Mergakalnis

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Mergakalnis, gyvenvietė, buvusi Rumšiškių seniūnijos teritorijoje, 3,5 km į šiaurės vakarus nuo Rumšiškių. Paminėtas 1825 m. Rumšiškių parapijos krikšto metrikų knygoje. Tų metų liepos 27 d. buvo pakrikštytas kūdikis Mykolo vardu, kurio tėvai - Pranciškus Lapinskas ir Kotryna iš Aleksandravičių - gyveno Mergakalnyje. Tais pačiais metais, tik lapkričio 2 d., buvo pakrikštytas kūdikis Uršulės Juzefos vardu, kurio tėvai (Mykolas Murauskas ir Ona iš Balčiauskų) taip pat gyveno šioje gyvenvietėje. Mergakalnis pažymėtas 1843 m. sudarytame Vilniaus gubernijos Kauno apskrities žemėlapyje. Šis vietovardis yra išlikęs ir dabar: juo vadinamas šalia Dovainonių esantis aukštas skardis ant Kauno marių kranto. Apie šį skardį Vita Braziulienė 1992 m. iš Rumšiškių miestelio gyventojos Halinos Iljasevičiūtės-Babkauskienės (gimusios 1898 m.) išgirdo tokią legendą:

„Netoli Lašinių kaimo gyveno turtingas ponas. Turėjo jis gražią dukrą, kuri įsižiūrėjo jauną arklininką. Pamilo abu vienas kitą. Sužinojęs tėvas supyko. Arklininką išsiuntė į rekrūtus, o dukrą užrakino. Bet naktį žmonės išgirdo bildesį ir pamatė, kad baltai apsirengusi mergina, pasikinkiusi arklius, nulėkė tiesiai nuo skardžio. Kai būna pilnatis ir Nemune atsiranda Mėnulio takas, žmonės mato gražią paną, kuri šukuoja plaukus ir dainuoja”.

Dar vieną padavimą apie Mergakalnį yra papasakojęs Jonas Valiūnas (gimęs 1898 m.), gyvenęs Dovainonyse: „Seniai, labai seniai, kai mūsų šalį valdė karaliai, graži ir išdidi karalienė, vardu Katerina, vieną sykį važiavo mūsų senojo Nemuno pakrantėmis. Ir užpuolė ją žiaurūs priešai, kurie norėjo paimti karalienę į savo rankas gyvą, o gal ir nužudyti… Bėgo ji nuo priešų smarkiai vydama gražius ristus žirgus, pakinkytus į karietą. Teko jai važiuoti ir pro Dovainonis, Nemuno pakrantėmis. Ir kaip tik čia, dešiniajame Nemuno krante, privažiavo labai statų kalną, o budeliai irgi jau čia pat, jau džiaugėsi sučiupę karalienę su visa karieta. Ką daryti? Pamačiusi, kad jau pabėgti negalės, o priešams pasiduoti nenorėjo… Greitai sustabdžiusi karietą, savo skarele ir šaliku užrišusi žirgams akis ir pavarė juos nuo aukšto stataus kalno į Nemuną. Atskbėję budeliai išvydo savo auką ir, nuleidę rankas, sugrįžo atgal. Žmonės pasakoja, kad nuo tada ilgą laiką iš Nemuno kyšojo karietos kraštas ir buvo ženklios gilios karietos vėžės, kur karalienė nuo kalno važiavo. Gal vėžes rastume ir dabar, tačiau Kauno marios paslėpė jas ir karietą po savo vandenimis, vanduo nuskalavo Nemuno kalno krantus, nuplovė ratų vėžes. Šiandien galime pamatyti kalną, kuris nuo to laiko vadinamas Mergakalniu”.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 216.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos