Matulionis Teofilius

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Teofilius Matulionis
Vyskupas Teofilius Matulionis. KšM
Gaida Pranas. „Nemarus mirtingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis. Ganytojas, kalinys, kankinys ir laimėtojas“ (Roma, 1981 m.)
Prelato Stanislovo Kiškio knyga apie arkivyskupą Teofilių Matulionį. Išleista Vilniuje 2008 m.

Matulionis Teofilius (1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio kaime, Alantos par., Molėtų r. – 1962 m. rugpjūčio 20 d. Šeduvoje, palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje) - arkivyskupas, Kaišiadorių vyskupijos valdytojas, palaimintasis.

Turinys

Biografija

Iš pradžių mokėsi privačiai, po to – Daugpilio gimnazijoje. 1900 m. baigė Peterburgo kunigų seminariją ir buvo įšventintas kunigu. Dirbo Latvijos lietuvių parapijose, o 1910 m. perkeliamas į Peterburgą. 1923 m. už priešiškumą sovietų valdžiai įkalintas. 1925 m. grįžo į Petrogradą. 1929 m. slapta konsekruotas vyskupu ir paskirtas į Mogiliovo vyskupiją. 1929 m. lapkričio 24 d. suimtas. Tais pačiais metais buvo nuteistas 10 m. koncetracijos stovyklos ir išsiųstas į Solovkų salas.

1933 m. grįžo į Lietuvą. 1934 m. lankėsi Romoje pas popiežių Pijų XI. 1934-1936 m. gyveno Šiaurės Amerikoje, daug keliavo. Grįžęs į Lietuvą vyskupas apsigyveno benediktinių vienuolyne Kaune, talkino Kauno arkivyskupui pastoracijos darbuose, kurį laiką ėjo vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigas. 1943 m. paskiriamas Kaišiadorių vyskupu. 1946 m. vėl buvo įkalintas. Nuteistas 1947 m. rugsėjo 27 d. Ypatingojo pasitarimo prie Lietuvos SSR MGB 7 m. kalėjimo. Nuteistas už tai, kad būdamas vyskupu, vedė antisovietinę propagandą, už žinojimą jam pavaldžių kunigų ryšius su partizanais, suteikimą galimybės jiems vesti antisovietinę veiklą, įsigijimą, saugojimą savo bute ir skaitymą antisovietinės literatūros. Kalintas kaip „ypatingai pavojingas“ Vladimiro kalėjime. T. Matulionis 1954 m. gegužės 28 d. iš UMVD Vladimiro srities kalėjimo Nr. 2 išleistas, kaip atlikęs bausmės laiką, tačiau jam neleido grįžti namo – buvo perkeltas į Zubovo Poliansko invalidų namus (Mordovijos ASSR, stotis Potma). galiausiai 1956 m. gegužės 5 d. iš MVD invalidų namų buvo išleistas ir grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Birštone pas kunigą Joną Jonį, Birštono parapijos kleboną, artimą bičiulį ir pagalbininką, bei perėmė vyskupijos valdymą iš kanauninko J. Stankevičiaus.

1959 m. sovietų valdžios sprendimu vyskupas buvo nušalintas nuo pareigų ir prievarta apgyvendintas Šeduvoje (Radviliškio r.). 1962 m. Apaštalų Sostas suteikė arkivyskupo titulą. Siekiant arkivyskupą pripažinti Bažnyčios kankiniu, 1990 m. pradėta jo kanonizacijos byla. Tais pačiais metais jam suteiktas Dievo tarno titulas. 2008 m. kanonizacijos byla vyskupijoje buvo baigta ir perduota į Romą. 2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystę ir taip atveriantį kelią jo paskelbimui palaimintuoju.

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacija

2017 m. birželio 25 d. Vilniaus Katedros aikštėje iškilmingoje beatifikacijos ceremonijoje popiežiaus Pranciškaus pasiuntinys kardinolas Angelo Amato arkivyskupą Teofilių Matulionį paskelbė Romos katalikų bažnyčios palaimintuoju.

Vytauto Budvyčio nuotr.

Knygos apie Teofilių Matulionį

Apie arkivyskupo gyvenimą išleistos knygos: P. Gaida, „Nemarus mirtingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis. Ganytojas, kalinys, kankinys ir laimėtojas“ (Roma, 1981 m.); P. Gaida, „Erzbischof Teofilius Matulionis, Hirte, Gefangener, Martyrer“ (Miunchenas, 1986 m.); P. Gaida, „Bispo, Prisioniero e Martir do comunismo“ (San Paulas, 1991 m.); S. Kiškis, „Arkivyskupas Teofilius Matulionis“ (Kaišiadorys, 1996 ir 2008 m.); Lietuvos katalikų mokslo akademijos leidinys „Arkivyskupas Teofilius Matulionis laiškuose ir dokumentuose“ (Vilnius, 2002).

Tardytojui papasakota autobiografija (1946 m. gruodžio 19 d.)

Gimiau 1873 m. Kudoriškių vienkiemyje, Aluntos valsčiaus, Utenos apskrities, ūkininko šeimoje. 1891 m. baigiau penkias klases Dvinsko realinės mokyklos ir 1892 m. įstojau į Peterburgo dvasinę seminariją, kurią baigiau 1900 m. ir buvau įšventintas kunigu. 1901 m. vikaravau Varklianų bažnyčioje Rygos apskrityje (Latvija), o nuo 1902 iki 1910 m. buvau Bykovo bažnyčios klebonu tos pačios apskrities. 1910 m. Režicos miesto apygardos teismo buvau nuteistas vieneriams metams uždarymo į vienuolyną už kūdikio iš mišrios santuokos motinos katalikės ir tėvo stačiatikio. Bausmę atlikau Petrogrado mieste, vienuolyne prie Šv. Kotrynos bažnyčios. Teismo nuosprendį aš apskundžiau, ir bausmė man buvo sumažinta iki 6 mėn. Po bausmės atlikimo buvau paskirtas Šv. Kotrynos bažnyčios vikaru, kur ištarnavau iki 1919 m. Paskui iki 1923 m. tarnavau klebonu bažnyčioje „Išgelbėtojo Širdies“ Leningrado mieste. 1923 m. buvau areštuotas OGPU organų už pasipriešinimą vertybių atėmimui iš „Išgelbėtojo širdies“ bažnyčios ir nepasirašius sutarties dėl bažnyčios nuomos buvau nuteistas trims metams kalėjimo. Bausmę atlikau Sokolnikų kalėjime Maskvoje. Iš kalėjimo buvau paleistas pirma laiko. Nuo 1925 iki 1929 m. vėl tarnavau klebonu „Išgelbėtojo širdies“ bažnyčioje.

1923 m. vasario pradžioje Leningrado apaštališkojo vikariato vyskupo Anatojijaus Maleckio su Romos Popiežiaus Pijaus XI žinia buvau slapta pašvestas į vyskupus, bet atvirai vyskupo „san“ Leningrade nenešiojau.

1929 m. lapkritį buvau areštuotas GPU organų už antisovietinę ir šnipinėjimo veiklą, OGPU kolegijos 1930 m. nuteistas 10 m. darbo lagerių ir buvau nusiųstas į Solovkų lagerius. Mane apkaltino šnipinėjimu Prancūzijai, Lenkijai ir Lietuvai. Kaltu neprisipažinau, nes tokios veiklos nevykdė. Būdamas Solovkuose, 1933 m. buvau vėl teisiamas ir nuteistas 1 metams bausmės lagerio. 1933 m. spalį su 16 kalinių grupe aš buvau apkeistas į politinius kalinius, buvusius Lietuvoje ir tais pačiais metais atvykau į Lietuvą. Iki 1934 m. pavasario ilsėjausi, gyvenau Kaune, paskui išvykau į Romą, kur buvau apie mėnesį. Būdamas Romoje, buvau audiencijoje pas popiežių Pijų XI, kuri truko ne daugiau kaip 15-20 min. Popiežius mane palaimino ir atminčiai padovanojo medalioną su savo portretu. Iš Romos grįžęs į Kauną, 1934 m. rudenį, lietuvių, gyvenusių Amerikoje, kvietimu, išvykau į Šiaurės Ameriką, kur gyvenau iki 1936 m. pavasario įvairiuose miestuose: Čikagoje, Niujorke ir kitur laikiau šventas mišias katalikų bažnyčiose kaip vyskupas – svečias.

Iš Amerikos grįždamas į Lietuvą, aplankiau Geliojonane miestą (Egiptas) ir Palestiną – Šventąją žemę, o taip pat aplankiau Romą, kur turėjau antrą audienciją pas popiežių, trukusią ne daugiau kaip 15 min.

1936 m. pavasarį grįžau į Lietuvą, Kauną, buvau paskirtas „Šv. Nikolajaus“ bažnyčios rektoriumi. Nuo 1940 m. gegužės iki Sovietinės valdžios įvedimo Lietuvoje, Metropolitui Skvireckui paskyrus, ėjau pagrindinio Lietuvos armijos kapeliono pareigas, o paskui vėl buvau rektoriumi šv. Nikolajaus bažnyčios. 1943 m. balandį Romos Popiežiaus buvau paskirtas Kaišiadorių vyskupijos vyskupu, po vyskupo Kuktos mirties ir tame poste buvau iki arešto.

Šaltiniai

  • Lietuvos ypatingasis archyvas. F. 43357/3. Teofiliaus Matulionio baudžiamoji byla. L. 8. Išrašas iš 1930 m. rugsėjo 13 d. OGPU kolegijos posėdžio protokolo; L. 9. Išrašas iš 1933 m. gegužės 27 d. OGPU kolegijos posėdžio protokolo; L. 32. Apklausos protokolas. 1946 m. gruodžio 19 d.; L. 253. Kaltinamoji išvada. 1947 m. birželio 4 d.; L. 258b. Matulionio Teofilio skundas SSRS Generaliniam prokurorui. 1955 m. liepos 15 d.; L. 271. Nutarimas. 1957 m. gegužės 24 d.
  • Lietuvos ypatingasis archyvas. F. 43357/3. Teofiliaus Matulionio stebėjimo byla. L. 10. Nutarimas. 1947 m. kovo 15 d.; L. 28. SSRS MGB Vladimiro kalėjimo viršininko raštas Lietuvos MGB ministrui. 1955 m. spalio 8 d.; L. 39. Lietuvos KGB Įskaitos-archyvo skyriaus raštas Vyriausios karinės prokuratūros 7 skyriaus viršininkui drg. Zančevskiui. 1955 m. spalio 8 d.; L. 51-19. SSSR MGB tarnybinė pažyma. 1947 m. rugpjūčio 22 d.

Literatūra

  • Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. - Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. - P. 105.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos