydų Kalamickų šeimą iš gretimo Sepijoniškių kaimo slėpė Klėriškių gyventojas Vaclovas Paškauskas. Gerai užmaskuotoje žeminėje Paškauskas pusę metų laikė ne tik Kalamickus, bet ir dar tris šeimas, pabėgusias iš Kauno geto. Iš viso jis slėpė 14 žmonių. Pabėgti iš Kauno geto žydams padėjo Marcukas, kuris vežimu kelis kartus buvo nuvykęs į getą. Visų pirma jis išvežė iš geto Ipo šeimą (vyrą, žmoną ir penkerių metų vaiką), paskui dvi Gilmanų šeimas. Paškauskas su dviem sūnumis įrengė slėptuvę po bulvių sandėliu. Patekti į žeminę buvo galima tik išsklaisčius bulvių krūvą, supiltą ant žeminės viršaus. Slepiamiems žydams Paškauskai parūpindavo maisto. Sužinojęs, kad kažkas pranešė vokiečiams apie slepiamus žydus, Paškauskas juos įspėjo, ir šie pasitraukė į kitą kaimą. Nieko neradę, vokiečiai pradėjo mušti Paškauskus, reikalaudami pasakyti, kur slepiasi žydai. Nors vokiečiai su policininkais grasino sušaudyti Paškauskus, bet tie vis tvirtino, kad nieko nežino. Paškauskai iki karo pabaigos savo sodyboje slėpė 14 žydų. Po karo Kalamickai ir Gilmanai apsigyveno Kaune.

Žydus taip pat slėpė ir Dimša iš Klėriškių. Sovietiniams partizanams padėdavo Romeris. 1945 m. nušautas laikrodininkas A. Dimša, kaime turėjęs savo dirbtuvę. 1949 m. nušautas Antanas Liskauskas, Klėriškių apylinkės tarybos pirmininkas. Palaidotas Klėriškių kapinėse.

1947 m. įkalintas partizanas A. Andriūnas. 1945-1947 m. įkalinta 11 Klėriškių gyventojų. 1945 m. ištremti Zaikauskai (5 asmenys), 1948 m. ištremti Adomoniai (3 asmenys), Andriūnai (3 asmenys), Z. Dimšaitis, E. Juodienė, Kochai (7 asmenys), 1949 m. ištremti Cibulskai (3 asmenys), Kaminskai (4 asmenys), M. Čiurinskienė, V. Matakas. 1951 m. ištremti Noreikos (2 asmenys).

Veikė Klėriškių pradžios mokykla (nuo 1928 m.). 1957-1958 mokslo metais joje mokėsi 25 mokiniai. 1957 m. kaime veikė biblioteka, klubas-skaitykla. 1897 m. kaime - 167 gyventojai, 607 dešimtinės žemės, 1923 m. - 30 sodybų, 219 gyventojų, 1931 m. - 44 sodybos, 723,2 ha žemės, 1937 m. - 188 gyventojai katalikai, 1947 m. - 38 sodybos, 332 gyventojai, 1959 m. - 241 gyventojas, 2000 m. - 37 sodybos, 68 gyventojai. Yra kapinės.

1915 m. balandžio 23 d. Klėriškėse gimė Stasys Zaikauskas – dimisijos majoras, politinis kalinys, Nepriklausomų rašytojų sąjungos narys.

Klėriškių koplytėlė

Koplytėlė 2,5x2 m dydžio, medinė, stogas dengtas skarda, viršuje - geležinis kryžius. Priekyje stiklinės durelės. Viduje - 2 statulėlės.

Vietovardžiai

Ringailių pradžios mokyklos mokytojas Petras Kursevičius 1935 m. gruodžio mėnesį užrašė Kleriškių kaimo vietovardžius. Pateikėjai - Stasys Zaikauskas, Kazys Juodis ir Stasys Kaminskas, gimę šiame kaime ir Jakimavičius Vincas, gimęs Orlovčiznos vienkiemyje, Onuškio valsčiuje.

Apie kaimą užrašyta: „Kaimas baudžiavos nėjo, nes priklausė anksčiau Oginskiui, o vėliau smulkiems bajorėliams - šlėktai”.

Akmeninyčia (vietos žmonės vadina Akmenyčia) – dirva. Juodžemis. 1,2 ha dydžio. Vidulaukyje, Noreikienės sklype. „Daug akmenų”.

Apkasai (vietinių žmonių vadinama Apkasas) – kalnas. Molis, juodžemis. 0,4 ha dydžio. Prie pat Žiežmarių kelio. „Jame yra rusų apkasai: čia stovėjo apie tris savaites rusai”.

Bendreliai – vienkiemis. Pailgas iš šiaurės į pietus. Apie 80 ha dydžio. Tarp Nemaitonių, Ringailių kaimų ir Žydiškių. „Penki gyventojai iš jų žmonės išskiria Bendrelių vs.”.

Dimbrava – kalnas. Aplink molis, žvyras, pailgas. 3 ha dydžio. Pro jį eina kelias į Stravininkų mišką.

Dubelė – pieva. Pailga tarp kalvelių, aplink molis. 0,5 ha dydžio. Prie kelelio, einančio į Beižonių-Žiežmarių kelią.

Dugneliai – raistas. Pailgas, 0,5x1,5 km dydžio. Nuo Žydiškių=Švenčiaus ež. eina link Pieštuvėnų ežero”. „Dalijasi į: Dugneliai, Brastos ir Bendrinės raistus”.

Duobelė – pieva. Tarp kalvų, apvali, molis, žvyras. 0,5 ha dydžio. 10 m į rytus nuo Beižonių-Žiežmarių kelio. „Joje auga keturi laukiniai vaism[edžiai].”. „Įdubus vieta”.

Gaigalo raistas – durpynas. 1,5 ha dydžio. 15 m į šiaurę nuo Beižonių-Žiežmarių kelio. „Jame antys peri vaikus”.

Genevičiaus raistas (vietinių žmonių vadinama Genevičio raistas) – raistas. Juodžemis, pailgas. 0,5 ha dydžio. Nuo Stravininkų miško į rytus.Greta – Šviesus raistas. „Jis yra aukščiau už Šviesų r.[aistą], todėl į jį teka iš pastarojo upelis”. „Nuo savininko pavardės”.

Gumbaraistis – raistas. Juodžemis, rūdynas. 3 ha dydžio. Prie pat Stravininkų miško.

Ilgoji pieva – pieva. Juodžemis, durpės. 1 ha dydžio. Noreikiemės laukų vidury.

Išdago kalnas – kalnas. Molis, smėlis. 1 ha dydžio. Prie kelelio, einančio į Žiežmarius, Noreikienės lauke. „Išdegus vieta, greta abu”.

Išdagų raistas – raistas, liūnas. Durpynas. 0,4 ha dydžio. Prie Šoliškės-Medinų kelio, Noreikienės sklype. „Išdegus vieta, greta abu”.

Jundzilos revas – revas. Žvyras, molis. Apie 12x15x70 m dydžio. „Pusė priklauso ir Žardalevičiui”. Nuo savininko pavardės”.

Kertus – upelis. „Prasideda Kleriškių km. Romaro laukų pelkėse ir tuoj kerta Žiežmarių vieškelį”. „0,5 km nuo Žiežmarių įteka į Strėvą”.

Koplyčia (vietinių žmonių vadinama Kaplica) – kalnelis su duobe. Apvalus, smėlis. 1/3 ha dydžio, 5 m aukščio. Į dešinę prie kaimo kapų, einant Žiežmarių-Aukštadvario keliu. „Ant jo yra apvali, kaip bliūdas duobė”. „Buvo seniau pastatyta koplyčia”.

Kryžiaukos kalnas – kalnas. Nusitęsęs į rytus, žvyras. 10 ha dydžio. 200 m į pietus nuo kaimo kapų, kerta Žiežmarių-Aukštadvario kelias. „Trijų gyventojų. Noreikienės pusėj yra gili pailga 8 m duobė”.

Mašarinė – raistas. Juodžemis, žvyras. 1,5 ha dydžio. Žarnausko, Lisausko ir Simanavičiaus laukų susikirtimas. Visiems priklauso.

Maskava pieva – pieva. Juodžemis, baltžemis, krūmai. 10 ha dydžio. Prie kelio, einančio į Beižonių-Žiežmarių vieškelį, ties Zaikausko troba. „Keturių gyventojų”.

Mušarnykas – raistas. Juodžemis, tik į rytus - žvyras. 2,5 ha dydžio. Simanavičiaus lauke.

Ragavas akmuo (vietiniai gyventojai vadina Ragavas) – kapčius. „Jis skiria Žiežmarių, Aukštadvario ir Semiliškių valsčius”.

Ropinės – raistas, samanynas. Juodžemis, durpynas. 2 ha dydžio. Prie pat Beižonių vieškelio ir dvaro lauko.

Sibirka – dirva. Kalnuota, juodžemis. 3 ha dydžio. Siekia Beižonių-Žiežmarių kelią.

Skroblinė pieva – pieva. Smėlis, įdubus. 30 arų dydžio. Prie kelelio, einančio į Žiežmarių vieškelį.

Šventa žemelė – dirva. Juodžemis, 2 ha dydžio. Prie kelio į Nemaitonis.

Šviesus raistas – raistas. Juodžemis, rūdynas, pailgas į pietus. 1 ha dydžio. Į rytus nuo Stravininkų miško.

Užkertus – upelis. Prasideda Stravininkų miške iš Skujų raisto, įteka į Kertų, Romaro lauke.

Velnio raistas – raistas. Priesmėlis. 0,5 ha dydžio. Stravininkų miško pakraštyje. „Vaidinasi: gieda gaidys, bliauna avele, laksto ožys”.

Vikčio kalnas – kalnas. 1 ha dydžio.

Visciropkas – raistas. Durpynas, 1 ha dydžio. Į pietus nuo Stravininkų miško.

Zakiercų vienkiemis – vienkiemis, ūkis. 20 ha dydžio. Vakarų pusėj ribojasi su Stravininkų mišku. Jį valdo Noreikienė.

Žaliasis kalnas – dirvonas. Žvyras, smėlis. 1,5 ha dydžio. 150 m į pietus nuo Beižonių-Žiežmarių vieškelio. „Pirmiau buvo be vardo. Dabar vartojamas tik artimiau gyvenančių”.

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 125-126.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos