Kurniškės (Kaišiadorių apylinkės seniūnija)

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kurniškės (Kurniszki) ir apylinkės. 1911 m. vokiečių kariuomenės topografinio žemėlapio fragmentas (Karte de westlichen Rußlands. P. 22. Koszedary).
Kurniškės (Žemrausiai) ir apylinkės 1932 m. žemėlapyje. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Retų knygų ir rankraščių skyrius.
Kurniškių dvaro savininkai Magdalena Urbonienė (Zujūtė) (kairėje), viduryje - jos vyras Jurgis Urbonas; dešinėje - Jurgio Urbono brolio žmona. XX a.pradžia. Privati nuosavybė. Vilnius.
Kurniškių dvaro sodyba. 2008 m. R. Gustaičio nuotr.
Kurniškių dvaro sodyboje. 2008 m. R. Gustaičio nuotr.
Kurniškių dvaro sodybos gyvenamasis pastatas, pastatytas 1910 metais. R. Gustaičio nuotr. 2008 m.
Kurniškių dvaro sodybos gyvenamojo pastato prieangis. 2008 m. R. Gustaičio nuotr.
Kurniškių dvaro sodybos kiemas, žvelgiant nuo buvusios Kurniškių pradinės mokyklos pastato pusės. 2008 m. R. Gustaičio nuotr.

Kurniškės (Žemrausiai), kaimas Kaišiadorių apylinkės seniūnijoje, 7 km į rytus nuo Kaišiadorių, 3,5 km į vakarus nuo Žaslių, abiejose kelio Kaišiadorys-Žasliai pusėse. Per Kurniškes teka Žasla.

Turinys

Istorija

Kaišiadorių muziejuje saugomas Kurniškėse rastas akmeninis kirvis. Kurniškių dvaras, priklausęs G. Ripinskiui, 1590 m. priskirtas Navasodų kuopinio susirinkimo centrui. 1775 m. dvare buvo 9 sodybos, priklausiusios Trakų žemės teisėjui de Raesui. 1795 m. Kurniškių palivarke gyveno 21 gyventojas, viena iš šeimų - malūnininko. Apie 1860 m. gyveno 9 gyventojai katalikai. 1897 m. Kurniškių palivarkas su 19 gyventojų ir 240 dešimtinių žemės priklausė grafui Pliateriui. Per Pirmąjį pasaulinį karą dvare buvo palaidotas 1 žuvęs rusų kareivis. 1923 m. dvaro sodyboje gyveno 49 gyventojai. 1924 m. Kurniškėse (vėl vadintose palivarku) žemė, priklausiusi J. Strumilai, buvo išparceliuota. Pagal parceliacijos planą 293,14 ha palivarko žemės numatyta paskirstyti taip: 60,8 ha skirti Paltininkų kaimo mažažemiams, 29,82 - Rečionių kaimo mažažemiams, 19,84 - Gerų Vakarų kaimo mažažemiams ir 13,03 ha - Guronių kaimo mažažemiams. Daugiau kaip po 11 ha žemės turėjo ūkininkai Julius Perednis, P. Gražauskas, V. Kavaliauskas, J. Matulaitis. Tuo metu palivarko pakraštys siekė Laukystą. 1927 m. Kurniškių palivarkas pavadintas Žemrausių kaimu. 1931 m. jame buvo 16 sodybų ir 160,7 ha žemės. Nuo 1928 m. Kurniškių dvarą valdė Pranas Liatukas, 1919-1920 m. ėjęs Lietuvos vyriausiojo karo vado ir krašto apsaugos ministro pareigas. 1934 m. dvaro žemės sklypą (virš 19 ha dydžio) su pastatais (dviejų galų mediniu gyvenamuoju namu, klėtimi, trimis tvartais po vienu stogu, kluonu, rūsiu), taip pat visais medžiais už 31000 litų pardavė iš Amerikos grįžusiems gretimo Rečionių kaimo gyventojams Magdalenai ir Jurgiui Urbonams. Pardavimo akte dar minimi du sugriauti pastatai - tvartas ir kumetynas. Urbonai palaidoti Dalinonių kapinėse. Šiuo metu dalis dvaro sodybos su puse gyvenamo pastato priklauso minėtų Urbonų palikuonei.

1945 m. į Lenkiją repatrijavo bežemis K. Ramanauskas. 1946-1948 m. įkalinti 2 gyventojai. 1947 m. Kurniškių kaime buvo 16 sodybų ir 60 gyventojų. Nuo 1931 m. žinoma Kurniškių pradžios mokykla, įsikūrusi dvaro pastate. Tuo metu mokytojavo Karpavičius, mokėsi 27 mokiniai, tarp jų - būsimasis Didžiosios Kovos apygardos „A“ rinktinės štabo viršininkas Bernardas Steponavičius, slapyvardis Milžinas (1920-1994). Pradėjęs nuo antro skyriaus (jau buvo pramokęs rašto ir aritmetikos), mokykloje mokėsi 3 metus. 1938 m. sausio 1 d. ketverių metų kurso 1 komplekto pradžios mokykloje mokėsi 40 mokinių. Po Antrojo pasaulinio karo mokykloje dirbo mokytojas Julius Perednis. 1957-1958 mokslo metais mokėsi 41 mokinys. 1985 m. kaime buvo 10 sodybų, 22 gyventojai, 2000 - 8 sodybos, 18 gyventojų. Yra išlikę buvusio dvaro sodybos fragmentai - 4 mediniai pastatai - gyvenamasis namas, tvartas, kumetynas ir daržinė. Išlikusi parko dalis.

Vietovardžiai

Kurniškių pradžios mokyklos mokytojas Jonas Cibulskas 1935 m. lapkričio mėnesį užrašė Kurniškių kaimo vietovardžius. Pateikėjas - Liudas Jonaitis, gimęs tame pačiame kaime.

Apušuotas – ariama žemė. Mišri, dirbama žemė su raistais ir krūmais. Apie 30 ha dydžio. Tarp Rečionių, Medžialaukio, Gudzenkos ir Kurniškių kaimų laukų. „Seniau čia būta apušų. Jos iškirstos ir toji vieta vadinama „Apušuotas””.

Baltupis – raistas. Vieta apaugus krūmais, nendrėmis; vietomis yra sausų salų. Apie 150 m dydžio. Tarp Naujažerio, Paltininkų, Kascilausčiznos, Gerų Vakarų ir Kurniškių kaimų. „Didelis raistas, apsilanko vilkai, paukščiai deda kiauš., veda vaikus”. „Šis raistas buvo seniau apaugęs baltais berželiais ir nuo to buvęs baltas vaizdas, be to, vidury esąs griovelis - upelis„ Baltupis””.

Baltupio didžioji sala – sala - ariama žemė. Lengvai dirbama žemė, aplink raistai. Apie 4 ha dydžio. Nuo Kurniškių kaimo ūkininko Jonaičio sodybų į pietryčius apie 700 m.

Barsukų kalnas – kalnelis. Žemė duobėta, smėlėta. Apie 0,20 ha dydžio. „Seniau čia būta barsukų”. „Ir dabar ten barsukų esama”.

Dunuojus – pieva. Lygi, šienaujama pieva. Apie 7 ha dydžio. Tarp Gudzenkos ir Rečionių kaimų. Įeina į Rečionių kaimo žemės plotą.

Jaracko būdelė – gelžkelio sargo būdelė. 4-ame kilometre nuo Kaišiadorių geležinkelio stoties Žaslių kryptimi. „Rusų laikais šioje gelžkelio būdkoje buvo ilgai gyvenęs rusas gelžkel. Jarackas. Nuo to ir pavadinimas kilęs”.

Skynimai – dirbama žemė. Mišri žemė: pieva, miškelis, arima žemė. Apie 20 ha dydžio. Ribojasi su Medžialaukio kaimo žeme. „Buvęs miškas, dabar iškirstas - išskintas”.

Stamkausko kapinėlės – nenaudojama žemė. Duobėta vieta, smėlis. Apie 1/7 ha dydžio. Nuo Šilalio kalno į rytus apie 300 m. „Stankauskas Viktoras užmušęs savo tėvus ir čia slapta palaidojęs”.

Starastos būdelė – gelžkelio sargo būdelė. Apie 1600 m nuo Jaracko gelžkelio būdelės į vakarus, Kaišiadorių link. „Čia nuolat gyvenęs gelžkelėčių „starasta””.

Šėforiaus raistas – raistas. Vieta apaugusi juodalksniais, berželiais, kraštus šienauja. Apie 10 ha dydžio. Šiaurės rytinė kaimo dalis, tarp Keturokų ir Naujažerio kaimų laukų. „Ten darbininkai kirtę mišką. Jiems buvusi įrengta patalpa vadinama „šefarnia””.

Šilalio kalnas – kalnelis. Smėlėta žemė, apaugusi krūmais. Viršus įdubęs. Apie 0,20 ha dydžio. Nuo Barsūkų kalno į pietus apie 400 m. „Ten lapės veda vaikus”. „Ūkininkas Jonaitis šiemet 2 metrų gilumoj iškasė briedžio ragus, kuriuos atidavė Kurniškių pradž. mok. vedėjui”.

Šilalio raistas – raistas. Šlapia, klampi pieva, vietomis apaugusi juodalksniais. Apie 8 ha dydžio. Šalia Šilalio kalno, pietų pusėje.

Žasla – upelis. Išteka iš Baltupių raisto ir teka per Kurniškių ir Rečionių kaimų žemes. Įteka į Lomeną.

Žalia būdelė (vietos tarme Žalia budely) – gelžkelio sargo būdelė. Tarp Jaracko ir Starastos būdelių. „Nesenai žaliai nudažyta, tad vadina šiuo vardu”.

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 41.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos