Laukagalis

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Laukagalis (Ławkogole) ir apylinkės. 1911 m. vokiečių kariuomenės topografinio žemėlapio fragmentas (Karte des westlichen Rußlands. P. 22. Koszedary).
Laukagalio kapinynas. 2008 m. A. Kurilienės nuotr.
Šiame miškelyje yra Laukagalio akmuo su dubenėliais, vadinamas Didžiuoju, Aukuro, Velnio sostu. 2010 m. R. Gustaičio nuotr.
Laukagalio akmuo su dubenėliais, vadinamas Didžiuoju, Aukuro, Velnio sostu. 2010 m. R. Gustaičio nuotr.
Laukagalio akmuo su „Žmogaus pėda“. 2005 m. A. Kurilienės nuotr.

Laukagalis, kaimas Žaslių seniūnijoje, 8 km į šiaurės rytus nuo Žaslių, 17 km į šiaurės rytus nuo Kaišiadorių, kairėje kelio Žasliai-Paparčiai pusėje. Čia iš šaltiniuotos pelkės išteka Gamanta (ilgis - 10,2 km), Laukystos dešinysis intakas. Šalia kaimo yra Laukagalio miškas (plotas - 8,6 ha).

Turinys

Botaninis draustinis

Kaime yra Laukagalio botaninis draustinis (plotas 43 ha). Čia auga reti augalai - vėjalandė šilagėlė, paprastasis kardelis, plačialapė ir baltijinė gegūnės, pelkinis skiautalūpis, lieknoji plukė. Kai kurie draustinio augalai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Ąžuole rastas perintis pelėsakalis, o 1988 m. pastebėtas kitas retas Lietuvos paukštis - javinė lingė.

Archeologiniai paminklai

Laukagalyje yra trys archeologiniai paminklai: kapinynas, vadinamas Pavalių kalnu, akmuo, vadinamas Didžiuoju arba Aukuru, ir akmuo su „žmogaus pėda“.

Kapinynas iš trijų pusių apsuptas šaltiniuotos pelkės - Gamantos upelio versmių. Jo šlaitai apie 8 m aukščio, viršus apie 10 m skersmens. Apie 200 m į pietvakarius nuo kapinyno, Gamantos dešiniajame smėlėtame krante, yra senkapis, vadinamas Lyno šlaitu: ariant žemę rasta žalvarinė apyrankė, pentinas ir sagtis. Radiniai datuojami X-XIII a.

650 m į pietvakarius nuo piliakalnio yra akmuo, vadinamas Didžiuoju arba Aukuru. Išsiskiria matmenimis: ilgis - 5,15 m, plotis - 4,1 m, aukštis - iki 1,3 m. Šiaurinėje akmens pusėje, aukščiausioje vietoje, iškalti nedideli dubenėliai (skersmuo - apie 5 cm, gylis - 2 cm). Septyni - ryškūs, du - vos žymūs. Dubenėlių išdėstymas primena Grįžulo ratų žvaigždyną. Pietinėje akmens dalyje iškapoti trys 10-12 cm pločio stačiasieniai loveliai, iš kurių vidurinis - horizontalus. Akmens paskirtį prof. P. Dundulienė aiškino taip: „Deivei Laimai įgavus antropomorfinį pavidalą, atsirado vaizdinių apie akmeninius krėslus arba sostus. Lietuvoje žinoma akmenų, vadinamų deivės Laimos krėslais, kurių dauguma krikščionybės laikais pavadinta velnio krėslais. Toks velnio krėslas yra ir Prūdninkų k. [Laukagalio kaime - autoriaus pastaba]. Panašiuose krėsluose jau VII tūkstantmetyje prieš Kr. sėdėjo ir kitų Europos kraštų molinės ar akmeninės deivės“. Tiesa, Velnio sosto (krėslo) vardu šio akmens viet. gyventojai niekad nevadino, nors netoli jo yra žemuma, vadinama Velnio duobe. Archeologas P. Tarasenka 1923 m. apie akmenį rašė: „Didysis akmuo yra gal ir vienintelis taip gražiai nutašytas akmuo aukuras, alkakmenis, užsilikęs senobinės lietuvių tikybos atminimui“. 1977 m. archeologas hab. dr. V. Urbanavičius ištyrė 10x10 m plotą prie akmens ir rado dviejų ilgalaikių laužaviečių pėdsakų. Apie 350 m nuo Didžiojo akmens yra akmuo „su pėda“ - 28 cm ilgio, 8 cm pločio ir 2 cm gylio įdubimu. Šią „pėdą“ vieni žmonės priskiria Švč. Mergelei Marijai, kiti aiškina, kad ant akmens yra „trys vilko ir vieno žmogaus pėda“.

Istorija

Laukagalis su 16 valakų žemės 1627 m. priklausė M. Kiškos Paparčių dvarui. Kaime tuo metu gyveno apie 30 šeimų ir buvo smuklė. 1649 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas Stanislovas BeinartasMikalojaus Kiškos nupirktą Paparčių dvarą su Laukagaliu užrašė dominikonams. Iš kaimo šaltinių į Paparčių dominikonų vienuolyną buvo nutiestas apie 2 km ilgio vandentiekis. Vanduo tekėjo pušiniais vamzdžiais, sujungtais varinėmis įmovomis. 1795 m. kaime buvo 13 sodybų ir 64 gyventojai bei karčema, priklausiusi dominikonams, kurioje gyveno 3 asmenų žydo I. Jankielovičiaus šeima. 1820 m. gyveno 12 šeimų. 1830 m. buvo 12 sodybų ir 105 gyventojai. 1831 m. sukilimo metu balandžio-gegužės mėnesiais kaime nakvodavo sukilėlių pėstininkai. 1853 m. buvo 13 sodybų ir 93 gyventojai katalikai. 1859 m. kaimas su 312,26 dešimtinės žemės priklausė valstybiniam Paparčių dvarui. 1866 m. buvo 19 žemės sklypų savininkų - valstybinių valstiečių, iš kurių du - atsargos kareiviai. Tais metais kaime gyveno 174 gyventojai (148 katalikai, 28 žydai). 1897 m. čia buvo 299 dešimtinės žemės ir 192 gyventojai. Kaime gyveno knygnešys J. Surmila-Surmilavičius. 1898 m. skunde minima, kad jis turi Prūsijoje spausdintų žemaitiškų maldaknygių. Tačiau žandarai, atlikę kratą, nieko nerado. 1919 m. iš Kernavės į Paparčius prasiskverbę lenkų kareiviai nužudė bažnyčios klebono šeimininkę Petkevičiūtę iš Laukagalio ir įmetė į Nerį. Vėliau ją palaidojo Paparčių kapinėse. 1923 m. - 39 sodybos, 199 gyventojai. 1927 m. gyveno 43 šeimos ir 200 gyventojų katalikų. Daugiausia buvo Perednių - 7, Čiuladų - 6, Kinderevičių - 4 šeimos. 1931 m. kaime buvo 43 sodybos ir 358,18 ha žemės. Laukagalis į vienkiemius išskirstytas 1933 metais. 1937 m. gyveno 186 gyventojai katalikai. 1945 m. kovo 1 d. buvo įsteigtas Laukagalio partizanų būrys, vadovaujamas Briedžio (slapyvardis). 1947 m. kovo 27 d. žuvo bataliono vadas partizanas K. Surmilavičius (slapyvardis Klevas), 1946 m. dešimčiai metų įkalintas A. Surmilavičius. 1947 m. - 41 sodyba ir 179 gyventojai. Nuo 1955 m. Laukagalyje veikė pradžios mokykla, kurioje 1957-1958 mokslo metais mokėsi 37 mokiniai. 1959 m. kaime gyveno 194 gyventojai, 2000 - 19 sodybų, 26 gyventojai.

Vietovardžiai

Paparčių pradžios mokyklos mokytojas Jonas Jakštas 1935 m. spalio mėnesį užrašė Laukagalio kaimo vietovardžius. Pateikėjas - Aleksandras Perednis, gimęs šiame kaime.

Aukštinės (vietos tarme Aukštines) – dirvos. Baltžemis, priemolis, apie 8 ha dydžio. „Senovėje buvęs dvaras. Dabar žymių nėra”. „Apylinkėje yra kalnelis su kampuotu akmeniu viršuje. Akmeny yra iškaltos trys duobutės ir ravelis. Pasakojama, kad iš keturių kampų augę didžiuliai ąžuolai. Žmonės ėję melstis”.

Bedugnės (vietos tarme Bedugnes) – šaltiniai. Į vakarus apie 100-200 m. „Iš šių šaltinių Paparčių benediktinų [turėtų būti: dominikonų] vienuolyno vienuoliai vamzdžiais iš sunertų tuščiavidurių pušų buvo atsivedę vandenį į savo laikomą Paparčiuose degtinės bravorą”.

Bikešukas – kalnas - skardis. Smėlis, apie 0,5 ha dydžio. „Pasakojama, kad Bikešuko krante buvęs pasirodęs milžiniškas driežas. Kartą jis net žmogų vijęs, norėdamas praryti”.

Dubakelė (vietos tarme Dubakela) – ravas.

Gajavietės (vietos tarme Gajavietes) – dirvos. Baltžemis, apie 3 ha dydžio. „Šiauriniai kaimo šniūrų galai, kol kaimas nebuvo išsidalijęs”.

Gumbio kalnas (vietos tarme Gumbia kalnas) – kalvelė. Žvyras, į rytus nuo kaimo100 m. „Pasitaiko išartų kaukuolių”.

Kacernikas – šlapios pievos, apaugusios krūmais. Prie Aukštinių. „Kacernike peri laukinės antys”.

Karališkės (vietos tarme Karališkes) – dirvos. Priemolis, apie 15 ha dydžio. Į pietus nuo kaimo 0,5 km.

Kartų kalnas (vietos tarme Kartų kalns) – kalnas. Smėlis, apie 4-5 ha dydžio. Į pietus nuo kaimo apie 0,5 km.

Kijociškė – tiltas. Nuo Paparčių-Žaslių vieškelio į Laukagalius.

Kiška Mariava – dirvos. Priemolis, apie 3 ha dydžio. Į rytus nuo kaimo apie 0,5 km.

Kuprelės (vietos tarme Kuprelos) – kalniukai. 3 kalniukai tarp balų, žvyras. Į vakarus nuo kaimo apie 1 km. „Pasakoja, esą kalniukai supilti”.

Lino šlaitas (vietos tarme Lina šlaitas) – kalniukas. Užima apie 1 ha plotą. Į vakarus nuo kaimo apie 1 km. „Pasakoja, kad prie šio šlaito ravelis buvęs išplovęs aukso gabalėlį. Už jį gavo 100 rublių”.

Noreikos valka (vietos tarme Nareikos valka) – bala.

Pagurė – ravas. Juo iš kaimo į vakarus teka šaltinis. „Pasakojama kad Pagurėj vaidenasi. Ypatingai bijosi arkliai. Anksčiau rodęsi ir žmonėms”.

Pakapinys – dirva – krantas. Žvyras, priesmėlis, apie 2 ha dydžio. Į rytus nuo kaimo 0,5 km. „Pasakojama, kad senovėję buvę kapai. Dabar jokių ženklų nelikę. Ariama žemė”.

Pamargės ravas (vietos tarme Pamarges ravas) – ravas - upelis. Į rytus. Teka nuo kaimo į rytus.

Pavaliai – pievos. Apie 6 ha dydžio. Nuo kaimo į vakarus apie 0,5 km.

Pavalių piliakalnis – piliakalnis. Smėlis. Nuo kaimo į vakarus apie 0,5 km. „Pasakojama, kad piliakalnyje esą pakasti pinigai”. „Kartą pro Pavalių piliakalnį jojęs bernas naktigonių. Mato - ant kalno ugnelė dega. Užjoja. Šaukia naktigonius. Nieko arti nėra. Rytą bernas, susišaukęs naktigonius, apžiūrėjo ugniavietę. Jokių žymių nebuvę: nei malkų, nei pelenų, nei nudegusios žolės. Spėja, kad tai pinigai degę”. Slajos – Laukagalių kaimo šiaurės vakarų galas. Priesmėlis, apie 19 ha dydžio. Nuo kaimo į pietus apie 1 km. „Slajose gyvena trys gyventojai”.

Stulpių ravelis – šaltinis. Teka Paparčių kaimo link.

Šalinės – kalneliai - pievos. Priesmėlis. Apie 1 ha dydžio. Į pietvakarius nuo kaimo apie 1 km.

Šakos akmuo – akmuo. „Didelis perskilęs akmuo. Jame yra įspausta žmogaus pėda”.

Ščiukutė (vietos tarme Ščiukute) – bala. Apie 0,5 ha dydžio. „Baloj yra karosų. Pusė balos - Benkūnų kaimo, pusė - Laukagalių”.

Šiukštų bala – duobė. Apie 0,25 ha dydžio. Į pietus nuo kaimo 200 m.

Šimanausko kryžius – dirva. Priesmėlis, apie 0,5 ha dydžio. „Kada kryžius stovėjęs, žmonės jau nebeatmena. Dabar toje vietoje ariamos dirvos”. „Pasakojama, kad kartą bernui naktį toje vietoje pasirodžius balta antis. Jis ją du kartu spyręs koja, antis pašokdavusi, ir toliau ėjusi. Pagaliau ją tvojo pagaliu: nuskambėjo garsas, kaip per pagalvę sudavus, o antis ir toliau prieš jį ėjus”.

Turma – dirvonas. Tarp ravų dirvonas. Apie 1 ha dydžio. Į pietus nuo kaimo apie 1 km. „Anksčiau buvo kaimo ganyklos”.

Velniaduobės (vietos tarme Velnia duobės) – duobė. Apskrita, gana gili duobė. Į pietus apie 0,5 km. „Pavasarį prisipildo vandens. Net arkliai plaukia”.

Vilkinyčia – kalnelis. Tarp balos ir dirvų. Į vakarus apie 1 km. „Pasirodydavę vilkai”.

Žvėrinčius – pievelė. Nedidelė, pusiau apskrita pievelė. Apie pievos dydį parašyta: „Duoda 8 vežimus šieno”. Į rytus apie 0,5 km.

Žiūraunikas – pievos. Buvę krūmai, dabar pievos. Apie 1 ha dydžio. Į pietus apie 1 km.

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 248-249.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos