Michnevičius Vaclovas
Michnevičius Vaclovas (apie 1862 m. Strebeikių k., Jonavos r. – 1947 m. sausio 14 d., ten pat) – inžinierius, architektas, kelių Kaišiadorių rajono bažnyčių projektų autorius.
Turinys |
Biografijos bruožai
Vaclovas Michnevičius - kilęs iš dvarininkų, tėvai valdė 180 ha žemės, buvo bajorai, turėjo savo herbą. 1893 m. baigė Peterburgo civilinį inžinerinį institutą. Dirbo Vilniaus miesto architekto padėjėju, vėliau architektu. 1895–1904 m. dirbo karinių strateginių kelių statybos komisijoje, dalyvavo projektuojat ir tiesiant plentą iš Ratnyčios per Merkinę, Alytų, Jiezną į Rumšiškes ir jo atšaką Kruonis–Kaišiadorys. 1912 m. su arch. A. Parčevskiu įkūrė projektavimo ir statybos biurą „Architektas“, suprojektavo Vilniuje vaikų ligoninės rūmus Žvėryne, keletą gyvenamųjų namų ir kt. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pašauktas karinėn tarnybon prie karinių kelių tiesimo.
1919 m. V. Michnevičius grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune ir dirbo Kelių ir plentų valdyboje vyresniuoju inžinieriumi. Dalyvavo tiesiant Žemaičių plentą. 1925 m. buvo išleista jo knyga „Vieškeliai ir paprastieji keliai“. Vėliau iš giminaičio Andriaus Svolkenio atsiperka savo dvarą Strebeikiuose (motina visą gyvenimą pyko ant sūnaus už tai, kad jis, mokydamasis Peterburge, vedė Bavarijos vokietę Karoliną Feigą, marčios neįsileisdavo į namus, tad ir dvarą užrašė ne savo sūnaus šeimai, o sūnėnui). 1936 m. išėjo į pensiją ir apsigyveno šiame dvare.
V. Michnevičius prabangos nemėgo, į svečius nevažinėjo, drabužius siūdavosi pas kaimo siuvėjus. Buvo labai darbštus, griežtas ir reiklus, neišpuikęs, teisingas. Lietuviškai kalbėjo prastai, save laikė lenku, tačiau nepritarė kitų dvarininkų lenkomaniškoms apsiracijoms.
Michnevičių šeima kraupiai nukentėjo bolševikmečiu. Vengdamas represijų, 1941 m. į Lenkiją pabėgo sūnus Kazimieras. Duktė Irena su šeima 1946 m. buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą. Architekto žmona Karolina pasiprašė tremiama su dukterimi, kur tremtyje 1948 m. ir mirė (būdama 93 metų amžiaus). Ten mirė ir Irenos vyras, o ji pati 1956 m. pateko į Lenkiją. Strebeikiuose liko vienas V. Michnevičius. Valdžia atėmė dvarą, palikdama tik mažą kambarėlį. Enkavedistai atėmė iš architekto didžiulį archyvą, išnešė į kiemą ir, kaip kenksmingą tarybų valdžiai, sudegino. Neilgai po to V. Michnevičius ir gyveno. Žeimių parapijos knygoje išlikęs įrašas: „1947 m. sausio 14 d. Strebeikių kaime dėl senatvės mirė Vaclovas Michnevičius. Aprūpintas sakramentais. Vedęs. 85 metų amžiaus. Inžinierius“.
Palaidotas Žeimių bažnyčios šventoriuje.
Tik po trijų dešimtmečių ant jo kapo bažnyčios lėšomis buvo pastatytas kuklus paminklinis akmuo.
Bažnyčių projektuotojas
Daugiau kaip trisdešimt metų arch. V. Michnevičius buvo laikomas autoritetingiausiu bažnyčių statytoju. Šiuo metu žinomos 27 bažnyčios, pastatytos pagal jo projektus. Ankstyviausi projektai – 1898 m. Pažymėtina jo gimtosios Žeimių parapijos bažnyčia (1906–1908). V. Michnevičius jos projektą sukūrė ir statybą prižiūrėjo nemokamai, o motina jos statybai paaukojo 5 tūkst. aukso rublių. Keletą bažnyčių pastatytų pagal jo projektus dabartinėje Baltarusijoje (Krėvoje, Derecine, Choževe, Vydžiuose ir kt.). Tai buvo neogotiško stiliaus bažnyčios.
Prieš I pasaulinį karą arch. V. Michnevičius penkias bažnyčias suprojektavo Kaišiadorių apylinkėse. Tai Vievio (1906), Žiežmarių (1909), Kietaviškių (1910) ir Gegužinės bažnyčios. Jis buvo paruošęs ir Kaišiadorių bažnyčios projektą (1908), tačiau bažnyčios ilgai užsitęsė, projektas buvo kelis kartus keičiamas, kol net pasikeitė jos statusas – ji tapo katedra. Visų šių bažnyčių statyba užsitęsė dėl karo, pokario sunkymečio. Kietaviškių ir Vievio bažnyčiose ryškios lig tol nebūdingos V. Michnevičiaus kūryboje nerenesansinės ir neobarokinės kompozicijos. Pati netikėčiausia architekto kūryboje Gegužinės bažnyčia, statyta iš tašytų akmenų.
Pagal arch. V. Michnevičiaus projektą pastatyti ir Kaišiadorių vyskupijos kurijos rūmai.
Palikimo tyrinėjimai
Pastaraisiais metais architekto V. Michnevičiaus kūrybinį kelią plačiai nagrinėjo menotyrininkė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė (1954-2014). Jos publikacijos: „Architektas Vaclovas Michnevičius: biografija ir kūrybos štrichai“ (straipsnių rinkinyje „Nuo gotikos iki romantizmo“ (V., 1992), „Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje“ („Lietuvos architektūros istorija“, III t., 2000), „Architekto Vaclovo Michnevičiaus kūriniai Vilniuje“ („Kultūros paminklai“, Nr. 8).
Leidinys „XXI amžius“ (2002 02 01) yra išspausdinęs platų M. Glinskio rašinį apie arch. V. Michnevičių – „Atminimo vitražas bažnyčių statytojui“. Žeimių vidurinės mokyklos (Jonavos r.) kraštotyrininkai, vadovaujami mokytojos Vincės Praniežės, surinko net kelis aplankus medžiagos apie arch. V. Michnevičiaus gyvenimą ir kūrybą.
Literatūra
- Laurinavičius J. Kaišiadorių krašto žmonės: 100 biografijų. Kaišiadorys, 2002.
