Oginskis Marcijonas Aleksandras

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Rembrandt. Lenkų raitelis. Apie 1655 m. Manoma, kad paveiksle pavaizduotas raitelis – tai Marcijonas Aleksandras Oginskis, nutapytas, kai studijavo Leidene, Olandijoje. Iliustracija iš: Žygas K. P. Rembrandto „Lietuvių raitelis“? // Kultūros barai, 2001, Nr. 8/9. Įklija tarp 96 ir 97 puslapių

Oginskis Marcijonas Aleksandras (1632–1690) – pulkininkas, Trakų vaivada, Lietuvos didysis kancleris, pasiuntinys į Seimą ir LDK Vyriausiąjį Tribunolą, daugelio seniūnijų, tarp jų ir Darsūniškio, seniūnas, Strėvininkų bei kitų dvarų savininkas. Aleksandro Oginskio ir jo antros žmonos Kotrynos Polubinskaitės sūnus, Bohdano Oginskio anūkas. Pagrįstai spėjama, kad Marcijonas Aleksandras Oginskis yra nutapytas garsaus olandų dailininko Rembranto.

Buvo auklėjamas stačiatikybės dvasia. Spėjama, kad mokėsi Vilniaus universitete (tuometinėje Akademijoje), kurio bibliotekai įsteigti 1647 m. paskyrė reikalingą pinigų sumą. Vėliau studijavo Krokuvos akademijoje, o nuo 1650 m. Leideno (Olandija) universitete. 1647 m., kaip Trakų stalininkas, nuo tos vaivadijos pasirašė Jono Kazimiero išrinkimą valdovu. Apie 1651 m. pradėjo karinę karjerą. 1654 m. buvo paskirtas Trakų vėliavininku. Maždaug nuo 1656 m. tarnavo Povilo Sapiegos vadovaujamoje Lietuvos kariuomenėje. 1657 m. jau buvo pulkininkas. Nuo 1658 m. – Lietuvos didysis taurininkas, nuo 1651 m. – Lietuvos stalininkas, nuo 1665 m. – Lietuvos raikytojas, pasiuntinys į Seimus. Kaip kariškis, dalyvavo įvairiuose kariniuose žygiuose bei garsiausiuose to meto mūšiuose su švedais ir Maskva, taip pat dalyvaudavo sudarant paliaubas, tarp jų ir kelis mėnesius trukusiose derybose su caro pasiuntiniais sudarant Andrusovo taikos sutartį 1670 m.; LDK vardu 1686 m. pasirašė „Amžinosios taikos“ sutartį su Maskvos valstybe. 1670 m. buvo paskirtas Trakų vaivada, nuo 1684 m. iki pat mirties 1690 m. buvo Lietuvos didysis kancleris. M. A. Oginskis prisidėjo prie Oginskių giminės galios stiprinimo. Po tėvo Aleksandro mirties 1667 m. gavo Darsūniškio ir Rogačiovo seniūnijas bei didelę dalį jo asmeninių valdų. 1633 m. įvykusios vedybos su Marcibele Ona Hlebavičiūte, Vilniaus vaivados Jurgio Karolio Hlebavičiaus ir Kotrynos Radvilaitės dukterimi, Marcijoną Aleksandrą padarė vienu iš didžiausių Lietuvos magnatų. 1669 m. mirė Jurgis Karolis Hlebavičius, o 1774 m. – ir jo žmona Kotryna, tad 1775 m. birželį jam atiteko jų valdyti dvarai ir seniūnijos. 1681 m. mirė jo žmona; 1685 m. vedė Konstanciją Kotryną Vielopolską, karaliaus kanclerio dukterį, kuri kraičio gavo 100 000 lenkiškų auksinų. 1688 m. Marcijonas Aleksandras savo pusbroliui iš tėvo pusės Simonui Karoliui Oginskiui ir jo sūnums Boguslavui Kazimierui, Marcijonui ir Aleksandrui pardavė didelius Strėvininkų ir Rudnios dvarus (kuriuos jie prieš tai valdė už užstatą). Perėjęs į katalikybę, fundavo Raguvos bažnyčią Ukmergės paviete, padėjo steigiant jėzuitų kolegiją Minske, pastatė dominikonų vienuolyną Trakuose ir jiems 1688 m. užrašė Rykantus ir suremontuotą bažnyčią, apgriautą Maskvos kariuomenės (Rykantai nuo XVII a. priklausė Oginskiams). Šioje bažnyčioje yra išlikusios freskos, tapytos vietinio dailininko Jono Janavičiaus 1668 m.; be Kristaus gyvenimo scenų, presbiterijoje pavaizduoti ir Marcijono Aleksandro Oginskio ir jo žmonos figūriniai portretai. Patsai turėjo rūmus Trakuose, ant Galvės ežero kranto. Mirė Alovėje 1690 m. sausio 26 d. Nepaliko palikuonių – vienintelis jo ir Hlebavičiūtės sūnus Jurgis mirė būdamas 2 metų amžiaus. Pagrindiniu jo įpėdiniu liko jo svainis (žmonos sesers vyras) Kazimieras Jonas Sapiega. Pastarasis bei jo sūnūs ilgai teisėsi su Simono Karolio Oginskio įpėdiniais dėl Strėvininkų dvaro; ginčas išspręstas tik 1728 m.

Literatūra

  • Adomonis T., Čerbulėnas K. Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija. T. 1. – Vilnius, 1987. – P. 254;
  • Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. - Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. - P. 111;
  • Rachuba A. Ogiński Marcjan Aleksander // Polski słownik biograficzny. T. XXIII / 3. – Krakόw, 1978. – S. 618-620;
  • Wolff J. Kniaziowie Litewsko – ruscy. – Warszawa, 1897. – S. 300.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos