Mikalaučiškės

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Paškovas (Paśzkow) ir apylinkės. 1911 m. vokiečių kariuomenės topografinio žemėlapio fragmentas (Karte des westlichen Rußlands. P. 22. Koszedary).

Mikalaučiškės (Michalovščizna, Mikalaučizna, Mykolinė, Naujas Dvaras, Paškovas), kaimas Žaslių seniūnijoje, 7 km į šiaurės rytus nuo Žaslių, 15,5 km į šiaurės rytus nuo Kaišiadorių. Šalia kaimo - Mikalaučiškių miškas (plotas 106,9 ha).

Turinys

Kaimo vardo kilmė

Vietovardis kilo nuo asmenvardžio Mykolas. Mikalaučiškių įkūrėjas buvo Mykolas Kiška, kuris čia įkūrė palivarką (dar vadinamą Naujuoju Dvaru), minimą 1627 metais. 1937 m. minima Mykolinė (Mykalaučizna).

Istorija

Mikalaučiškių įkūrėjas buvo Mykolas Kiška, kuris čia įkūrė palivarką (dar vadinamą Naujuoju Dvaru), minimą 1627 metais. 1937 m. minima Mykolinė (Mykalaučizna). 1782 m. Mikalaučiškės priklausė totoriui Jablonskiui. 1795 m. Mikalaučiškių (arba Naujo Dvaro) palivarką valdė M. Dušakevičius. Prie Gamantos upelio buvo vandens malūnas. 1831 m. rugpjūčio 16 d. Mikalaučiškėse išplito choleros epidemija. 1830 m. minimos dvejos Mikalaučiškės: dvaras su 1 sodyba, 14 gyventojų katalikų, priklausęs Paškovskiui, ir šiam dvarui priklausęs kaimas su 5 sodybomis, 49 gyventojais katalikais. 1853 m. kaime buvo 5 sodybos ir 29 gyventojai katalikai, dvare - 1 sodyba ir 12 gyventojų katalikų. 1863 m. sukilime dalyvavo J. Stančevskis iš Mikalaučiškių. 1885 m. minimos trejos Mikalaučiškės - kaimas, palivarkas ir viensėdis. Dvarininkas Paškovskis čia turėjo 440 dešimtinių žemės. Nuo 1898 iki pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios Valkakiemio ir Mikalaučiškių kaimuose mokytojavo daraktorė bei knygnešė Malvina Virbalaitė. Mokykla kas savaitę kilnojosi iš vienos sodybos į kitą. 1915 m. išleistame Vokietijos kariuomenės generalinio štabo žemėlapyje Mikalaučiškių vietoje pažymėta gyvenvietė Paškovas. 1923 m. Mykalauciznos kaime buvo 7 sodybos, 43 gyventojai. 1927 m. gyveno 11 šeimų, iš jų 47 gyventojai katalikai. Daugiausia - Stučinskių ir Perednių šeimų (po tris). 1931 m. kaime - 9 sodybos ir 261,48 ha žemės. 1937 m. kaime gyveno 39 gyventojai katalikai. Mikalaučiškės į vienkiemius išskirstytos 1939 m.

1946 m. žuvo V. Matačiūnas (slapyvardis Stalinas), gimęs 1921 m. Jis buvo Didžiosios Kovos apygardos vado J. Misiūno ryšininkas. 1948 m. žuvo partizanas B. Balčiūnas (slapyvardis Šarūnas). 1946-1948 m. įkalinti 2 gyventojai. 1948 m. ištremti 7 asmenys (Ratkevičiai), 1951 m. - 7 asmenys (Černiauskai). 1947 m. 8 sodybose gyveno 40 gyventojų. 1948 m. įkurtas „Pergalės“ kolūkis. 1971 m. minimi Mikalaučiškėse buvę Skėrių kultūros namai ir biblioteka. 2000 m. kaime - 72 sodybos, 198 gyventojai. Šiuo metu buvusio kolūkio kontoros patalpose įrengta koplyčia.

Vietovardžiai

Eiriogalos pradžios mokyklos mokytoja Petronėlė Baltrušaitytė 1935 m. lapkričio mėnesį užrašė Mikalaučiznos kaimo vietovardžius. Pateikėjas - Juozas Ratkevičius, gimęs Dzekceriškės vienkiemyje.

Apie kaimą užrašyta „Kur dabar Mikalaučiznos kaimas, seniau buvo gražus dvaras. Jį valdė savininkas Paškauskas; jo vardu senesniuose dokumentuose, bei žemėlapiuose ir dabar žymima „Paškova”. Vėliau savininkas pardavė. Dabartiniai gyventojai yra atėjūnai”.

Busilo kalnas (vietos tarme Busila kalnas) – ariama žemė. Smėlėta žemė, pakiluma. Apie 5 ha dydžio. Į rytus nuo Mikalaučiznos kaimo, šiaurės pusėje prieina prie Šalykštų. „Žmonės pasakoja, kad toje vietoje augusi didelė pušis, kurioje buvo busilo lizdas. Pušei išvirtus ir lizdo neliko, bet vieta tuo vardu vadinama ir dabar”. „Kasant žvyrių randama žmonių kaulų, kartais karsto lentų. Seniau ten kapų būta”.

Dubniokas – smulkus miškas. Juodžemis prie žvyro su aukštumėlėmis, auga alksniai, drebulės ir lazdynai. Apie 11 ha dydžio. Rytinėje Mikalaučiznos kaimo pusėje. „Kitados augę daug ąžuolų”.

Gurelės (vietos tarme Guralės) – miškas. Juodžemis, kalnuota vieta, auga ąžuolai, eglės, drebulės. Apie 22 ha dydžio. Rytų pusėje ribojasi su Prudninkų dvaro mišku. „Gavo pavadinimą nuo lenkiško žodžio, kas lietuviškai reikštų kalnuotas”.

Koplyčia – ariama žemė. Juodžemis su žvyru, pakiluma. Apie 1 ha dydžio. Mikalaučiznos kaimo žemių pietų pusėje.

Pasilenija – raistas. Durpynas, auga alksniai, berželiai, eglės. Apie 5 ha dydžio. Į pietus nuo kaimo, tarp Busilo kalno ir Koplyčios. „Viduryje yra salelių, kur įėjus sunku išeiti”.

Pastirtos – ariama žemė su pievomis. Juodžemis su moliu, pievų juodžemis su durpynu, lygi vieta. Apie 10 ha dydžio. Mikalaučiznos kaimo šiaurės pusėje. Vakaruose ribojasi su Mazaliaučiznos kaimo žemėmis, šiaurėje - su Slajų vienkiemio žemėmis.

Pečiaviska – ariama žemė. Juodžemis, vieta su nuolydžiu. Apie 1 ha dydžio. Mikalaučiznos sodybų pietvakarių pusėje. „Žmonės pasakoja, kad baudžiavos metu toj vietoj gyveno baudžiauninkai. Dabar randama pečių liekanų ir vadina Pečiavista”.

Šalykštos – pieva su krūmais. Juodžemis su durpynu, lygi vieta. Apie 3 ha dydžio. Rytuose ribojasi su Skėrių kaimo žemėmis, o pietryčiuose - su vieškeliu. „Yra mažų šaltinėlių”.

Galerija

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 253.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos