Narimantas

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Narimantas – Pinsko ir Naugardo kunigaikštis 1333–1348 (dail. A. Slapšys). Iliustracija iš: Baranauskas T., Baranauskienė I., Slapšys A. Viduramžių Lietuvos viešpačiai. Vilnius, 2014. P. 62.

Narimantas (mirė 1348 m. vasario 2 d.) – lietuvių kunigaikštis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino antrasis sūnus. Manoma, vadovavo Lietuvos kariuomenei Strėvos mūšyje ir žuvo. Narimanto vardu yra pavadinta viena gatvė Žiežmariuose.

Buvo Pinsko (nuo XIV a. 3 dešimtmečio), Polocko (XIV a. 4 dešimtmetyje), Naugardo (1333–1336 m.) kunigaikštis. Stačiatikiškai pakrikštytas Glebu. Naugardo bojarinų pakviestas, tėvonijos teisėmis gavo Ladogos (dabar Staraja Ladoga), Orešeko (dabar Petrokrepostė), Korelos (dabar Prioziorskas) pilis su sritimis ir pusę Koporės žemės (visos tos vietos dabar Sankt Peterburgo srityje Rusijoje); susidarė galimybė kontroliuoti Livonijos ordino veiksmus visame jo valdų rytiniame pasienyje. Narimantas rėmė brolių Algirdo ir Kęstučio 1345 nuverstą Lietuvos didijį kunigaikštį Jaunutį, jam pagalbos prašyti vyko pas Aukso ordos chaną Džanibeką. 1346 grįžęs į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, bendradarbiavo su Algirdu ir Kęstučiu. Manoma, vadovavo Lietuvos kariuomenei Strėvos mūšyje ir žuvo. Jo palikuonių tėvoniją XIV–XV a. I pusėje buvo Pinsko kunigaikštystė. Iš šio Narimanto kilo kunigaikščių Narimantaičių giminė, savo giminę kildino Sapiegos. Narimantas turėjo tris sūnus: Jurgį (mirė po 1392), Aleksandrą (mirė po 1348) ir Patriką. Iš Patriko sūnaus Aleksandro kilo Rusijos kunigaikščių ir Bojarinų Koreckių giminė, iš kito sūnaus Jurgio – Golicinų, Kurakinų, iš jo brolio Teodoro – Chovanskių giminės. Visi jie buvo stačiatikiai.

Literatūra

  • Kiaupa Z. Narimantas // Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.): enciklopedinis žinynas. Vilnius, 2008.
  • Baranauskas T., Baranauskienė I., Slapšys A. Viduramžių Lietuvos viešpačiai. Vilnius, 2014.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos