Laukagalio akmuo su dubenėliais, vadinamas Didžiuoju, Aukuru, Velnio sostu

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Laukagalio su dubenėliais, vadinamas Didžiuoju, Aukuru, Velnio sostu. 2007 m. L. Kurilos nuotr.

Laukagalio akmuo su dubenėliais, vadinamas Didžiuoju, Aukuru, Velnio sostu yra Žaslių seniūnijoje, Laukagalio kaime, 1,65 km į į šiaurės vakarus nuo ŽasliųPaparčių kelio, 70 m į šiaurę nuo LaukagalioPrūdninkų kelio, 0,75 km į pietvakarius nuo dešiniojo Midegos upelis kranto ir 0,45 km į šiaurės rytus nuo dešiniojo Gamantos upelio kranto.

Tai – rusvo stambiagrūdžio granito akmuo. Jis – pailgas, orientuotas šiaurės–pietų kryptimi, 5,15 m ilgio, 4,10 m pločio ir iki 2,3 m aukščio. Akmens šiaurinė dalis aukštesnė, pietinėje dalyje yra tarsi pakopa. Akmens aukščiausioje (šiaurinėje) dalyje išgludintos 7 duobutės. Jos apie 5 cm skersmens, 2 cm gylio, išsidėsčiusios vidutiniškai 15 cm atstumu viena nuo kitos. Duobučių išsidėstymas primena Didžiųjų Grįžulo ratų žvaigždyno struktūrą. Pietinėje akmens dalyje – nulyginta plokštuma (altorėlis), jo pakraštyje yra iškalti trys 10–12 cm pločio grioveliai (latakai) plokščiu dugnu. Vienas iš jų horizontalus ir yra apie 80 cm ilgio ir 8–10 cm gylio. Kiti du grioveliai iškalti nuo šio griovelio galų ir eina akmens šonu žemyn. Vakarinis griovelis yra 0,7 m, o rytinis – 0,8 m ilgio. Atstumas apačioje tarp šių griovelių galų yra 1,6 m.

Akmuo yra kultūros paminklas.


Turinys

Padavimai, pasakojimai

Pasakojama, kad akmuo yra senovinis aukuras, aplinkui jį augęs ąžuolynas, o ant šio akmens buvo kūrenama ugnis, aukojami gyvuliai. Žmonės prisimena, jog ąžuolynas buvęs dar ir XX a. pradžioje, tačiau dabar likęs tik vienas ąžuolas. Ažuolų šaknų dar neseniai buvo randama ariant žemę. "Velnio sosto" akmuo yra gavęs dėl to, kad žmonės ant akmens neva matydavę sėdintį velnią ir bešildantį prieš saulę. Taip pat minima, kad 20 m į rytus nuo akmens buvo nedidelis tvenkinys. Nežymūs jo pėdsakai (10–12 m skersmens) dar likę. O į šiaurės vakarus esančiuose laukuose buvusi kūdra, vadinama Karosnyku, kurioje neva nuskendusi bažnyčia.


Tyrinėjimai

1977 m. akmens aplinkoje buvo atlikti archeologiniai tyrinėjimai, kuriems vadovavo V. Urbanavičius. Aplink akmenį buvo ištirta 10x10 m dydžio perkasa, iš viso apie 100 m² plotas. Tyrimų metu šalia akmens (į pietus nuo jo) aptiktos 2 laužavietės (viena – 120x50 cm dydžio ir 35 m gylio, kita – 180x60 cm dydžio ir iki 10 cm gylio). Kadangi archeologinių radinių, išskyrus akmens nuoskalų, greičiausiai sutrupėjusių nuo karščio, laužavietėse nebuvo aptikta, jų chronologija liko neaiški.


Galerija


Šaltiniai

  • Šidiškis T. Įvairių kultūros vertybių registravimas Kaišiadorių rajone. Mitologiniai ir sakraliniai objektai (ataskaita, žemėlapiai). 1994. KšMA. B. 256, p. 39.
  • Tautavičius A. 1971 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita (duomenys apie Kėdainių, Jonavos, Kauno, Kaišiadorių, Prienų, Alytaus, Trakų, Švenčionių, Raseinių ir Vilniaus rajonų archeologinius paminklus). 1971. LIIR. B. 313, p. 35.
  • Urbanavičius V. Žvalgomieji kasinėjimai Anykščių, Utenos, Kaišiadorių, Šilalės rajonuose (1976 ir 1977 m. ataskaitos). 1977. LIIR. B. 679, p. 34–36.

Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. KPCA. F. 1. Ap. 1. B. 26, p. 125–139.

Literatūra

  • Daugudis V. Iš tolimos praeities // Paparčių ir Žaslių apylinkės. Kaišiadorys, 1997, p. 46-47.
  • Daugudis V. Laukagalio aukuras // Kultūros barai, Nr. 3. Vilnius, 1972, p. 61.
  • Daugudis V. Laukagalio mitologinis akmuo // 300 kultūros paminklų, sud. Z. Žemaitytė.. Vilnius, 1980, p. 140, 141 (nuotrauka).
  • Didžiausi akmenys // Į komunizmą. Kaišiadorys, 1970, kovo 19, p. 3.
  • Klimka L., Vaitkevičius V. Laukagalio apeiginis akmuo // Paparčių ir Žaslių apylinkės. Kaišiadorys, 1997, p. 343–350.
  • Kurilienė A. Kaišiadorių rajono archeologijos sąvadas. Kaišiadorys, 2009, p. 361-364.
  • Laurinavičius J. Prūdninkų puntukas ir kiti // Į komunizmą. Kaišiadorys, 1969, balandžio 29, p. 3.
  • Matriukas A. Įdomūs akmenys // Kaišiadorių aidai. Kaišiadorys, 1991, rugpjūčio 10, p. 3.
  • Matulis R. Istoriniai akmenys. Vilnius, 1990, p. 23, 52.
  • Nezabitauskas A. Paparčių apylinkių archeologiniai paminklai // Į komunizmą. Kaišiadorys, 1967, birželio 29, p. 4.
  • Šaulys V. Prūdininkų kaimo įžymybė // Švyturys, Nr. 23. Vilnius, 1968, p.30.
  • Salagiris M. Tarp 300 vertingiausiųjų // Į komunizmą. Kaišiadorys, 1980, spalio 14, p. 3.
  • Tarasenka P. Alko akmenys Trakų apskrityje // Kultūra, Nr. 1. Šiauliai, 1923, p. 32–33, 34 (nuotrauka).
  • Tarasenka P. Gimtoji senovė (Ieškojimas, pažinimas ir apsaugojimas). 2-asis leidimas. Šiauliai, 1925, pieš. 31, 51, 52.
  • Vaitkevičius V. Akmenys su duobutėmis: sena ir nauja // Kultūros paminklai, Nr. 3. Vilnius, 1996, p. 8, 13; pav. 1, 2:8, 5.


Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos