Oginskiai

Oginskių herbas

Uogintuose rastas koklio fragmentas su Oginskių (Oginec), Sapiegų (Lis), Tiškevičių (?) herbais, ereliu. 2013 m. N. Adukonienės nuotr.

Oginskiai - kunigaikščiai, Kaišiadorių rajono teritorijoje buvusių dvarų savininkai.

Uogintų dvaras – Oginskių giminės pradžia

Oginskių giminės pradžia yra netoli Kaišiadorių esanti vietovė. Kai Smolenskas ir jo sritys priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžiai, tai, jo pavesti, tas sritis valdė tenykščiai rusų kunigaikščiai. Jie ten turėjo ir savo dvarų. Kai Maskvos didieji kunigaikščiai pradėjo stiprėti, jie ėmėsi nuo Lietuvos atkariauti rusiškas sritis. Lietuvai lojalūs rusų kunigaikščiai buvo priversti iš ten pabėgti, palikę savo dvarus. Kunigaikštis Dymitras Hlušonokas vienas iš pirmųjų neteko prie Smolensko buvusių savo dvarų ir atbėgo į Vilnių. Čia Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras (1440–1492) laikotarpiu tarp 1486–1488 m. skyrė jam dvarą Oginty netoli Žiežmarių. Oginty, arba šiandieniniai Uogintai, yra Rumšiškių seniūnijos kaimas, per 6 km nutolęs nuo Rumšiškių ir tiek pat – nuo Kaišiadorių.

Giminės vardo kilmė

Nuo įsikūrimo Uogintuose praėjus maždaug pusei amžiaus (laikotarpiu tarp 1542–1555 m.) Hlušonokai pagal vietovardį Oginty pradeda save vadinti Oginskiais. Matyti aiški sąsaja tarp naujo giminės vardo atsiradimo ir prasidėjusio naujų valdų įsigijimo proceso. Bohdanas Dymitrovičius Hlušonokas minimas 1542 m. (tais metais jis ir mirė), o jau 1555 m. jo našlė Bogumila Pavlovna savo sūnums kunigaikščiams Matvėjui ir Fedorui Bohdanovičiams Oginskiams užrašė Stoniavos dvarą prie Strėvos upės Žiežmarių paviete, kurį jai buvo užrašęs jos velionis vyras kunigaikštis Bohdanas Dymitrovičius Oginskis.

Oginskių herbas

Kunigaikščiai Oginskiai turėjo savo giminės herbą Oginec, kuriame buvo pavaizduoti stovyklos vartai su perskeltu kryžium virš jų bei kunigaikščio mitra viršuje.

Bajoriškoji ir kunigaikštiškoji giminės šakos

Trečioje kartoje (skaičiuojant nuo Bohdano Oginskio) Oginskiai pasidalino į tris šakas: jaunesniąją – bajoriškąją (pradininkas Mykolas) ir dvi vyresniąsias – kunigaikštiškas (pradininkai – Simonas Karolis ir Jonas Jackus). Jaunesnioji šaka greitai nusilpo, daugiausia jos palikuonių įsikūrė Vitebsko vaivadijoje. Kunigaikštiškos Jono Oginskio šakos paskutinieji atstovai mirė iki 1800 m., o Simono Karolio kunigaikštiška šaka pasibaigė 1909 m.

Oginskių giminės iškilimas

Kunigaikštis Gabrielius Oginskis. Iliustracija iš: Liegutė E. Emilija Pliaterytė. – Vilnius, 2004. – P. 196.

Aukščiausio pakilimo sulaukė abiejų vyresniųjų šakų atstovai XVII a. pabaigoje – XVIII amžiuje. Jie užėmė aukštus postus Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, užsiėmė visuomenine ir politine veikla. Tvirtus pamatus, ant kurių Oginskiai iškilo kaip galinga giminė, XVII a. antroje pusėje padėjo Samuelio Levo sūnūs Simonas Karolis, Jonas Jackus bei jų pusbrolis Marcijonas Aleksandras. Tam didelės įtakos turėjo visų trijų perėjimas į katalikybę, taip pat sėkmingas laviravimas tarp magnatų giminių – pradžioje buvę Pacų šalininkais, vėliau perėjo į Sapiegų pusę .

Carinėje Rusijoje 1897 m. išleistame „Enciklopediniame žodyne“ yra išvardinti žymiausi kunigaikščių Oginskių giminės atstovai – iš septynių garsiausių pirmieji trys: Bohdanas (m. 1625), Aleksandras (m. 1667) ir Marcijonas Aleksandras (1632–1690) buvo Kruonio dvaro savininkai.

1596 m. spalio 9 d. Breste buvo paskelbta bažnytinė unija, suskaldžiusi stačiatikius į dvi dalis. Už uniją balsavusi stačiatikių dvasininkijos dalis išlaikė slaviškas apeigas, savo hierarchiją ir teisę vesti, bet pripažino Romos eucharistijos doktriną, popiežiaus aukščiausią valdžią ir Vatikano kurijos teisę kontroliuoti. Tie, kurie priklausė Rytų apeigų graikų katalikų konfesijai, Respublikoje buvo vadinami unitais. Išsižadėjusieji unijos, buvo vadinami dizunitais. Šie priklausė Rytų apeigų graikų stačiatikių konfesijai ir kartu su protestantais buvo kitatikiai (arba religiniais disidentais). Iškilo rimta grėsmė stačiatikiams, kuriuos beveik keturiasdešimt metų buvo atsisakoma pripažinti. Valdovas, dalis katalikų vyskupų ir unitais tapusių didikų stengėsi riboti Stačiatikių bažnyčios veiklą.

Šalia Ostrogiškių, žymiausių stačiatikių gynėjų LDK, pirmose gretose stovėjo ir Oginskiai – Trakų pakamaris Bohdanas Oginskis ir jo žmona Raina Valavičiūtė bei jų sūnūs Samuelis Levas, Aleksandras, Jonas bei duktė Ona, Vilhelmo Stetkevičiaus, kito aktyvaus Stačiatikių bažnyčios rėmėjo, žmona. Šie Oginskių šeimos nariai buvo stačiatikių cerkvių ir vienuolynų, mokyklų, spaustuvių fundatoriai ; jie buvo vadinami stulpais, ant kurių laikėsi stačiatikių tikėjimas LDK teritorijoje („filary wiary prawosłavnej“ ).

Tuo metu Respublikos stačiatikius užklupo naujas iššūkis – 1667 m. Maskvos caras Aleksejus įvykdė religinę reformą ir Stačiatikių bažnyčią padarė pavaldžią valstybei. Stačiatikiai turėjo pasirinkti – arba priimti naująją tvarką, arba išsaugoti senąjį tikėjimą. Dėl to įvyko bažnyčios skilimas. Reformos priešininkai – sentikiai - traukėsi į Maskvos valstybės pakraščius.

Respublikos stačiatikių bendruomenės, pripažinusios reformas, „ilgainiui susikūrė požiūrį, pagal kurį stačiatikybės išpažinimas savaime siejosi su viltimis, kad anksčiau ar vėliau bus prisijungta prie Rusijos imperijos“ .

Šis stačiatikių susiskaldymas paveikė daugelį garsių Respublikos stačiatikių giminių: vienos giminės tapo protestantais, kitos (tarp jų ir Oginskiai) – katalikais. Pirmieji į katalikybę perėjo Samuelio Levo Oginskio sūnūs Simonas Karolis (perėjo apie 1680 m.), Jonas Jackus (perėjo iki 1684 m.) bei jų pusbrolis Marcijonas Aleksandras (perėjo apie 1689 m.). Šiam apsisprendimui turėjo įtakos ir spaudimas: štai Marcijonui Aleksandrui 1669 m. Vilniaus kašteliono pareigos buvo pažadėtos tuo atveju, jei šis taps kataliku arba unitu.

Paskutinis Oginskis, Kaišiadorių regione turėjęs Kruonio ir Strėvininkų dvarus bei valdęs Darsūniškio ir Vaiguvos seniūnijas, buvo Gabrielius Oginskis. Už tai, kad buvo vienas iš 1830–1831 m. sukilimo vadovų, šie dvarai iš jo buvo atimti. Kadangi palikuonių jis neturėjo, tad 1842 m. nutrūko ši vadinamoji Darsūniškio atšaka. O visos kunigaikščių Oginskių giminės istorija pasibaigė 1909 m., kai mirė Rietavo dvaro savininkas Bagdonas Oginskis, nepalikęs įpėdinių.

Oginskių dvarai Kaišiadorių regione

Kaišiadorių rajono teritorijoje buvo 4 Oginskiams priklausę dvarai:

1. Uogintų dvaras (dabar Rumšiškių sen.), priklausė nuo 1486 m. iki XIX a. pradžios.

2. Stoniavos dvaras (dabar Žiežmarių sen., 5 km nuo Kaišiadorių). Dvaro žemės ribojosi su Uogintų dvaro žemėmis. Žinoma, kad Oginskiams priklausė XVI a. viduryje.

3. Kruonio dvaras (priklausė nuo 1570 m. iki 1830 m.).

4. Strėvininkų dvaras (dabar Žiežmarių sen., Mūro Strėvininkų k., 10 km nuo Kaišiadorių). Oginskiams šis dvaras priklausė nuo 1598 iki 1830 m.

Oginskiai – dvarų Kaišiadorių regione savininkai

• Dymitras Ivanovičius Hlušonokas - Uogintų dvaro savininkas.

• Bohdanas Dymitrovičius (mirė 1542 m.) - Uogintų ir Stoniavos dvarų savininkas.

• Matvėjus Bohdanovičius Oginskis - Stoniavos, Kruonio dvarų savininkas.

• Bohdanas Oginskis (1551 (ar 1552)–1625) - rotmistras, vėliau Lietuvos kariuomenės pulkininkas, Trakų pakamaris.

• Samuelis Levas Oginskis (?-1657) – Trakų tijūnas.

• Jonas Oginskis (apie 1582–1640) – Mstislavlio kaštelionas, Trakų tijūnas, pasiuntinys į Seimą, LDK Tribunolo deputatas.

• Marcijonas Aleksandas Oginskis (1632–1690) – pulkininkas, Trakų vaivada, Lietuvos didysis kancleris, pasiuntinys į Seimą ir LDK Vyriausiąjį Tribunolą.

• Simonas Karolis Oginskis (?-apie 1699 m.) – Vitebsko pakamaris, LDK kardininkas.

• Jonas Jackus Oginskis (mirė 1684 m.) – Mstislavlio, vėliau Polocko vaivada, Lietuvos lauko etmonas.

• Regina Oginskaitė

• Leonas Kazimieras Oginskis – Lietuvos pastalininkis, Mstislavlio seniūnas, pasiuntinys į Seimą.

• Boguslavas Kazimieras Oginskis (apie 1669-1730) - Kauno pavieto maršalka, Lietuvos stalininkas.

• Zofija de Ideking (Oginskaitė) – Kruonio dvaro savininkė.

• Juozapas Oginskis(apie 1713–1776) – Darsūniškio ir Vaiguvos seniūnas, Kruonio, Strėvininkų, Uogintų bei tolimesnių dvarų savininkas.

• Ignotas Oginskis (1755–1787) – Vaiguvos ir Darsūniškio seniūnas, Kruonio ir Strėvininkų dvarų savininkas.

• Juzefa Oginskienė (Oginskaitė) (1764–1847) – Darsūniškio ir Vaiguvos seniūnienė, Kruonio dvaro savininkė.

• Gabrielius Oginskis (1784–1842) – politinis veikėjas, Napoleono kampanijų 1812–1814 m. dalyvis.

Literatūra

• Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. - Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. - P. 110.
• Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais. - Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010.
• Verameičikas S. Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833). - Vilnius, 2008.