Migonių piliakalnis ir senovės gyvenvietė

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Migonių piliakalnio vaizdas iš pietryčių pusės. 2009 m. A. Kurilienės nuotr.
Migonių piliakalnio planas ir pjūvis (Kurilienė, 2009, p. 111)

Migonių piliakalnis ir senovės gyvenvietė yra Kruonio seniūnijoje, Migonių kaime, 1,35 km į rytus, šiaurės rytus nuo Lapainios ir Kruonės upelių santakos, 0,6 km į šiaurės rytus nuo GliebiškioJugalino kelio, 30 m į pietus nuo kairiojo Kruonės upelio kranto, 0,2 km į pietvakarius Migonių, Kleboniškio pilkapyno.

Piliakalnis įrengtas aukštame Kruonės upelio kranto aukštumos kyšulyje. Iš vakarų, šiaurės ir rytų jį supa slėnio daubos, iš pietų – kiek žemesnė aukštuma.

Šlaitai į slėnį statūs, 11–16 m aukščio.

Aikštelė ovali, orientuota šiaurės – pietų kryptimi, 16x9,5 m dydžio. Aikštelės pietiniame krašte supiltas 4 m aukščio, 13 m pločio pylimas. Jo išorinis 8 m aukščio šlaitas nusileidžia į 2 m gylio ir 25 m pločio griovį.

Žinoma, kad dalis akmenų, kuriais buvo išgrįstas piliakalnio šlaitas ir pylimas, išvežti taisant Kruonio–Alytaus plentą.

Aplink piliakalnį yra papėdės gyvenvietė, užimanti apie 1,5 ha plotą. Gyvenvietė ilgą laiką buvo ariama

Piliakalnio ir senovės gyvenvietės kompleksas yra kultūros paminklas.


Turinys

Padavimai, pasakojimai

1888 m. E. Volteris apie šį piliakalnį (Piltieka arba Piliekalnis) užrašė ir kelis padavimus. Vienas vietinis senis (pavardė nenurodoma) jam pasakojo, kad tokie piliakalniai supilti tais laikais, kai žemėje gyveno Nojus. Šioje žemėje tada gyveno pagonys. Kiekviena jų šeima turėjo savo atskirą piltieką. Ant tos piltiekos pats seniausias asmuo šeimoje taikydavo ir teisdavo besivaržančius, ir nuo jos skelbdavo savo nutarimą, kurio jau nebeatšaukdavo. Kai kas nors iš šeimos mirdavo, ant piliakalnio viršūnės užkurdavo laužus ir sudegindavo jo kūną. Kūno pelenus, jei mirusysis buvęs šaunus, narsus ir naudingas šeimai (bravas, drasus ir naudyngas gentei (gyminei, szeimynai, draugystei), pats vyriausias mesdavo į upę, o tada visi dalyvaujantieji gerdavo vandenį, kad atmintų apie jį ir kad mirusiojo narsa pereitų į likusiems. O jeigu mirdavo negeras žmogus, užsitraukęs gėdą kokiu nors nusižengimu, tai, sudeginę lavoną, jo pelenus išbarstydavo pavėjui.

Tas pats senis užsiminė, kad žmonės pasakojo, piliakalnius kažkada buvusius altoriais; ant jų žmonės atnašaudavę stabams (balvonams) aukas ir netgi degindavę žmones.

Dar pasakojama, kad Migonių piliakalnis supiltas 1812 m. prancūzų, jiems traukiantis iš Rusijos. Esą šiame kalne prancūzai paslėpę didelius turtus, kurių jie nenorėjo palikti rusams; slėpdami juos prakeikė taip, kad niekas, išskyrus tikrus prancūzus, jais negalėtų pasinaudoti. Tokių kalbų priežastimi galėjo būti dviejų nepažįstamųjų atvykymas į Migonių kaimą prieš 2–3 m. ir apsilankymas piliakalnyje. Praėjus kelioms dienoms po jų išvykimo, piemenys pastebėjo, kad piliakalnyje kasta.

Ir vėlau žmonės prisiminė aikštelėje buvusias dvi duobes. Pasak jų, čia buvo iškasti pinigai, kitų pasakojimu – sidabriniai indai.

Tačiau duobės gali būti išlikusios ir dėl kitos priežasties. Yra duomenų, kad Migonių kaimo valstietis, knygnešys ir daraktorius Aleksas Maleckas Migonių piliakalnyje buvo įsirengęs slėptuvę.

Taip pat pasakojama ir tai, kad piliakalnį karo metu kepurėmis supylė švedai.


Tyrinėjimai

Migonių piliakalnio tyrimai. Atidengti akmenų grindiniai. 1955 m. R. Volkaitės-Kulikauskienės nuotr. (Kurilienė, 2009, p. 123)
Migonių piliakalnio papėdės gyvenvietės tyrimai. Atidengtas židinys. 1954 m. 1955 m. R. Volkaitės-Kulikauskienės nuotr. (Kurilienė, 2009, p. 124)

Pirmasis, dar 1888 m. piliakalnį aplankė ir aprašė E. Volteris. Tačiau piliakalnį jis palaikė ir pavadino pilkapiu. Kiek vėliau, tais pačiais metais jis aprašė piliakalnį, užrašė apie jį kelis pasakojimus.

Yra žinoma, kad Darsūniškio pradinės mokyklos mokytojas J. Požerskis 1920 m. Valstybės archeologijos komisijai buvo pateikęs prašymą kasinėti Migonių piliakalnį. Tačiau ar kasė piliakalnyje nežinia.

Kiek vėliau, 1943 m. piliakalnį žvalgė P. Tarasenka. Jis piliakalnį apmatavo, jame pastebėjo kultūrinį sluoksnį. 1953 m. piliakalnį aplankė P. Kulikausko vadovaujama žvalgomoji ekspedicija. Piliakalnio aikštelėje ir aplink piliakalnį buvo pastebėtas kultūrinis sluoksnis. Piliakalnio šiaurės rytinėje papėdėje jis siekė 80 cm storį. Gyvenvietėje buvo surinkta daug lipdytinės keramikos brūkšniuotu, lygiu ir grublėtu paviršiumi šukių, kelios žiestos keramikos šukės.

1954–1955, 1957 m. piliakalnyje ir papėdės gyvenvietėje vykdyti archeologiniai tyrinėjimai, kuriems vadovavo R. Volkaitė-Kulikauskienė. Šių tyrimų metu buvo ištirtas 660 kv. m plotas (piliakalnyje 180 kv. m., gyvenvietės rytinėje, pietinėėje ir šiaurės vakarinėje dalyse – 480 kv. m.).

Piliakalnis ir papėdės gyvenvietė žvalgyti ir vėliau. 1977 m. jį žvalgė ir kartografavo M. Černiauskas, 2008 m. nedidelės apimties žvalgomuosius tyrimus piliakalnio pietrytinje papėdėje atliko (J. Žukauskaitė). Tuomet ištirtas 2 kv. m. plotas, aptikta lipdytos brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi keramikos šukių.

Iš viso piliakalnyje ir senovės gyvenvietėje ištirtas 662 m² plotas.


Pagrindinių 1954-1955, 1957 m. vykdytų tyrimų metu nustatyta, kad piliakalnio aikštelėje kultūrinis sluoksnis buvo iki 2,6–2,8 m storio. Jame išsiskyrė 10 skirtingų horizontų. Aikštelės pakraščiuose, vidinėje pylimo papėdėje ir po pylimu aptiktas labai intensyvus degėsių sluoksnis ir akmenų grindiniai, juosę aikštelės vakarinę, pietinę ir iš dalies rytinę puses. Aikštelės pakraščiuose, greta pietinio pylimo, aptiktos suanglėjusių rąstų liekanos. Aikštelės šiaurės vakarinėje pusėje (1,73x0,8 m plote) išliko sudegusių rąstų (iki 1,5 m ilgio, 13 cm pločio ir 1,5–2,5 cm storio) eilės. Tai buvo medinių gynybinių sienų ir kitų statinių liekanos. Tyrimų metu užfiksuota, jog pylimas keturis kartus buvo taisytas, aukštintas, sustiprinti ir piliakalnio šlaitai; išorinė pylimo dalis ir šlaitas išgrįstas akmenimis.

Pirmasis pylimas buvo 1,2 m aukščio, 5 m pločio su medine užtvara viršuje. Jai sudegus, pylimas buvo paaukštintas iki 2 m aukščio ir 7 m pločio užpilant smėliu ir suplūkiant moliu. Jo viršuje stovėjusi medinė užtvara, kuri irgi sudegė. Trečiasis pylimas buvo paaukštintas iki 3 m aukščio, ties pagrindu buvo 11 m pločio. Medinė užtvara buvo pastatyta vidiniame šlaite; sustiprinta akmenimis. Ji juosė visą aikštelę. Sudegus šiai užtvarai pylimas paaukštintas iki 4 m aukščio, praplatintas iki 13 m pločio (atitinka dabartinį pylimą). Išorinis pylimo šlaitas išgrįstas akmenimis.

Nustatyta, kad rytinėje dalyje piliakalnį juosė 0,8 m gylio ir 4–5 m pločio griovys. Tarp jo ir piliakalnio šlaito dar turėjo būti medinė tvora.

Piliakalnyje rastas geležinis įmovinis kirvis, geležinė yla, geležinės lankinės segės fragmentas, žalvarinis žiedinis antsmilkinis, 2 moliniai verstukai, molinio tiglio fragmentas, lipdytos keramikos brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi šukių, akmeninių trintuvų, gyvulių kaulų, kurių 64% sudarė naminių gyvulių, 36% – laukinių gyvūnų kaulai. Didžiausią naminių gyvulių kaulų dalį sudarė stambiųjų ir smulkiųjų raguočių (po 31,3%), kiaulės (25%), mažiau arklio, šuns (po 6,2%); laukinių gyvūnų – šerno ir bebro (po 22%), dar mažiau – elnio, tauro, vilko.

Gyvenvietės kultūrinis sluoksnis ypač ryškus piliakalnio rytinėje, pietinėje ir vakarinėje pusėse – iki 80 cm storio (ūkinėse duobėse – iki 150 cm). Ariant kultūrinis sluoksnis suardytas, todėl vietomis jis tėra 20–50 cm storio. Rasti antžeminio pastato su moliu apdrėbtomis sienomis bei atvirais židiniais pėdsakai. Rasta židinių ir ūkinių duobių. Vienas židinys buvo apdėtas akmenimis, su centre išlikusiu iš molio plūktu padu.

Gyvenvietėje rasta geležinė yla, geležinių lazdelinių smeigtukų, kaulinių šukų fragmentas, molinių verpstukų, lipdytos keramikos brūkšniuotu, grublėtu ir lygiu paviršiumi šukių, žalvarinė masyvi apyrankė (ją 1926 ar 1927 m. vakarinėje piliakalnio papėdėje, apie 2–3 m nuo piliakalnio, dirvos paviršiuje, rado žemės savininkas Adomas Garnys), romėniška Maksimo I (235–238 m.) moneta (ją 1932 m. piliakalnio rytinėje papėdėje, prie pat piliakalnio, žemės paviršiuje, taip pat rado A. Garnys), daug gyvulių kaulų, kurių 77,5% sudarė naminių gyvulių, 22,5% – laukinių gyvūnų kaulai. Didžiausią naminių gyvulių kaulų dalį sudarė smulkiųjų raguočių (42,8%), mažiau – stambiųjų raguočių (28,6%), kiaulės (21,5%), arklio (7,1 %); laukinių gyvūnų – daugiausiai elnio (36,4%), mažiau šerno, bebro (po 18,2%), mažai – briedžio, tauro, lokio.


Piliakalnis ir gyvenvietė datuojami I tūkstantmečiu.

Šaltiniai

  • Černiauskas M. Kaišiadorių rajono 1977 m. archeologijos paminklų kartografavimo ekspedicijos ataskaita. 1977. KPCA. F. 27. Ap. 1. B. 61, p. 10.
  • Kulikauskas P. Ataskaita už 1953 metų archeologines ekspedicijas // Archeologinių ekspedicijų dokumentinė medžiaga 1949–1957 m. 1957. LIIR. B. 225, p. 30.
  • Kulikauskas P. Istorijos ir teisės instituto archeologinė žvalgomoji ekspedicija 1953 m. birželio 2–16 d. 1953. LIIR. B. 23, p. 59–60.
  • Kulikauskas P., Kulikauskienė R. Migonys /piliak., gyv., pilk./. Kaišiadorių raj. 1954, 1955 m. tyrinėjimų ataskaitos. 1955. LIIR. B. 50.
  • Kulikauskienė R. Atidengti nauji archeologiniai paminklai (žurnalo „Švyturys“ redakcijai atsiųsto straipsnio rankraštis). LLMA. F. 51. Ap. 5. B. 41. L. 22–24.
  • Kulikauskienė R. Migonių gyvenvietės (Jiezno raj.) 1957 m. tyrinėjimai (Plotai Nr. 6–8). 1957. LIIR. B. 1239.
  • Lapinskas A., gim. Kleboniškio II k. Užrašė S. Sadonienė. 1936 m. vasario mėn. Lietuvos žemės vardynas. Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka.
  • Maleckas A., gim. Migonių k. Užrašė V. Kačiulis. 1935 m. lapkričio mėn. Lietuvos žemės vardynas. Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka.
  • Tarasenka P. Migonių k. MAB. RS. F. 235-179.
  • Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. KPC A. F. 1. Ap. 1. B. 75, p. 297.
  • Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. KPCA. F. 1. Ap. 1. B. 25, p. 121, 124, 180–196.
  • Пaaвeр К. Резултаты определения и предварительное заключeние по остеологическому материалу, добытому раскопками городища и поселения Мигонис в 1955 и 1957 гг. Тарту, 1957. LIIR. B. 126.
  • О раскопкахъ г. Вольтера въ Лидскомъ и Трокскомъ уездахъ Виленской губ. Rusijos materialinės kultūros istorijos instituto Sankt Peterburgo archyvas. F. 1. Nr. 1888/13a, p. 74–77, 165.


Literatūra

  • Amerikonas, Migonių piliakalnis // Lietuva. 1924, gegužės 14, p. 8.
  • Baubonis Z., Zabiela G. Lietuvos piliakalniai, T. I. Atlasas. Vilnius, 2005, p. 266–267.
  • Kulikauskas P. Badania archeologiczne w latach 1955–1961 // Acta Baltico–Slavica, T. 2. Białystok, 1965, p. 234–235.
  • Kulikauskienė R. Archeologinė ekspedicija // Tarybinis studentas. 1957, spalio 10, p. 2, 4.
  • Kurila, L., Vaitkevičius, V., 2011. Mirusiųjų deginimo papročio refleksijos: padavimas apie Migonių piliakalnį. Tautosakos darbai, T. XLI, p. 107–134.
  • Kurilienė A. Kaišiadorių rajono archeologijos sąvadas. Kaišiadorys, 2009, p. 121-127.
  • Lietuvos TSR archeologijos atlasas, T. II. Piliakalniai. Vilnius, 1975, p. 108–109.
  • Lietuvos TSR archeologijos atlasas, T. IV. I–XIII a. radiniai. Vilnius, 1977, p. 7, 76, 115.
  • Paaver K., Kulikauskas P. Znaleziska kości žwierzących z grodzisk i osad z okresu wszesnoželaznego i rzymskiego na Litwie // Acta Baltico–Slavica T. 2. Białystok, 1965, p. 261–279.
  • Tarasenka P. Lietuvos archeologijos medžiaga. Kaunas, 1928, p. 184.
  • Tarasenka P. Lietuvos piliakalniai. Vilnius, 1956, p. 46.
  • Volkaitė-Kulikauskienė R. Migonių (Jiezno raj.) archeologiniai paminklai // Iš lietuvių kultūros istorijos, T. I. Vilnius, 1958, p. 45–57, 61–64.
  • Volkaitė-Kulikauskienė R. Miniatiūrinių piliakalnių Lietuvoje klausimu // Iš lietuvių kultūros istorijos, T. II. Vilnius, 1959, p. 125–128; pav. 1.
  • Покровский Ф. В. Археологическая карта Виленской губернии. Вилъна, 1893, c. 127.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos