Morkūnai

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Morkūnai (Markuny) ir apylinkės. 1911 m. vokiečių kariuomenės topografinio žemėlapio fragmentas (Karte des westlichen Rußlands. O. 22. Kowno.
Morkūnai (viršuje) ir apylinkės 1928 m. žemėlapyje. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Retų knygų ir rankraščių skyrius.

Morkūnai, kaimas Kruonio seniūnijoje, 6,5 km į šiaurės rytus nuo Kruonio, 9 km į pietvakarius nuo Kaišiadorių.

Turinys

Istorija

Morkūnai paminėti 1744 m. Žiežmarių parapijos gyvenviečių sąraše. 1787 m. buvo 5 sodybos. Morkūnai (143,1 dešimtinės žemės) minimi 1848 m. valstybinio Kruonio dvaro inventoriuje. Tuo metu kaime gyveno 6 šeimos (Josifo Reižio, Jokūbo ir Jakovo Markūnų, Tomo Deinio, Jakovo Rokevičiaus, Jurijaus Lukševičiaus). Kaime buvo karčema ir kapinės. 1866 m. - 6 sodybos, 73 gyventojai katalikai, 1897 m. - 104 gyventojai ir 139 dešimtinės žemės. XX a. pradžioje kaimo gyventojai samdė mokytoją Praną Čepulionį. Jis mokė visus Morkūnų kaimo vaikus, be to, ateidavo mokytis vaikų ir iš kitų kaimų. Vienu metu mokydavosi 15-20 vaikų. Klebonas atvažiuodavo mokyti tikėjimo tiesų. Vėliau kaime buvo įsteigta rusų pradžios mokykla. 1923 m. - 19 sodybų ir 108 gyventojai, 1931 m. - 22 sodybos ir 157,31 ha žemės, 1937 m. - 106 gyventojai katalikai. Kaimas į vienkiemius išskirstytas 1939 m. Skirstymo metu Morkūnuose buvo 213,01 ha žemės. Didžiausio sklypo (11,91) savininkas - Jurgis Morkūnas. Kaime paplitusios Dainio, Lukševičiaus, Morkūno, Tauro pavardės. II pasaulinio karo pabaigoje, kai vyko mūšiai dėl Nemuno ir Kauno, Morkūnų kaime buvo apsistojęs sovietinės armijos 3-ojo Baltarusijos fronto štabas. Fronto vadas generolas I. Černiachovskis pas Morkūnų gyventoją J. Tirvą gyveno 2 savaites. 1945 m. įkalintas P. Dainys, 1946 m. - Ražanauskai (2 asmenys). 1947 m. kaime - 22 sodybos, 110 gyventojų, 1981 m. - 43 sodybos, 108 gyventojai, 2000 m. - 50 sodybų, 108 gyventojai. Kaime yra kapinės. 1967 m. Morkūnų kaime ekskavatorininkas kartu su žvyru iškasė žmogaus kaulus, du kalavijus, keletą monetų. Archeologai nustatė, kad čia buvo palaidoti XVII a. I pusės lietuvių kariai. Viena moneta nukaldinta 1623 m., antra - soldas - valdant Adolfui Gustavui, o trečia - prūsiška – 1626 m.

Vietovardžiai

Žydeikiškių pradžios mokyklos mokytojas Mykolas Pirštelis 1936 m. gegužės ir birželio mėnesiais užrašė Morkūnų kaimo vietovardžius.

Apie kaimą užrašė: „Kaimas senas. Baudžiavą ėjęs į Mankaviškes. Gyventojai seni (ne atėjūnai)”.

Akis – raistas. Klampus, buvęs ežeras. Apie 0,5 ha dydžio. Prie Užuvalkio. „Aplink pieva”.

Ališkis – krūmai. Kalnuota, molis. Apie 5 ha dydžio. Purvių šiaurėje.

Ališkis – upelis. Nedidelis, išdžiūsta. „Išteka Žydeikiškių k. laukuose, įteka į Strėvą [Leliušiai|Leliušių]] laukuose”.

Kelmėja – pieva. Lygi, juodžemis. Apie 1 ha dydžio. Kaimo šiaurės vakaruose. „Vidury bala”.

Liepos kalnas – kalnas, ariama. Nuolaidus į šiaurę, smėlis, žvyras. Apie 10 ha dydžio. Kaimo vakaruose. Pamargė – sklypas. Vidurys iškilęs, žvyras, pievos. Apie 10 ha dydžio. Kaimo rytų galas.

Papurvės kalnas – kalnas. Status iš vakarų, juodžemis, molis, smėlis. Apie 3 ha dydžio. Šiaurės vakaruose, prie Kelmėjos.

Paišdagė (vietinių žmonių vadinama Pašdagė) – pieva. Raisteliai, baltžemis. Apie 2 ha dydžio. Į pietus apie 0,25 km.

Purvės – sklypas. Juodžemis, žema vieta, lyguma. Apie 30 ha dydžio. Kaimo šiaurės galas.

Skerdžiaus kalnas – kalnas. Status iš pietų ir šiaurės, viduryje griovys; molis, smėlis. Apie 5 ha dydžio. Prie Vidupievio, kaimo šiaurėje.

Upelio kalnas – kalnas. Molis, smėlis, žvyras. Apie 15 ha dydžio. Pietų pusėje ribojasi su Mankaviškėmis. Upelis – įklonis. Klonis, bala, pieva. Apie 1 ha dydžio. Pietuose, prie Upelio kalno.

Užkultos – kalnas. Didelis šiaurės pusėje, dirbamas, ilgas, žvyras, molis. Apie 10 ha dydžio. Netoli kaimo, šiaurėje.

Užuvalkis – klonis, pieva. Juodžemis. Apie 1 ha dydžio. Rytuose, prie Pamargės.

Vidupievis – pieva. Sausa, lygi, apie 2 ha dydžio. Šiaurės rytuose, prie kaimo.

Vidupievis – pieva. Šiaurėje nuolaidi, sausa, smėlis, juodžemis. Apie 2 ha dydžio. Kaimo vakaruose.

Matininkas Stasys Vidugiris 1939 m. rugsėjo mėnesį užrašė Morkūnų kaimo vietovardžius.

Medinos – buvo miško sklypas, dabar ganykla. Lyguma, apaugusi krūmais, vidutinės kokybės. 7,68 ha dydžio.

Giraitės – buvo miško sklypas, dabar ganykla. Lyguma, pusiau ganykla, pusiau ariama. 40 ha dydžio.

Pagloksni – dirva. Lyguma. 5,52 ha dydžio.

Lovos – dirva. Lyguma, geriausia kaimo žemė. 5 ha dydžio.

Kupstynė – pieva. Šlapia, lygi, blogos rūšies. 4 ha dydžio.

Užuvalkis – pieva. Šlapia, lygi. 2 ha dydžio.

Lugis – pieva. Lyguma. 3 ha dydžio.

Paskardė – pieva. Pakalnėje tarp skardžių, užliejama pieva. 2 ha dydžio.

Pakalnės (vietos tarme Pakalnes) – pieva. Pakalnėje, šlapia. 4 ha dydžio.

Paprūdė – pieva. Lygi, šlapia, kemsynai, bloga pieva. Apie 1 ha dydžio.

Paždagė (vietos tarme Pazdage) – pieva. Lyguma. 1 ha dydžio.

Skardžiaus kalnas – kalnas. Apvalios formos, kupsto pavidalo. 2 ha dydžio.

Liepos kalnas – kalnas. 4 ha dydžio. „Liepos neauga ir niekas jų neatmena”.

Akis – pieva. Klampi vieta, neįeinama. 0,25 ha dydžio.

Ališkis – upelis. Siauras, labai vingiuotas, gili vaga, sraunus, dugne molis. Iš Giraitės miško įteka į Strėvą.

Aleksiejus – pieva. Lyguma, šlapia, dabar visai klampi. 13 ha dydžio. „Ūkininkų pasakojimais kadaise prigėręs „burlokas” – rusas iš kaž kur priklydęs”.

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 101-102.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos