Leliušiai

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lašiniai (Lelusze) ir apylinkės. 1911 m. vokiečių kariuomenės topografinio žemėlapio fragmentas (Karte des westlichen Rußlands. O. 22. Kowno.
Leliušiai ir apylinkės 1931 m. žemėlapyje. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Retų knygų ir rankraščių skyrius.

Leliušiai, kaimas Rumšiškių seniūnijoje, 6 km į pietryčius nuo Rumšiškių, 18 km į pietvakarius nuo Kaišiadorių, Strėvos upės dešiniajame krante. Per kaimą teka Motera, Uolės kairysis intakas.

Turinys

Istorija

Leliušiai paminėti 1744 m. Rumšiškių parapijos gyvenviečių sąraše. 1846 m. minimas valstybinis Leliušių-Lašinių dvaras, kuriame buvo 408,91 dešimtinės žemės.

Šis dvaras susidėjo iš dviejų kaimų, vienas nuo kito nutolusių per 2 varstus. Dvarui priklausė karčema, buvusi Leliušių kaimo viduryje. 1846 m. gyveno 17 šeimų (130 gyventojų): Pūrų - 7 šeimos, Drumstų - 5 šeimos, Banionių - 2 šeimos, Arlavičių - 2 šeimos, Alionių - 1 šeima. Buvo 16 gyvenamųjų ir 41 ūkinis pastatas. Kaimo gyventojai turėjo 41 arklį, 35 jaučius, 31 karvę, 15 avių ir ožkų, 68 kiaules, 2 avilius su bitėmis. Sodybinė žemė sudarė 12,97 dešimtines, ariama - 208 dešimtines, pievos - 48 dešimtines žemės.

Dvaro aprašyme pažymėta, kad kaimo ariama žemė padalinta į tris laukus. Apdirbama į arklą įkinkytais dviem jaučiais ir arklio traukiamomis medinėmis akėčiomis. Lauko darbai prasidėdavo daugiausia pirmosiomis balandžio dienomis ir tęsdavosi iki spalio vidurio, apie 28 savaites. Po to žiemos darbams likdavo 24 savaitės. Šiose žemėse geriau derėjo rugiai ir avižos. Kviečių, miežių ir žirnių sėjo mažai; grikių nesėjo. Rugiai ir kiti žemės ūkio produktai buvo pelningai parduodami Kaune bei per turgus artimiausiuose Žiežmarių ir Rumšiškių miesteliuose. Daugelyje vietų randama kalkakmenio, naudojamo ūkio reikalams.

Kaimas į vienkiemius išskirtytas 1911 m. Iš Leliušių į Lietuvos kariuomenės savanorius buvo išėjęs Antanas Drumstas. Jis buvo ryšininku. 1938, 1951 m. minimas kaime buvęs vandens malūnas. 1946 m. kaime buvo nušauti du ubagaujantys rumšiškėno Tolkačiovo vaikai: Stepanas (11 m. amžiaus) ir Eugenijus (10 m. amžiaus). Trečias vaikas (Viktoras, 6 m. amžiaus) liko gyvas. 1946 m. rugpjūčio 27 d. nušauta šio kaimo gyventoja Domicelė Genevičienė su sūnumi Jokūbu. 1947 m. nušautas Jurgis Banionis, gimęs 1882 m. Leliušiuose.

1948 m. vasario 14 d. rusų kareiviai apsupo Leliušių gyventojo Meilučio sodybą. Iš namo išbėgo du vyrai, kurių vieną kareiviai nušovė, kitą sulaikė. Nušautasis buvo Martynas Kuliešius (slapyvardis Ąžuolas), partizanų būrio vadas. Šio kaimo gyventojai Aleksas ir Ona Drumstai po Antrojo pasaulinio karo persikėlė į Rumšiškes ir tapo „liaudies gynėjais“.

1949 m. liepos 10 d. Rumšiškių valsčiaus MGB ginkluoto būrio nariai A. Lekavičius ir J. Petkevičius neblaivūs atėjo į mokyklą, kur po spektaklio vyko jaunimo šokiai. Ten jie susiginčijo su J. Pūru ir, atidengę ugnį iš pistoleto ir automato, jį mirtinai sužeidė. Tada J. Petkevičius atvyko į Rumšiškių valsčiaus MGB poskyrį ir paskelbė, kad jie buvo užpulti partizanų. Atvykę MGB kovotojai kaimą apšaudė automatų ir kulkosvaidžių ugnimi. Išaiškinus tikrąsias įvykio aplinkybes, minėti A. Lekavičius ir J. Petkevičius buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Iš viso 1945-1946 m. žuvo 3 partizanai iš Leliušių. 1946-1948 m. įkalinti 2 gyventojai, 1948 ištremti 2 gyventojai (Arlavičiai), 1949 m. - taip pat 2 gyventojai (Drumstai). 1862 m. kaime buvo 16 sodybų, 1947 m. - 54 sodybos, 202 gyventojai, 1977 m. - 40 šeimų (101 gyventojas), 2002 m. - 20 sodybų, 26 gyventojų. Šiuo metu stambiausias kaimo ūkininkas yra Jonas Pūras.

Šiame kaime daraktoriavo Matas Pūras (gimęs 1861 m.), Juzefa Pūraitė, Pranas Lagunavičius. M. Pūras kilęs iš Leliušių. Jį skaityti ir rašyti pramokė giminaitis klierikas Jurgis Pūras. M. Pūras iki spaudos atgavimo buvo vienas aktyviausių apylinkių knygnešių. 1896-1904 m. mokė Leliušių ir Bijautonių kaimų vaikus. Vadovėliai buvo lietuviški elementoriai, katekizmas, maldaknygės. Tris kartus buvo užkluptas caro žandarų, tačiau suspėdavo pabėgti. Iš neturtingų tėvų už vaikų mokymą neėmė jokio užmokesčio

1911-1916 m. kaime mokytojavo J. Pūraitė (kai kur rašoma - Puraitė). Ją skaityti ir rašyti išmokė daraktorius P. Lagunavičius, o vėliau mokėsi pas kun. P. Stakauską. Nuo 1914 m. turėjo specialius mokyklinius baldus ir mokymo priemones. Neturtingų tėvų vaikus mokė nemokamai. Vėliau Leliušiuose įkurta pradinė mokykla, kurioje 1938 m. sausio 1 d. mokėsi 39 mokiniai, 1957-1958 mokslo metais - 24 mokiniai.

Vietovardžiai

Leliušių pradžios mokyklos mokytoja Juzė Vitkauskienė 1935 m. gruodžio mėnesį užrašė šio kaimo vietovardžius. Pateikėjai - Vincas Puras, Kazys Puras ir Juzė Vitkauskienė. Visi gimę šiame kaime.

Aglyno revas – dauba, apie 600 m ilgio ir apie 30 m gylio. Į šiaurės rytus nuo kaimo, anapus Strėvos upės.

Apitvaras – pieva, apie 8 ha dydžio. Į šiaurę nuo kaimo, netoli Pušyno viensėdžio.

Apitvarėlis – pieva, apie 0,5 ha dydžio. Siekia Apitvaro pievą.

Ališkis – dauba (ravas), apie 20 ha dydžio. Skiria Seibūtų ir Leliušių kaimų žemes; į pietus nuo Leliušių kaimo, už Strėvos.

Bartkunkelis – kelias, jungiantis Leliušių kaimą su plentu, Bartkūnų kaimo kryptimi.

Galiejos – kalnas ir pakalnės lyguma. Apie 2 ha dydžio. Į rytus nuo kaimo, siekia Strėvą.

Juočiškė – pievelė, apie 5 arų dydžio. Į šiaurę nuo kaimo, ant Pakalnių kalnų laukų.

Kloniai – pieva, apie 2 ha dydžio. Pakalnių kalno šlaite.

Kiemagalys – dirbama žemė, sodyba. Apie 3 ha dydžio, kaimo vakaruose.

Kunigiškė – dirbama žemė, apie 3 ha dydžio. Į šiaurę nuo kaimo, siekia Rusonių ir Gojaus kaimų laukus. Per šį žemės plotą eina kelias tuo pačiu – Kunigiškės – vardu.

Lajos – pieva, apie 2 ha dydžio. Abiejuose Moteros upelio krantuose, į vakarus nuo Vidgirėlio.

Leliušių malūnas (Melničia) – malūno sodyba ir dirbamos žemės sklypas. Apie 1,5 ha dydžio.

Magazino kalnas – kalnas, apie 2 arų dydžio ir apie 100 m aukščio. Strėvos upės krantas, kaimo rytuose. „Rusų laikais čia buvęs valdžios magazinas (sandėliai) javams supilti”.

Motera – upelis, tekantis per kaimo laukus. „Pažymėtina, kad šis upelis vadinamas trimis vardais. Bijautonių kaimo žmonės vadina „Niotera”, Leliušių – „Motera” ir Bartkūnų – „Noterka””.

Moteros viensėdis – pievos ir dirbama žemė, apie 6 ha dydžio. Lygumos ir žemumos, siekiančios Moteros upelį.

Pušynas (Užuseniai) – dirbama žemė ir sodybos. Apie 24 ha dydžio, į šiaurės rytus nuo kaimo, siekia Strėvos upę.

Pakalnių kalnai – dirbama žemė, apie 40 ha dydžio. Kaimo šiaurėje.

Pelkaraistis – pievos ir raistai, apie 1,5 ha dydžio. Ant Pakalnių kalnų, į pietvakarius nuo kaimo.

Poradviliškis – pieva, apie 5 ha dydžio. Žemiau Pakalnių kalnų, į vakarus.

Persnelė – šlaitai ir brūzgynai, dauba. Apie 4 ha dydžio. „Prasideda ties Alionių vienkiemio sodybomis ir siekia upelį Moterą”.

Pavuolis – dirbama žemė, apie 24 ha dydžio. Į pietvakarius nuo kaimo, siekia Vuolės upelį.

Pečiuliškė – pieva, apie 2 ha dydžio. Žemiau Pakalnių kalnų, į šiaurę nuo kaimo.

PravoraiStrėvos upės krantas. „Seniau šioje vietoje buvusi kažkokio Šimiškio degtinės varykla. Dabar Strėvos vandens išgriaunamam krante kyšo buvusios varyklos palikimas – ąžuolinis šulinio rentinys”.

Prancūzų kalnas – krantai ir kalno viršūnė, dirbama žemė. Apie 7 ha dydžio, aukštis apie 70 metrų. Į pietus nuo kaimo, už Strėvos. „Pasakojama, kad čia stovyklavusi Napoleono kariuomenė”.

Saugiliškis – ariamas laukas ir pievos, apie 3 ha dydžio. Pietuose – Moteros upelis. „Pavadinimas gautas nuo gyvenusio čia kažkokio Saugilos”.

Solijos – statūs, slenkantieji skardžiai. Apie 3 ha dydžio, aukštis apie 100 m. Kaimo pabaigoje, į šiaurės vakarus.

Užtvanka (Spūskas) – malūno užtvanka.

Strėva – upė. Juosia kaimą iš rytų ir pietų.

Tekelupis - dauba, apie 2 ha dydžio. Siekia Strėvos upę ir kerta Solijų krantą.

Terpeliškis – dauba, apie 2 ha dydžio. Susisiekia su Ališkio ravu.

Terpurevė - dirbamas laukas ir ravas. Apie 6 ha dydžio.

Trakelis – dirbama žemė, eglynėliai, karklynai, raistai. Apie 40 ha dydžio. Į vakarus nuo kaimo, siekia plentą, Bartkūnų kaimo žemę ir Strėvos upę.

Upis – dauba (ravas), ganyklos. Apie 2 ha dydžio. Kerta Pakalnių kalnus ir siekia kaimo sodybas.

Užstrėvis (Ustrėvis) – dirbama žemė, pievos ir krantai. Apie 20 ha dydžio. Į rytus nuo kaimo, už Strėvos.

Užrevė – dirbama žemė, lygus laukas. Apie 16 ha dydžio. Siekia Terpurevės ir Aglyno ravus, už Strėvos upės.

Užtakas – kalnai, šlaitai ir dirbamas laukas. Apie 10 ha dydžio, aukštis apie 100 metrų. Siekia Pušyno laukus, malūną ir Magazino kalvą.

Vagių pievelė – pieva, apie 15 m2. Pakalnių kalno papėdėje, ties Poradviliškiu. „Šioje vietoje kitą kartą esą buvusi pagauta gauja vagių”.

Vidgirėlis – pieva, apie 2 ha dydžio. Dešinysis Moteros upelio krantas, ties Apitvaru ir Pečiuliškės pievomis. „Pievoje yra versmė, šaltinis „akis”, kurios vanduo įteka į Moterą. Vieta klampi, yra geležies rūdos”.

Vieškelėlis – kelias, einąs per kaimo laukus į Žiežmarių vieškelį.

Vilkinyčia – dirbama žemė, apie 0,5 ha dydžio. Į vakarus nuo kaimo, ant kalno. „Žemės plotelis vadinamas „vilkų duobėmis”. Čia seniau žmonės gaudę spąstais vilkus, pririšdami prie spąstų gyvus paršelius”.

Vinkšnos kelmas – pieva, raistas. Apie 0,5 ha dydžio. Vakarinėje pusėje siekia Bartkūnų kaimo žemę ir Bartkunkelį. Seniau čia augęs skirpstų miškas.

Žydo daržas – dirbama žemė, apie 1 ha dydžio. Kaimo rytinėje gale. „Seniau čia buvo „karčiama”. Dabar šiame sklype yra valdiška Leliušių kaimo pradžios mokykla”.

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas;

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 215-216.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos