Nemunas

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nemunas
Ilgis 937 km (Lietuvoje – 359 km)
Baseino plotas 97 863 km² (Lietuvoje – 46 695 km²)
Vidutinis debitas prieš įtekant Neriai – 298 m³/s;

prieš atsišakojant Gilijai 634 m³/s

Ištakos 9 km į rytus nuo Uzdos gyvenvietės (Baltarusija)
Žiotys įteka į Kuršių marias sudarydamas deltą
Nemunas ties Lapainia. 2014 m. V. Budvyčio nuotr.

Nemunas (bltr. Nioman, rus. Neman) - upė Lietuvoje, Baltarusijoje ir Rusijos Federacijoje (Kaliningrado sr.); didžiausia Lietuvos upė. Bendras ilgis 937 km; iš jų 359 km Nemunas teka per Lietuvą, 462 km – per Baltarusiją, 17 km – Lietuvos siena su Baltarusija, 99 km – Lietuvos siena su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi. Baseino plotas 97 863 km², iš jų 46 695 km² Lietuvoje. Prasideda Baltarusijoje, 45 km į pietus nuo Minsko, 9 km į rytus nuo Uzdos gyvenvietės. Įteka į Kuršių marias sudarydamas deltą. Turi per 50 intakų, kurių baseino plotas >100 km².

Didžiausi intakai (ilgis):

  • Kairieji - Loša (49 km), Uša (90 km), Servečė (64 km), Maučiadis (85 km), Ščiara (324 km), Zelva (147 km), Rosė (80 km), Svisločius (115 km), Juodoji Ančia (142 km), Baltoji Ančia (29 km), Peršėkė (54 km), Šešupė (298 km)
  • Dešinieji - Usa (104 km), Sula (63 km), Usa (kanalas, 75 km), Beržuona (190 km), Gauja (94 km), Ditva (87 km), Lebeda (60 km), Katra (109 km), Merkys (203 km), Verknė (77 km), Strėva (74 km), Neris (510 km), Nevėžis (209 km), Dubysa (131 km), Mituva (102 km), Jūra (172 km), Minija (202 km)

Aukštupys (nuo versmių iki intako Ščiaros žiočių) iš pradžių teka į pietvakarius, įtekėjus pirmajam intakui Lošai (iki Lošos vadinamas Nemenecu), pasuka į vakarus, nuo santakos su Usa į šiaurės vakarus, įsiliejus Gaujai – vėl į pietvakarius. Slėnis platus, susidaręs paskutiname tarpledynmetyje. Aukštupyje daug meandrų, senvagių, protakų, užtakių.

Vidurupis (tarp Ščiaros ir Neries žiočių) iš pradžių teka į šiaurėsvakarus, nuo Gardino – į šiaurę. Nuo Juodosios Ančios žiočių 17 km Nemuno ruožu eina Lietuvos–Baltarusijos siena, žemiau abu krantai priklauso Lietuvai. Vidurupyje Nemunas įsirėžęs į morenines aukštumas, todėl slėnis daugiausia gilus ir siauras, be salpos. Krantai statūs, daug kur ardomi. Vaga labai vingiuota. Ypač dideli vingiai tarp Punios ir Birštono (Didžiosios Nemuno kilpos). Vagoje daug akmenų, rėvų. Pirmoji rėvų grupė yra kiek aukščiau Gardino, kitos – prie Merkinės (Bajorė, Meška, Sakalai, Merkinės rėva, Žirklės, Siuvėjas), prie Alytaus (Kiaulė, Paršiukas, Kuilys, Avinas, Kriaušė), prie Balbieriškio (Barbiera, Buršalas). Vidurupio vagos plotis 85–200 m (Kauno marių 200–450 m), gylis 1–4 m (marių ~10 m), vidutinis nuolydis 0,22 m/km, srovės greitis 0,5–0,8 m/s, sekliuose >2 m/s. Vidutinis debitas įtekėjus Ščiarai 154 m³/s, prieš įtekant Neriai – 298 m³/s. Vidurupio pakrančių miestai: Druskininkai, Alytus, Prienai, Birštonas, Kaunas. 1959 m. prie Kauno Nemunas buvo užtvenktas ir apsemptame jo slėnyje susidarė Kauno marios. Nemuno vidurupis teka per Dzūkijos nacionalinį parką.

Žemupys teka į vakarus, nuo Tilžės (Sovetskas) į šiaurės vakarus. Nuo Smalininkų iki Rusnės Nemuno kairysis krantas priklauso Rusijos Federacijai (Kaliningrado sričiai). 48 km nuo žiočių, kiek žemiau Tilžės, prasideda Nemuno delta. Čia Nemunas šakojasi į Rusnę (dešinėje) ir Giliją (Matrosovką, kairėje). Žemupio vagos plotis 200–420 m, gylis 1,5–5,0 m. Dugnas smėlėtas. Daug seklumų. Nemuno deltos žemumoje plyti užliejamos pievos. Vidutinis debitas įtekėjus Neriai 447 m³/s, prieš atsišakojant Gilijai 634 m³/s.

Turinys

Hidrologinis rėžimas

Nemuno mityba mišri: sniego tirpsmo vanduo sudaro 40%, lietaus – 25%, požeminis vanduo – 35%. Per metus Nemunas nuplukdo į Kuršių marias vidutiniškai 23 km³ vandens (daugiausia 33 km³, mažiausiai 14 km³). Didžiausias debitas būna per pavasario potvynį; jis prasideda vidutiniškai kovo viduryje. XIX a. didžiausias potvynis Nemuno žemupyje buvo 1829 m. (ties Smalininkais vandens debitas buvo 6820 m³/s), XX a. – 1958 m. (6580 m³/s; ten pat). Per 1958 m. potvynį Nemuno vandens lygis Gardine pakilo 7,3 m, Druskininkuose 9,9 m, Birštone 7,8 m, Kaune 4,6 m, Jurbarke 5,5 m, Smalininkuose 5,6 m, Tilžėje 4,0 m, Rusnėje 2,6 m. Didelių potvynių būta 1931 m, 1947 m, 1951 m. Nemunas užšąla gruodžio pabaigoje; šiltą žiemą neužšąla. Dėl salų, staigių upės vingių, nevienodo nuolydžio susidaro ledų sangrūdos; nuo jų sukeltų potvynių ne kartą nukentėjo Birštonas, Kaunas (ypač 1946 m.), Zapyškis, Vilkija, Seredžius, Jurbarkas, Rusnė. Pastačius Kauno hidroelektrinę (HE), vidurupyje ir žemiau Kauno (iki Vilkijos) ledo rėžimas pasikeitė: ledai kaupiasi Kauno mariose ir čia ištirpsta, o HE apatiniame bjefe susidaro neužšąlančios properšos, nebūna ledų sangrūdų tarp Kauno ir Vilkijos. Žemiau Vilkijos ledo rėžimas nepakito. Padaugėjo sangrūdų tarp Birštono ir Darsūniškio.

Žvejyba. Laivyba. Energetika

Prie Nemuno yra Rusnės žuvininkystės ūkis. Nemunu neršti iš jūros migruoja žiobriai ir lašišos. Anksčiau šios žuvys neršdavo Nemuno aukštupyje. Pastačius Kauno HE, žuvys neršti plaukia į Nerį ir jos intakus. Nemunas laivuojamas nuo Mastų iki Gardino (80 km) ir nuo Kauno iki žiočių (207 km). Svarbiausi uostai: Mastai, Gardinas, Kaunas, Jurbarkas, Tilžė. 1959 m. pastatyta Kauno HE visu galingumu (90 MW) pradėjo veikti 1960 m. 1975 m. rekonstravus hidroagregatus HE galia padidėjo iki 100,8 MW.

Baseinas

Lietuvoje yra 47,7% Nemuno baseino. Kita jo dalis Baltarusijoje, Lenkijoje, RF Kaliningrado srityje, Latvijoje. Lietuvoje esanti baseino dalis užima 71,5% šalies teritorijos. Nemuno baseinas nesimetriškas: dešinėje pusėje yra 68% baseino ploto, kairėje – 32%. Aukštupyje ir vidurupyje iš kairės ir iš dešinės įteka maždaug vienodo dydžio intakai, žemupyje visi didesnieji intakai, išskyrus Šešupę, yra dešinieji.

Istorija ir tyrinėjimai

Nemuno slėnyje žmonių gyventa jau nuo seniausių laikų: archeologai žmonių gyvenimo pėdsakų aptinka jau iš akmens ir žalvario amžių. Senovėje Nemunas turėjo ir svarbią gynybinę reikšmę. Išilgai jo pakrančių stovėjo daug pilių; istorijos šaltiniuose minimos: Bielyčia, Dubnas, Gardinas, Perlamas, Pervalkas, Merkinė, Nemunaitis, Alytus, Punia, Birštonas, Darsūniškis, Kaunas, Paštuva, Pieštvė, Veliuona, Kolainiai, Bisėna, Jurbarkas, Šareika, Ragainė. Jos statytos daugiausia XIII–XIV a. lietuvių kovų su kryžiuočiais metu. XVI–XVII a. pastatytos Raudonės, Panemunės rezidentinės pilys, Raudondvario dvaro rūmų pilis; jos tik iš dalies buvo pritaikytos gynybai.

Pirmosios rašytinės žinios apie laivybą Nemune randamos XIII a. dokumentuose (popiežiaus Inocento IV bulė 1253 m.). Upe buvo plukdomi sieliai, vytinėmis gabenami grūdai ir kiti žemės ūkio produktai. 1350 m., 1553 m. iš Nemuno vagos valyti akmenys. 1771–1773 m. vadovaujant VU prof. P. Norvaišai buvo valomi akmenys iš Nemuno rėvos žemiau Rumšiškių. 1803–1807 m. Prūsijos ir Rusijos komisija atliko išilginę Nemuno niveliaciją, įtaisė 13 vandens matuoklių, padarė vagos nuotrauką ir parengė vagos reguliavimo projektą. 1840–1891 m. sureguliuota vaga nuo Smalininkų iki žiočių. 1893–1897 m. Nemuno aukštupio ir vidurupio topografinius tyrimus atliko inžinierius V. Cholševnikovas. J. Merčingas 1909 m. pasiūlė projektą išnaudoti Nemuno energiją Birštono kilpoje. 1765–1768 m. iškasus Oginskio kanalą, buvo sujungti Nemuno ir Dniepro baseinai. 1839 m. baigtas kasti Augustavo kanalas, jungiantis Nemuną su Vysla per Juodąją Ančią, Bebrą ir Narevą. 1863–1873 m. iškastas Karaliaus Vilhelmo kanalas (dabartinis Klaipėdos kanalas), jungiantis Kuršių marias ties Klaipėdos uostu su Nemuno intaku Minija. Kanalais ir Nemunu buvo gabenamos įvairios prekės, plukdomi sieliai.

Nemuno hidrometriniai tyrimai pradėti XIX a, pradžioje. 1810–1811 m. įsteigtos pirmosios vandens matavimo stotys: Smalininkų, Tilžės, Sėlių, Rusnės, Skiepų (prie Gilijos). 1877 m. prie Nemuno ir jo šakų buvo 26 stotys, XIX a. pabaigoje – 39 stotys. Jose buvo stebimas vandens lygis ir ledo reiškiniai. Nemuno vandens debitas pradėtas matuoti XIX a. viduryje. Pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu Nemuną įvairiapusiškai tyrė ir tyrimų duomenis spaudoje skelbė S. Kolupaila. Po II pasaulinio karo Nemuno hidrologinių stebėjimų apimtis išsiplėtė; stebimas vandens lygis, ledo reiškiniai, vandens temperatūra, cheminė sudėtis, matuojamas vandens ir nešmenų debitas, ledo storis. 2008 m. prie Nemuno ir jo deltos šakų veikė 14 hidrometrijos stočių (4 stotys Baltarusijoje, 8 Lietuvoje, 2 RF Kaliningrado srityje).

„Nacionalinė ekpsedicija: Nemunu per Lietuvą“ Darsūniškyje

2016 m. liepos 5 d. LRT televizijos istorinis-pažintinis projektas „Nacionalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“ apsilankė Darsūniškyje. Per kelias valandas trukusį išsilaipinimą ekspedicijos dalyviai vietos bendruomenės buvo sutikti labai šiltai, svečiai buvo supažindinti su Darsūniškio miestelio istorija ir kultūros paveldu.

Keliolikos ekspedicijos dalyvių komanda, vadovaujama prof. Alfredo Bumblausko, beveik dvi savaites keliavo Nemuno upe dviem pagal autentiškus planus atkurtomis venterinėmis valtimis: ekspedicija startavo birželio 22 d. Nemuno ištakose Baltarusijoje, o kelionė baigta liepos 5 d. Kaune – Pažaislyje.

Ekspedicijos tikslas – patraukliomis priemonėmis papasakoti sudėtingą Lietuvos istoriją, atskleisti unikalų istorinės Lietuvos kraštovaizdį, supažindinti su Lietuvos regionų etnokultūrinėmis tradicijomis ir virtuve.

Ekspedicijos įgula: istorikas Alfredas Bumblauskas (ekspedicijos vadovas), etnologė Zita Kelmickaitė, gamtininkas Selemonas Paltanavičius, muzikantas Gabrielius Liaudanskas-Svaras, lenktynininkas Benediktas Vanagas, žurnalistas Edmundas Jakilaitis ir kt.

Specialios ekspedicijos laidos buvo rodomos per LRT televiziją.

2016 m. liepos 5 d. V. Budvyčio nuotr.

Literatūra

  • Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. XVI: Nah–Om. Vilnius, 2009.
  • Abromavičius S. Sugrįžimas į nuskendusį slėnį. Kaunas, 2014.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos