Oginskis Gabrielius

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kunigaikštis Gabrielius Oginskis. Iliustracija iš: Liegutė E. Emilija Pliaterytė. – Vilnius, 2004. – P. 196.

Oginskis Gabrielius (1784–1842) – politinis veikėjas, Napoleono kampanijų 1812–1814 m. dalyvis.

Pilnas vardas - Gabrielius Juozapas Andrius. Jam priklausė Kruonio, Strėvininkų, Vievio, Obenių, Gabriliavos, Mlynko (prie Vievio), Loznios ir Rudnios dvarai ir iki gyvos galvos iš valstybės gautos valdyti Darsūniškio ir Vaiguvos seniūnijos (viskas dabartinėje Kaišiadorių r. teritorijoje), taip pat namas su krautuve Vilniuje. Strėvininkų dvaro (šiandien – Mūro Strėvininkai) rūmai buvo jo rezidencija. Buvo Ignoto Oginskio, Vaiguvos ir Darsūniškio seniūno, bei Juzefos Oginskaitės sūnus, kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio sūnėnas. 1805 m. vedė Kunegundą Pliaterytę. 1818 m. lapkričio 23 d. Kruonio dvarą, Darsūniškio ir Vaiguvos seniūnijas G. Oginskis išnuomojo bajorui, buvusiam Lenkijos kariuomenės kapitonui Karoliui Nelavickiui. Tuo metu Kruonio dvaro sodybą sudarė keliolika medinių prastokos būklės pastatų ir mūrinių Oginskių rūmų griuvėsiai. Prancūzų kariuomenei įžengus į Lietuvos teritoriją, G. Oginskis iš turtingiausių Lietuvos šeimų sūnų sudarė imperatoriaus Napoleono garbės gvardiją, kuriai pats ir vadovavo. Ši gvardija lydėjo Napoleoną iki Maskvos ir atgal. Už šį žygį G. Oginskis gavo Garbės Legiono ordiną. 1813 m. dalyvavo mūšiuose Juozapo Poniatovskio (beje, buvusio Žiežmarių seniūno) korpuso sudėtyje, 1814 m. dalyvavo kampanijose Vokietijoje ir Prancūzijoje. Tais pačiais metais (1814) kartu su žmona grįžo į Lietuvą. Ūkininkavo savo dvaruose, daug jėgų skyrė švietimo skleidimui provincijoje – savo dvaruose jis buvo įsteigęs liaudies mokyklas. Nuo 1816 m. buvo ilgametis Lietuvos aukščiausiojo teismo pirmininkas. Šalia savo rezidencijos – Strėvininkų dvaro rūmų 1828 m. įkūrė audimo ir drobės balinimo fabriką. 1818 m. priklausė Tadeušo Kosciuškos paminklo Vilniuje pastatymo iniciatoriams. Buvo aktyvus masonų ložės „Uolusis lietuvis“ (1816–1822) narys, pirmasis Lietuvos provincijos ložės „Tobuloji vienybė“ prižiūrėtojas. Oginskis aktyviai dalyvavo 1830–1831 m. sukilime; jam prasidėjus, sukilimo komitetas jam suteikė pulkininko laipsnį ir paskyrė Trakų apskrities vyriausiuoju sukilėlių vadu (apskrities viršininku). 1831 m. balandžio mėn. pradžioje Žiežmariuose Oginskio būrys susijungė su Vincento Matuševičiaus būriu. Jungtinis 600 raitų ir pėsčiųjų sukilėlių dalinys nužygiavo link Žaslių, iš kur mėgino išstumti Tuchačevskio dalinio kareivius, bet nepavykus pasitraukė į netoli buvusį mišką, o vėliau – į Čiobiškį. Per susirėmimą 1 kazokas buvo sužeistas, 27 sukilėliai paimti į nelaisvę. Tomis dienomis Oginskio bei Emilijos Pliaterytės vadovaujami būriai lankėsi Paparčių dominikonų vienuolyne, kur vienuolių buvo pamaitinti ir apnakvydinti. Kiek vėliau, balandžio 8 d., Oginskio vadovaujamas būrys kartu su kitais sukilėlių būriais (vadovaujamais Mauricijaus Prozoro, Antano Pušetos bei kitų) dalyvavo nesėkmingame Kauno puolime. Balandžio 17 d. šie daliniai patraukė prie Vilniaus, kur susijungė su Karolio Zaluskio, Pranciškaus Bilevičiaus ir kitų vedamais būriais. Tačiau iki Vilniaus puolimo nebuvo prieita. Įžengus į Lietuvą lenkų generolo Antano Gelgaudo korpusui, Oginskis jo buvo paskirtas Laikinosios lenkų centrinės vyriausybės Lietuvoje vicepirmininku, o kaip Karo skyriaus patarėjas įdėjo daug pastangų organizuoti karo krovinių tiekimą lenkų daliniams. 1831 m. birželį, lenkų daliniams ir Lietuvos sukilėlių būriams pralaimėjus prie Vilniaus, sujungė 600 sukilėlių būrį su generolo Dezidero Chlapovskio daliniu – tai įvyko netoli Vilniaus–Kauno vieškelio buvusiame Gabriliavos dvare (dabar Elektrėnų savivaldybės teritorijoje). Lenkų daliniams peržengus Prūsijos sieną, G. Oginskio dalinys rugpjūčio 21 d. įsijungė į generolo Pranciškaus Rolando korpusą. Už aktyvų dalyvavimą sukilime G. Oginskiui priklausę Kruonio, Mūro Strėvininkų dvarai 1830 m. gruodžio 21 d. buvo konfiskuoti ir paimti į valstybės iždą. Jis pats, pralaimint sukilimui, su sukilėlių būrių likučiais pasitraukė į Lenkijos karalystę. Emigracijoje Oginskis atsidūrė kartu su žmona. 1833 m. vasarą apsigyveno Prancūzijoje ir vertėsi knygrišystės amatu. Užmezgė artimus santykius su prancūzų karaliaus dvaru (karalius Liudvikas Pilypas Oginskį dažnai aplankydavo jo dirbtuvėse), jo žmona bendradarbiavo su Klementina Hofmaniene (Tanskaite) Lenkų damų labdarybės draugijoje. 1841 m. Rusijos imperatoriui parašė malonės prašymą; tų metų balandžio 8 d. imperatorius savo ranka užrašė: „pasigailėti, negrąžinant konfiskuotų dvarų ir leisti apsigyventi vidaus gubernijose, išskyrus sostinę“. G. Oginskio ir jo žmonos išlaikymui imperatorius skyrė iki gyvos galvos mokėti po 3000 sidabro rublių iš konfiskuotų Oginskių dvarų pajamų. Tačiau vos tik G. Oginskis su žmona pervažiavo valstybės sieną, tuojau buvo suimtas ir įkalintas Vilniaus kalėjime. Rašytoja ir dailininkė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė savo dienoraštyje minėjo, kad šis sugrįžimas tapo neeiliniu Vilniaus įvykiu, kuris buvo kurį laiką plačiai aptarinėjamas. „Tos garbios poros gyvenimas – tai pasišventimas ir auka tėvynei 1812 ir 1831 metais”, – rašė ji. Po 11 mėnesių kalinimo buvo išleistas iš kalėjimo, tačiau netrukus mirė – tai įvyko 1842 m. gruodžio 26 d. Palikuonių neturėjo. Su juo pasibaigė Kaišiadorių regiono Oginskių atšaka. G. Oginskis buvo palaidotas Rasų kapinėse Vilniuje. Žymus XIX a. publicistas bei istorikas Adomas Honoris Kirkoras knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ (pirmąkart išleistoje 1856 m.) nurodė, kad G. Oginskis palaidotas viename iš Vilniaus Rasų kapinių kolumbariumų. Toliau jis rašė: „Šio turtingo ir kilmingo pono gyvenimo istorija – tai stulbinantis pavyzdys, kokių likimo staigmenų gali iškrėsti gyvenimas net ir ramiausių polinkių žmogui. Pikta lemtis jį svaidė lyg rudens vėtra lapą po įvairias šalis. Buvusio piliečio, kario, svetimų kraštų klajūno, žymiausio iš žymiausiųjų Europos miestų amatininko kūnas, pailsęs nuo prieštaringumų, galop atgulė čia, prie savo tėvynainių kaulų. Marmuro plokštėje, kuri dengia jo palaikus, skaitome šį teisingumo balso padiktuotą tekstą:

Sūnus, vyras, pilietis ir doras krikščionis,

Laimėje neišpuikęs, nepalaužtas audrų,

Protėvių garbingų vertas palikuonis,

Gyvenęs dėl dorybės ir pareigų bendrų“.

Deja, šiandien iš abiejų kolumbariumų nieko bebeliko: juose buvę palaikai palaidoti dviejuose bendruose kapuose. Jo žmona mirė 1865 m. gruodžio 16 d. Vilniuje, būdama 82 metų amžiaus.


Šaltiniai

  • Lietuvos valstybės istorijos archyvas. F. 381. Ap. 24. B. 8911. L. 47. Vilniaus gubernijos, Kauno apskrities gyvenviečių, konfiskuotų pagal 1830 m. gruodžio 21 d. Aukščiausiojo įsaką, žiniaraštis. 1832 m. vasario 10 d.; L. 653–655. Vilniaus karo gubernatoriaus ir Gardino, Baltstogės, Minsko generalgubernatoriaus valdybos raštas Vilniaus gubernijos valdybai. 1841 m. balandžio 23 d.
  • Lietuvos valstybės istorijos archyvas. F. 515. Ap. 3. B. 37. L. 117.

Literatūra

  • Dundulis B. Lietuva Napoleono agresijos metais (1807–1812) – Vilnius, 1981. – P. 107;
  • Giunterytė-Puzinienė G. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. – Vilnius, 2005. – P. 293;
  • Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. - Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. - P. 111;
  • Kirkoras A. H. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. - Vilnius, 1991. - P. 192;
  • Sliesoriūnas F. 1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje. – Vilnius, 1974. – P. 154;
  • Ogiński Gabriel Józef // Wielka encyklopedia PWN. T. 19. – Warszawa, 2003. – S. 377;
  • Kozlowski E. Ogiński Gabriel Józef Andrzej // Polski słownik biograficzny. T. XXIII/3. – Krakόw, 1978. – S. 602-603.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos