Oginskis Bohdanas

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
„Slavų kalbos gramatikos“ potitulinis puslapis. Raidės BOPT herbo kampuose yra lotyniškų žodžių „Bogdanus Oginski Podkomorensis Trocensis“ arba lenkiškų „Bogdanus Oginski Podkomory Trocki“ (lietuviškai „Bohdanas Oginskis Trakų pakamaris“) pirmosios raidės. Iliustracija iš knygos: Užtupas V. Lietuvos spaustuvės. – Vilnius, 1998. – P. 344.
Oginskis Bohdanas (1551 (ar 1552) – 1625) - rotmistras, vėliau Lietuvos kariuomenės pulkininkas, Trakų pakamaris, Uogintų, Kruonio, Vievio dvarų savininkas, Darsūniškio, Kairiškių, Karmėlavos seniūnas.
Bohdano Oginskio antkapinis bareljefas Kruonio bažnyčioje (buvusioje cerkvėje). 2011 m. O. Lukoševičiaus nuotr.
Bohdano Oginskio antkapinio bareljefo fragmentas. Kruonio bažnyčia (buvusi cerkvė). 2011 m. O. Lukoševičiaus nuotr.

Jaunystėje tapo karaliaus dvariškiu. 1577 m. valdovui Steponui Batorui sudarė nuosavą karių būrį kare su Gdansku. Dalyvavo trijuose Stepono Batoro prieš Rusiją surengtuose žygiuose, kuriais buvo siekiama nuo pačios Rusijos atkirsti Livonijoje esančias jos pajėgas. 1579 m. buvo atsiimtas Polockas, 1580 m. paimta jau Rusijoje buvusi Velikije Lukų tvirtovė, 1582 m. apgultas Pskovas. Polocko žygio metu 1579 m. B. Oginskis buvo Lietuvos kariuomenės rotmistras – kavalerijos kuopos vadas samdomoje kariuomenėje, kuriai vadovavo Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvila-Perkūnas. Kitame žygyje (1580) dalyvavo užimant svarbią Velikije Luki tvirtovę; 1580–1581 m. žiemą vadovavo 120 raitelių kavalerijos kuopai, kuri įėjo į sustiprintos Velikije Luki įgulos, vadovaujamos Filono Kmitos, sudėtį. Karas su Maskva tebesitęsė ir 1581 m. karalius Steponas Batoras su pagrindinėmis pajėgomis patraukė prie Pskovo, o kunigaikščiui K. Radvilai-Perkūnui pavedė kartu su savo daliniu, F. Kmita ir B. Oginskiu veržtis tolyn į Maskvos žemes Bialos kryptimi, visur niokoti priešo valdas ir neleisti Maskvai suteikti pagalbos Pskovui, jei būtų buvęs toks sumanymas. Tai buvo diversinis žygis. Sparčiai žengdami į priekį, gavo žvalgų pranešimą, kad netoliese esama vaivadų kunigaikščių M. Nozdrovato ir P. Boratinskio vadovaujamų pajėgų su 3 tūkstančiais karių, kuriuos caras buvo išsiuntęs atsiimti kurią nors Lietuvos kariuomenės užimtą pilį. Norėdamas gauti smulkesnių žinių, K. Radvila-Perkūnas pasiuntė 700 raitelių lengvosios kavalerijos dalinį, vadovaujamą B. Oginskio. Šis atvedė keletą belaisvių, kurie pranešė, kad ties Rževu stovi 15-tūkstantinė priešo kariuomenė. Todėl kunigaikštis K. Radvila nutarė keisti žygio kryptį ir patraukė prie Rževo, kur tikėjosi caro kariuomenę išvilioti į mūšį atvirame lauke. Nors to padaryti nepavyko, tačiau K. Radvila-Perkūnas, B. Oginskis ir F. Kmita tiksliai įvykdė valdovo pavedimą, nes neprileido prie Pskovo pagalbinės kariuomenės, smarkiai nuniokojo priešo kraštą ir, galimas daiktas, daugiausia nuveikė, kad priverstų carą sudaryti taiką.

Paliaubos buvo pasirašytos Zapoljės Jame 1582 m. sausio 15 d. 10-čiai metų. Bohdanas aktyviai dalyvavo derybose dėl paliaubų. Be to, jis buvo vienas iš Jonušo Zbaražskio paskirtų komisarų, kurie sausio mėnesį perdavė Maskvai tas pilis, kurių Lenkijos ir Lietuvos valstybė atsisakė pagal paliaubų sutartį – tarp jų ir Velikije Luki.

Dar Livonijos karo metu, Bohdanas 1580 m., iš valdovo gavo Trakų pakamario (pavieto bajorų žemės ribų teisėjo) pareigas. 1590 m. Trakų vaivadijoje organizavo kuopinius teismus. B. Oginskis vienas iš tų, kurie rengė trečiąjį Lietuvos Statutą, pasirodžiusį 1588 m. 1596 m. vasario pabaigoje Kristupo Radvilos pavedimu perėmė vadovavimą Lietuvos kariuomenei, surinktai Semiono Nalivaikos ir Lobodos vadovaujamo Ukrainos kazokų ir valstiečių sukilimui numalšinti. Kovo mėn. iškeliavo Mozyriaus kryptimi, kurį buvo įtvirtinę Matviejaus Savulos, padėjusio Nalivaikai, kazokai. Vėliau (gegužės 24 d.) susijungė su Lenkijos kariuomene, vadovaujama lauko etmono Stanislavo Žulkievskio ir dalyvavo Nalivaikos stovyklos apsiaustyje ties Solonicos upe netoli Lubnos, pasibaigusia kazokų kapituliacija birželio 10 d. Šio sukilimo numalšinimas yra laikomas dideliu B. T. Oginskio nuopelnu.

B. Oginskis dalyvavo Livonijos kare su švedais. Švedams apgulus Kuoknesės pilį su joje įsitvirtinusia LDK įgula, Lietuvos didysis etmonas Kristupas Radvila 1601 m. gegužės 11 d. pasiuntė savo sūnaus Jonušo, B. Oginskio ir J. Zenovičiaus vadovaujamus dalinius į pagalbą įgulai. B. Oginskis pasižymėjo Kuoknesės mūšyje (1601 m. birželio 23 d.), kuriame švedai buvo sumušti. Po to jis pasiliko Livonijoje: būdamas Rygoje, B. T. Oginskis vadovavo Jono Zamoiskio vadovaujamo Lenkijos korpuso rudeninės kampanijos pasiruošimo darbams. J. Zamoiskis buvo numatęs atsiimti iš Švedijos karaliaus Karolio IX visą Livoniją. Pirmiausia spalio 18 d. J. Zamoiskis apgulė vieną iš didesnių pilių – Valmierą. Lapkričio pradžioje prie J. Zamoiskio apgultos Valmieros B. T. Oginskis atgabeno artileriją, tuo pagreitindamas tvirtovės paėmimą – ji buvo paimta 1601 m. gruodžio 21 dieną. 1602 m. žiemą pasiliko Rygoje, ten prižiūrėjo artilerijos paruošimą tolesnei Zamoiskio kampanijai. 1606 m. kilusio Zebžydovskio rokošo (valdovui priešiškos konfederacijos) metu Oginskis stojo Zigmanto Vazos šalininkų (regalistų) pusėn, kurie siekė stiprios valdovo valdžios. Buvo renkamas pasiuntiniu į Seimą (1607–1615), kuriame skiriamas į įvairias komisijas: įstatymų taisymo, pilių statybos prie rytinės Lietuvos ir Lenkijos sienos, Lietuvos ir Lenkijos žemėse gyvenančių totorių reikalų sureguliavimo ir pan. Buvo paskirtas LDK Vyriausiojo Tribunolo maršalka. 1607 m. Seimas Oginskiui išreiškė dėkingumą už jo karinius nuopelnus ir jį apdovanojo 8000 lenkiškų auksinų suma. Chocimo žygyje 1621 m. jau nedalyvavo; į jį pasiuntė sūnus Aleksandrą, Samuelį Levą ir anūką Joną Stetkevičių.

Jis mokėjo ne tik kovoti, bet ir tartis dėl taikos. 1587 m. Steponas Batoras pasiuntė jį deryboms į Maskvą; 1612 m. taip pat dalyvavo derybose dėl taikos.

Bohdanas priklausė aktyviausiems stačiatikių bažnyčios gynėjams visoje LDK. 1612 m. kartu su sūnumis Jonu ir Aleksandru pasirašė stačiatikių šlėktos protestą prieš 1596 m. bažnytinę Bresto uniją. Vilniaus Šventos Dvasios stačiatikių vienuolynui Bohdanas ir Raina Oginskiai iš jiems priklausiusio Vievio dvaro 1619 m. padovanojo tris kaimus su valstiečiais ir 500 dešimtinių žemės, taip pat šešis ežerus, buvusius jų dvare. Todėl Vilniaus vienuoliai galėjo atnaujinti pamaldos Vievio stačiatikių vienuolyno cerkvėje. Tuo pačiu metu apsidraudė priskirdamas vienuolyną ir mokyklos prie jo išlaikymą Vilniaus Šv. Dvasios brolijos stačiatikių cerkvei. Kai unitai Vilniuje užgrobė vienuolyną ir Šventos Trejybės broliją, kurios globėju jis buvo, paskyrė išvytiems vienuoliams prieglobstį Vievyje. Kai 1610 m. valdovas Zigmantas Vaza uždraudė gyventojams pirkti ir parduoti Vilniaus stačiatikių Šv. Dvasios brolijos spaustuvės leidinius, B. Oginskis savo dvare Vievyje 1611 m. įkūrė stačiatikių spaustuvę, veikusią iki 1646 m. Bene svarbiausias Vievio spaustuvės leidinys – Meletijaus Smotrickio „Slavų kalbos gramatika“, išspausdinta 1618 m. (kitais duomenimis – 1619 m.). Vėliau ši knyga kelis kartus buvo perleista Rusijoje (nenurodant autoriaus). Iš jos mokėsi ne viena rusų karta, tarp kitų ir didysis rusų mokslininkas Michailas Lomonosovas. Ta spaustuvė veikė ir po 1615 metų, po to, kai spaustuvės branduolys buvo sugrąžintas atgal į Vilnių, kur grįžo brolija, iš Oginskio dovanų gavusi du namus (nupirktus 1616 m.) su žemės sklypais ir kitais pastatais, buvusius šalia jų naujos šv. Dvasios cerkvės. Prie stačiatikių Šv. Dvasios brolijos atsirado mokykla, pavadinta kolegija, prie kurios buvo įkurti auklėtinių bendrabučiai, funduoti Oginskio.

Nors Oginskio nuopelnai tėvynei buvo svarūs, tačiau jis netapo senatoriumi, neužėmė nei kašteliono, nei vaivados pareigų. Ir visa tai todėl, kad jis iki pat mirties neišsižadėjo stačiatikybės. Valdovas Steponas Batoras B. Oginskiui iki gyvos galvos leido valdyti šias seniūnijas: Karmėlavos (1579 m.), Kairiškių (apie 1582 m.) ir Darsūniškio (1586 m.). B. Oginskis su žmona Raina Valavičiūte (vedė prieš 1583 m.), Smolensko vaivados Grigorijaus Valavičiaus dukterimi, susilaukė 12 vaikų (trys jų mirė maži).

Palaidotas Kruonio stačiatikių cerkvės (dabartinės katalikų bažnyčios) rūsyje (plačiau - Oginskio Bohdano antkapinė plokštė.). Palaikai sunaikinti 1812 m. Napoleono armijos žygio į Rusiją metu. Kariai išgrobstė brangius liturginius indus ir išplėšė Oginskių karstus. Tuo metu Bohdano Oginskio galva buvo išmesta į šventorių, o prancūzai šaudė į ją kaip į taikinį.

Plačiau apie sūnus žr. Oginskis Jonas, Oginskis Samuelis Levas.


Literatūra

  • Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. - Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. - P. 110;
  • Wolff J. Kniaziowie Litewsko – ruscy. – Warszawa, 1897. – S. 294-296;
  • Wasilewski T. Ogiński Bogdan Marcjan // Polski słownik biograficzny. T. XXIII/3. – Krakόw, 1978. – S. 599-600;
  • К. Х. Огинскiе // Энциклопедический словарь. Том XXI. – C. Петербург, 1897. – C. 690;
  • Пашкевич М. Князь Богдан Матвеевич Огинский, защитник православия в первые времена уний. – Вильна, 1903;
  • Смирнов Ф. Виленский Свято-Духов монастырь. Историческое описание. – Вильна, 1888. – C. 35.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos