Miežonys

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Miežonys (Miżany) ir apylinkės. 1911 m. vokiečių kariuomenės topografinio žemėlapio fragmentas (Karte de westlichen Rußlands. P. 22. Koszedary).
Miežonys ir apylinkės 1930 m. žemėlapyje. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Retų knygų ir rankraščių skyrius.
Buvusios Miežonių aštuonmetės mokyklos pastatas. 2007 m. Dianos Tomkuvienės nuotr.
Miežonių kapinės. 2007 m. R. Gustaičio nuotr.
Kryžius Miežonių kapinėse. 2007 m. R. Gustaičio nuotr.

Miežonys (Mižonys), kaimas Palomenės seniūnijoje, 6,5 km į pietvakarius nuo Palomenės, 3 km į šiaurės vakarus nuo Kaišiadorių, tarp dviejų geležinkelio atšakų - Kaišiadorys-Kaunas ir Kaišiadorys-Jonava. Rytuose ribojasi su Lomenos upe. Iki pat XX a. 4-ojo dešimtmečio vietovardis buvo rašomas Mižonys (tokia vietovardžio forma sutinkama dar 1948 m.). Kaime yra senkapis. Randama kaulų ir kitų radinių. 1935 m. senkapio vieta buvo žinoma kaip Kačėniškės - 6 ha dydžio dirva.

Turinys

Istorija

Miežonys 1590 m. priskirti Navasodų kuopinio susirinkimo centrui. 1744 m. Miežonys minimi Žiežmarių parapijos gyvenviečių sąraše. 1795 m. kaime buvo 12 sodybų, 84 gyventojai, apie 1860 m. - 240 gyventojų katalikų. Už ryšius su 1863 m. sukilėliais iš Miežonių į Samaros guberniją ištremta 3 asmenų bajoro Mykolo Buikos šeima. 1885 m. minimi treji Miežonys: kaimas, užusienis su 1 sodyba ir 4 gyventojais katalikais bei Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atšakos į Kauną sargų sodybos (4 sodybos ir 21 gyventojas katalikas). 1885 m. Trakų apskrities policijos viršininkas savo raporte Vilniaus gubernatoriui rašė, kad Miežonyse pas valstietį Jokūbą Galinį policijos uriadnikas rado slaptą mokyklą. Joje mokėsi 5 vaikai, juos mokė pats šeimininkas. 1899 m. minimas Miežonių kaimo bendruomenės seniūnas Jokūbas Tomkus. Tais metais minimas kaime rastas puodelis su XVII a. sidabrinėmis monetomis. 1897 m. buvo 339 gyventojai ir 331 dešimtinė žemės, 1907 m. - 314 gyventojų katalikų. Pirmojo pasaulinio karo mūšių metu (1915) kaime sudegė keli namai. Taip pat buvo palaidoti 2 žuvę kareiviai. 1923 m. Miežonių kaime buvo 53 sodybos, 304 gyventojai. 1921 m. Kaišiadorių valsčiaus tarybos pirmininku buvo V. Galinis iš Miežonių, priklausęs Krikščionių demokratų partijai. 583,73 ha kaimo žemės (iš Paliepių dvaro buvo pridėta 32,96 ha) į vienkiemius išskirstyta 1923 m. Didžiausio sklypo (18,18 ha) savininkas - S. Tomkus. Dažniausios pavardės - Tomkus, Laurušonis, Galinis, Ambrizas. 1943 m. rugpjūčio 4 d. gaudynių metu buvo sugautas ir į Šančiuose (Kaune) esančią karo belaisvių stovyklą perduotas P. Grevas iš Miežonių. Vėliau buvo išvežtas priverstiniams darbams į Vokietiją. 1945-1946 m. žuvo 8 partizanai iš Miežonių. Įdomu tai, kad vieno iš žuvusių partizanų - A. Laurušonio slapyvardis buvo Miežis (sietinas su vietovardžiu Miežonys). 1941-1951 m. įkalinta 12 gyventojų. 1948 m. ištremti 6 Laurušonių šeimos asmenys. Tais metais (1948) jau minimas Miežonyse įsikūręs kolūkis „Vienybė“. 1931 m. buvo 63 sodybos ir 582,93 ha žemės, 1947 m. - 80 sodybų, 344 gyventojai, 1959 m. - 314 gyventojų, 2000 m. - 90 sodybų, 193 gyventojai. Yra kapinės.

1904 m. panaikinus spaudos draudimą, bandymai įsteigti Kaišiadoryse mokyklą su lietuvių dėstomąja kalba nepasisekė. Todėl Kaišiadorių gyventojai, norėdami pramokyti savo vaikus skaityti ir rašyti, leisdavo juos į Miežonyse nelegaliai veikiančią mokyklą. Jos mokytoju buvo Aleksandras Jakševičius. Ir tik vėliau tokia mokykla buvo įsteigta ir Kaišiadoryse. 1912-1913 mokslo metais nelegalioje mokykloje mokėsi apie 40, 1916 m. - 57 mokiniai. Miežonyse veikė pradinė mokykla, 1957-1962 m. - septynmetė, vėliau - aštuonmetė. 1936 m. paskelbtas konkursas naujam Miežonių mokyklos pastatui statyti. Naujas pastatas buvo būdingas tiems laikams - 18x10 m, medinis, dengtas gontais. Tokia pat mokykla iki šiandien išliko Žikaronyse (Elektrėnų savivaldybės teritorija). 1957-1958 mokslo metais septynmetėje mokykloje mokėsi 107 mokiniai. 1957 m. minimas Miežonių klubas - skaitykla.

Iš Miežonių kilęs JAV lietuvių kalbininkas Pranas Edmundas Galinis (1902-1988).

Kitas žymus šio kaimo žmogus - literatūros mokslininkas ir kritikas Vytautas Galinis (1924-1999). Apie savo gimtąjį kaimą V. Galinis knygoje „Tarybų Lietuvos rašytojai” atsiliepė taip:

„Mano gimtinės apylinkėse nėra nei didesnių upių, nei ežerų, tik kaimo pakraščiu sruvena Lomenos upelis, kuriame, kiek prisimenu, retai kada būdavo vandens aukščiau kelių. Ir vis dėlto tai labai mielas kraštas – kalneliais ir kloniais išvagotas, žaliomis sodybų kepurėmis pasipuošęs, kiek tolėliau melsvuojančios miškų juostos apsuptas”.

Juozapas Tomkus (gimęs 1932 m. gruodžio 27 d. Miežonyse) - meteorologas-inžinierius, gamtos mokslų daktaras (1966), docentas (1976). 1953-1958 metais studijavo geografiją (meteorologiją) Vilniaus universitete. Po studijų dirbo Geologijos ir geografijos institute, kuriame 1961-1965 m. baigė stacionarinę aspirantūrą.1971-1994 m. dirbo Vilniaus pedagoginio instituto (dabar universitetas) Geografijos katedroje. Stacionarinio ir neakivaizdinio skyriaus studentams skaitė meteorologijos ir dirvožemio geografijos teorinius kursus, vedė šių dalykų laboratorinius darbus, vadovavo mokomosioms lauko praktikoms, diplominiams, magistriniams bei kursiniams darbams. Mokslinio darbo kryptys - taikomoji fenologija (daktaro disertacija), mikroklimatas, kurortologija, gamtos apsauga, mokyklinė geografija. Parašė per 90 darbų, iš jų 11 atskirų leidinių. Su bendraautoriais paruošė 4 mokslines ataskaitas kurortologijos ir 20 - gamtos apsaugos temomis. Mokslo populiarinimo straipsnius skelbė „Moksle ir gyvenime“, „Mūsų soduose“. Po atgimimo aktyviai bendradarbiauja periodinėje spaudoje: „Lietuvos aidas“, „Dienovidis“, „Apžvalga“, „Draugas“ (Čikaga), „Valstiečių laikraštis“, „XXI amžius“. Apie gimtąjį kaimą parašė knygą „Miežonys“ (išleistą Kaišiadorių muziejuje 2010 m.).

Kunigas Jonas Tomkus (1924-1989) irgi iš Miežonių. Kurį laiką buvo Žaslių klebonu.

Antanas Galinis (slapyvardis Juodoji Kaukė) (1910-1945) - partizanų būrio vadas, kilęs iš Miežonių. Vadovavo 10-12 partizanų būriui. Žuvo 1945 m.

Vietovardžiai

Nusausintas ir sukultūrintas Gudžių raistas. 2007 m. Dianos Tomkuvienės nuotr.
Kaukazo ravas užaugęs juodalksniais. 2007 m. Dianos Tomkuvienės nuotr.

Paliepio pradžios mokyklos mokytojas Justinas Neverbickas 1935 m. gruodžio mėnesį užrašė Mižonių kaimo vietovardžius. Pateikėjas - Petras Laurušonis, gimęs šiame kaime.

Januliškis (Janulišk) – dirva. „Dirbamos dirvos, žemė priemolis, kalno lyguma”. 12 ha dydžio.

Busilo lizdas – miško iškyšulys ir pamiškė. 4 ha dydžio.

Pasienis – pieva. Didelės pievos klonis. 9 ha dydžio.

Kupriškis – kalnas. Kalnelių tęsinys. Apie 6 ha dydžio.

Samaninė – lygi pieva. Apie 2 ha dydžio.

Uogynas – lygi pieva. 2 ha dydžio.

Tarpukelė – kalno lyguma. 3 ha dydžio.

Balnių Balaitė – šlapia pieva aukštumoje (kalne). 0,5 ha dydžio.

Žąselė – lygi pieva. 1 ha dydžio.

Mediena – dirva ir pieva. Lyguma, apie 40 ha dydžio.

Padaržis – pieva, Lyguma, 2 ha dydžio. Kaimo sodybų gale.

Kampinis – dirva. Molėta žemė, 1 ha dydžio. Prie geležinkelio.

Eglyno kampas (Aglyno kampas) – dirva. Lyguma, baltžemis. 3 ha dydžio. Pamiškėje.

Stepai – nepereinamos balos. 12 ha dydžio.

Žvyrynas – žvyrduobės. 0,5 ha dydžio.

Kovynės – lygi pieva. 18 ha dydžio. „Vokiečiai beeidami Nemuno ir Neries pakraščiais sužinojo, kad didelių raistų viduryje yra Sala-slėptuvė. Vieną kartą nuo Gegužinės atėję vokiečiai ieškoti slėptuvės, bet nerado. Antrą kartą išdaviko vedami Paišio atvyko į kautynių lygumą ir sustojo. Vietos gyventojai per naktį iškvietė iš Budelių, Paparčių, Beizučių ir kitų įgulų vyrus ir auštant puolė kryžiuočius. Mūšys buvo toks smarkus, ko vokiečiai netikėjo. Iš 3000 vokiečių, tik keli paspruko. Mūšiui vadovavo Salietis. Kas jis buvo padavimas nesako, tik jis gyveno nuolatos Budelių pilyj. Dabartiniu metu buvusios slėptuvės vietą vietos gyventojai vadina „Bakaniuku”, galbūt, dėl to, kad išviršinė išvaizda atitinka duonos kepalo pavydalą. Dar yra užsilikusio šulinio žymė, ir medžio, bei akmens grindinys priėjimui. Kuriais metais supiltas „Bakaniukas”, kuomet įvyko „Kovynės” tikrų žinių nėra”.

Lomena – pievos. Raistas. 55 ha dydžio.

Bakaniukas – duonos kepalo formos kalnas. 0,25 ha dydžio.

Brasta – dirva. Lyguma, 14 ha dydžio.

Užusienis – dirva. Lyguma, 60 ha dydžio.

Mašalinė – dirva. Lyguma, 14 ha dydžio.

Paravė – pakrantės griovys. 8 ha dydžio.

Padegutinys – griovio tęsinys. Apie 4 ha dydžio.

Žydo pieva – pieva, 2 ha dydžio.

Pasalė – dirva. Dirbama žemė tarp raistų. 3 ha dydžio.

Sala – pieva prie vandens. 3 ha dydžio.

Pavondenis (Pavodenis) – dirvos prie šlapių pievų. 30 ha dydžio.

Kampelis – dirvos prie miško ir geležinkelio. 12 ha dydžio.

Patiltė – lygi pieva. 2 ha dydžio.

Gudžių raistas – gili, neįžengiama bala. 4 ha dydžio.

Šermukšninė – dirva. Kalno lyguma. 24 ha dydžio.

Skinymas – priesmėlio dirva. 30 ha dydžio.

Jočiūno ravas – griovys. „Kalne išplėštas vandens stačias krantas”. Apie 1 km ilgio.

Pagirys – lygios dirvos ir pievos pamiškėje. 28 ha dydžio.

Pievelės – pievų tęsinys. 6 ha dydžio.

Ubagų takas – kelelis. Apie 0,5 km ilgio.

Serbentų kelalis – takas, kuris jungė gyventojus. 0,25 km ilgio.

Klevų kalnelis – kalnas. Žemė-molis. 1 ha dydžio.

Perkasas – griovys. 3 ha dydžio.

Dumselė (Dumselia) – lygi pieva. 3 ha dydžio.

Pakalnė – įdubus pieva. 1 ha dydžio.

Gardeliškės – kupstuota pieva. 2 ha dydžio.

Kačėniškės – dirva. „Daržų dirvos kopūstams”. 6 ha dydžio. „Žmonės pasakoja, kad čia daug randa įvairių senovės liekanų, kaip pinigų, įvairių kardų, kirvelių ir kitų daiktų”.

Girdiškės – šaltinis (versmė). 1 ha dydžio.

Pakapinys – pieva prie kapų. 2 ha dydžio.

Molkasys – molis. „Molis, kurį kasa reikalams”. 2 ha dydžio.

Dobiliena (Dobilija) – lygi pieva. 10 ha dydžio.

Telėdnikas – lygi pieva, kur veršelius gano. 2 ha dydžio.

Siauriukai – dirva. Molis. 18 ha dydžio.

Vidupievis – pieva, 4 ha dydžio.

Raudoniukio balė (Raudoniuko bala) – pieva, 3 ha dydžio. „Žmonės pasakoja, kad ši vieta vadinama dėl to, kad čia buvęs mūšis ir to mūšio vadas buvęs Raudoniukis su savo kareiviais žuvo. Tą vietą ir pavadino Raudoniukio bala”.

Kulies ravas – griovys stačiais krantais.

Varkaliuko kelnės – griovelis.

Kubulio raistas – raistas. 1 ha dydžio.

Melničios raistas – pievos, 3 ha dydžio.

Kaukazo ravai – gilus griovys.

Užrašytas ir vienas istorinis įvykis, susijęs su šiuo kaimu – jis pavadintas „Zakucija”: „Nuo 1866 m. Mižonių kaimas teisėsi su grafu Tiškevičiu dėl ganyklų esančių, dabartiniu laiku, Paliepi, Juodiškių ir [Edvardava|Advardavo]] kaimuose. Teismų sprendimai buvo įvairūs. 1885 m. grafas Tiškevičius pasamdė 100 burliokų ir pradėjo rauti kelmus Paliepio laukuose. Mižonių km. vyrai dėl tokio grafo elgesio liko nepatenkinti ir nutarė burliokus pravyti. Bet dėl atsargos pasikvietė į talką Antakalnių ir Strevininkų km. vyrus, kuriems įsakė pasislėpti antroj geležinkelio pusėj ir laukti kurion pusėn muštynių pergalė svirs. Jei Mižonių vyrams bus reikalinga pagelba, tai bus pakelta ant karties pririštas raudonas šalkas. Taip pasirengę Mižonių vyrai puolė su lazdomis burliokus mušti. Burliokai, būdami prie darbo, turėjo rankose matikus gynėsi ir pasirodė, kad burliokai nugalės Mižonių vyrus. Tuomet pagal sutartą ženklą Mižonių km. vyrai pakėlė raudoną šalką ir į pagelbą atbėgo Antakalnių ir Strevininkų km. vyrai. Muštynėse burliokai buvo nugalėti. 12 užmuštų apie 40 sunkiai ir lengvai sužeistų (skaitant iš abiejų pusių). Sužinojęs apie įvykį grafas tuojau pranešė, kad pasikėlė „buntai” ir iššaukė būrį kariuomenės tvarkai palaikyti. Kaltus teisė Dvinsko Karo Apygardos teismas. Nubaudė visus dalyvavusius muštynėse nuo 12 iki 2 mėn. kalėjimo. Be to, grafo rūpesniu karo apygardos viršininkas atsiuntė dėl tvarkos palaikymo viena batalijoną kareivių, kurie apsistojo dvi kuopos Mižonių km. po vieną kuopą Antakalnių ir Strevininkų km. Tuos kareivius turėjo išlaikyti kaimai. T.y. duoti maistą, arkliams pašarą, mokėti algas ir t. p. Zakucija tęsėsi dešimt (10) savaičių. Būtų gal tęsusi dar ilgiau, bet Mižonių km. padavė prašymą carui ir Caras įsakė zakucija nuimti”.

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 156-158.
  • Tomkus J. Miežonys. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2010. 338 p.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos