Lapainia (kaimas)

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lapainios, Juodkošių kaimai ir Juodkošių sala Nemune Rusijos ir Prūsijos pasienio žemėlapyje, sudarytame tarp 1795-1807 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas. F. 526. Ap. 7. Saugojimo vienetas 4933.
Lapainia ( Łapojnia) ir apylinkės. 1911 m. vokiečių kariuomenės topografinio žemėlapio fragmentas (Karte des westlichen Rußlands. O. 22. Kowno.
Lapainia ir apylinkės 1927 m. žemėlapyje. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Retų knygų ir rankraščių skyrius.
Lapainios kaimo gyventojų susitikimas 1999 m.

Lapainia, kaimas Kruonio seniūnijoje, 5,5 km į pietvakarius nuo Kruonio, 20 km į pietvakarius nuo Kaišiadorių, Nemuno dešiniajame krante (per 263,2 km nuo upės žiočių). Rytuose ribojasi su Varkališkių mišku. Per kaimą į Nemuną teka Lapainia. Ant šio upelio kažkada stovėjęs malūnas. Per Lapainią dar teka Palapainia ir Padobris.

Turinys

Guogos rėva

Priešais Lapainią, Nemune, buvo Guogos rėva - viena pavojingiausių ir baisiausių visoje upėje. „Praplyl Gogu, slava bogu“, - sakydavo senovėje baltarusių sielininkai. Apie šią rėvą sukurtos legendos. Pasakojama, jog girioje ties ta vieta gyvenęs darbštuolis milžinas Guoga. Velnias sumanęs jį išvaryti. Tarp jų kilusi baisi kova. Guoga pagaliau įgrūdo velnią į Nemuną, užritino ant galvos jam akmenį ir piktąją dvasią užkeikė, kad ji amžiams čia pasiliktų. Pats Guoga, nenorėdamas paleisti savo priešo, taip pat virto akmeniu. Velnias ir po akmeniu tūnodamas ties ta vieta įsuko labai pavojingą verpetą. Sūkurys pagaudavo plaukiantį sielį, užmesdavo ant akmenų ir sulaužydavo, suniokodavo.

Archeologijos paminklai

Lapainios kaimo apylinkės jau senovėje buvo gausiai apgyvendintos: yra surastos 7 akmens ir geležies amžiaus gyvenvietės, išsidėsčiusios Lapainios ir Palapainės upelių pakrantėse. 1958 m. tyrinėta ankstyvojo neolito gyvenvietė ir dvi ankstyvojo geležies amžiaus alkaduobės. Neolito stovykloje rasta šukinės keramikos ir įvairių titnago dirbinių. Alkaduobėse rastas storas anglių, suodžių ir degintų kaulų sluoksnis, kuriame gausu brūkšniuotosios, grublėtosios ir gludintosios keramikos. Be to, prie pat Nemuno aptikti geležies amžiaus gyvenvietės pėdsakai. Radiniai saugomi Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejuje. Be to, Kaišiadorių muziejuje yra saugomas akmeninis kirvis su skyle kotui, rastas Lapainioje.

Istorija

Lapainios kaimas minimas 1744 m. Darsūniškio parapijos gyvenviečių sąraše. 1795 m. Lapainioje - 7 sodybos, 53 gyventojai. 1848 m. sudarytame valstybinio Kruonio dvaro inventoriuje minimos kaime buvusios kapinės, karčema. Iš viso Lapainioje buvo 199,80 dešimtinės žemės. Gyveno 8 šeimos - Antano Burgulio, Simono Burgulio, Tomo Burgulio, Bartolomėjaus Markūno, Simono Rudžio, Martyno Marciulevičiaus, Mykolo Marciulevičiaus ir Tomo Garšvos.

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu draudžiamą spaudą platino šio kaimo gyventojai Antanas Morkūnas, Jurgis Maculevičius, iš Užnemunės draudžiamos spaudos atnešdavo garsios knygnešių Garmų giminės atstovai - Jurgis Garmus bei kiti.

Apie 1860 m. Lapainios kaime - 166 gyventojai katalikai, 1897 m. - 114 gyventojų ir 178,37 dešimtinės žemės, 1923 m. - 24 sodybos, 151 gyventojas, 1931 m. - 21 sodyba, 114,29 ha žemės. Kaimas į vienkiemius išskirstytas 1931 ir 1938 m. Didžiausias sklypas (24,7 ha) priklausė A. Garšvai. Kaime buvo paplitusios Maciulevičiaus, Morkūno, Rudzensko pavardės.

1941 m. birželio 26 d. traukdamiesi Raudonosios armijos kariai Dijokiškių kaime nušovė 4 Lapainios gyventojus: brolius Praną ir Aleksą Morkūnus bei brolius Vytą ir Juozą Batučius, taip pat 3 kitų kaimų gyventojus. Visi palaidoti Darsūniškio kapinėse. 1945 m. nušautas Jonas Rudzenskas, 1946 m. - Domicelė Navickienė ir Lapainios malūno vedėjas Feliksas Kieras. Visi - Lapainios gyventojai. Po karo NKVD kareiviai nušovė šio kaimo gyventojus Vaitkevičių ir Čepulionį. 1945-1949 m. įkalinti 3 gyventojai. 1949 m. ištremti Melkϋnai (3 asmenys) ir Morkūnai (3 asmenys).

1955 m. Istorijos ir etnografijos muziejaus bendradarbiai senojoje Lapainios kaimavietėje atrado išlikusią tipišką linijinio kaimo sodybą. Ji statyta pagal tokią schemą: vienoje linijoje stovėjo pirkia, rūsys ir tvartas; kitoje - antras rūsys, svirnas „kaladnykas“, o sodybos gilumoje stovėjo šonu į kiemą kluonas su „šopa“. Pirtis stovėjo atokiau nuo sodybos, arčiau Nemuno.

Pastačius Kauno hidroelektrinę ir užtvenkus Nemuną, Lapainia nuo upės buvo atskirta žemės pylimu ir atsidūrė žemiau marių lygio. 1960 m. pastatyta vandens perpumpavimo stotis, per parą siurbliais į Nemuną perpilanti 15-20 tūkstančių m3 vandens. Taip nuo potvynių apsaugomas ir Darsūniškis.

1989 m. vasario 16 d. Darsūniškyje pirmąkart oficialiai pažymėta Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Į iškilmingą minėjimą buvo įnešta trispalvė vėliava, kurią išsaugojo Lapainios gyventojas Valentas Maciulevičius.

1937 m. kaime - 124 gyventojai katalikai, 1947 m. - 27 sodybos, 111 gyventojų, 1959 m. - 133 gyventojai, 2000 m. - 30 sodybų, 59 gyventojai. Kaime buvo pradinė mokykla.

1999 m. liepos 24 d. Vidos Vencienės (Batutytės) iniciatyva suorganizuota kaimo šventė, į kurią susirinko dabartiniai ir buvę Lapainios gyventojai iš visos Lietuvos.

Vietovardžiai

Darsūniškio pradžios mokyklos mokytojas Petras Puplešys 1935 m. rugsėjo mėnesį užrašė Lapainios kaimo vietovardžius. Pateikėjas - Pranas Rudzianskas, gimęs tame pačiame kaime.

Galai – ūkis (sklypas). Priesmėlis, 11 ha dydžio. „Laukų galai tarp Lapainios ir Meškučių”.

''Lapainia'' – upė. Dugnas smėlėtas, vanduo švarus. Versmės Aukštadvario apylinkėse. Teka per Kalvių ežerą, įteka į Nemuną prie Lapainios kaimo. „Lapainios kaimas tą upę vadina „Kapanica””.

Lapainios malūnas – vandens malūnas Lapainios paupy.

Padobrių sklypas – dirva ir pieva. Molis su smėliu. 10 ha dydžio. „Nuo pro šalį tekančio Padobrio upelio”.

Pašilė – dirva ir pieva. Molis su smėliu. 10 ha dydžio. Prie valdžios miško. „Prie šilo laukai”.

Perkasas – ravelis. Siauras, sraunus. 500 m ilgio. Teka iš Lapainios kaimo į Nemuną.

Užlaukis – pieva ir dirva. Smėlis ir molis. 11 ha dydžio. Tarp Meškučių, Kračkiemio ir Dabintos kaimų. „Už kaimo laukų galo sklypas”.

Apie kaimą užrašė: „Lapainios kaimas baudžiavą ėjo kunigaikščiui Oginskiui Kruonyje”.

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 96-97.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos