Paparčiai

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Paparčiai (Poporcie) ir apylinkės. 1911 m. vokiečių kariuomenės topografinio žemėlapio fragmentas (Karte des westlichen Rußlands. P. 22. Koszedary).
Paparčių piliakalnis, vadinamas Žydo kapčiumi 2004 m. R. Gustaičio nuotr.
Paparčių piliakalnis, vadinamas Pilies kalnu 2004 m. R. Gustaičio nuotr.
Paparčių koplyčia 2010 m. R. Gustaičio nuotr.
Senas namas Paparčiuose, šiuo metu priklausantis Paparčių parapijai. 2010 m. R. Gustaičio nuotr.
Seno namo Paparčiuose fragmentas su palėpės langeliu. 2010 m. R. Gustaičio nuotr.

Paparčiai, kaimas, Paparčių seniūnijos centras, 19,5 km į šiaurės rytus nuo Kaišiadorių, abipus kelio Žasliai-Vievis. Per Paparčius teka Žiežmara, į kurią ties kaimu įteka Midega. Kaime yra archeologijos paminklas - piliakalnis, vadinamas Žydkapiu. Buvęs bažnyčios ir dominikonų vienuolyno pastatų ansamblis, pastatytas XVII amžiuje, yra vietinės reikšmės archititektūros paminklas. Nuo 1999 m. buvo atliekami vienuolyno vartų archeologiniai tyrimai (vadovas A. Žalnierius).

Turinys

Istorija

Piliakalnis, vadinamas Žydkapiu, yra į pietryčius nuo kaimo, kairiajame Žiežmaros krante. Iš pietų ir šiaurės prie piliakalnio plyti upelio daubos, iš vakarų šliejasi gretima aukštuma, nuo kurios piliakalnio aikštelė atskirta 24 m ilgio, 5,5 m (iš lauko pusės) ir 3,5 m (iš aikštelės pusės) aukščio pylimu. Šiuo metu prie pylimo išlikusęs apie 1-2 m pločio aikštelės ruožas (jos didžioji dalis nuplauta upelio). Piliakalnio šlaitai nuo daubų statūs, apie 15 m aukščio. Jis priskirtinas miniatiūrinių piliakalnių grupei. Piliakalnis buvo apgyvendintas I-II t-mečio pradžioje. Archeologas Petras Tarasenka apie Žydkapį rašė: „Pasakojama, senovėje ant piliakalnio buvo aukuras ir buvo kūrenama amžina ugnis. Vienas žmogus norėjęs tą kalną kasti, bet iš kalno išėjo karys su kardu ir nukirto tam žmogui galvą”.

Į pietus nuo piliakalnio, dešiniajame Žiežmaros krante, esantis aukštumos kampas vadinamas Pilies kalnu. Šiauriniai ir rytiniai kalvos šlaitai statūs - iki 28 m aukščio. Aukštumos viršus nuo seno ariamas ir toliau susilieja su gretimu lauku. Ryškesnių įtvirtinimų ar kultūrinio sluoksnio pėdsakų kalvos viršuje nerasta, todėl jis nelaikytinas piliakalniu. 1996 m. archeologinės žvalgomosios ekspedicijos metu į rytus ir šiaurės rytus nuo Žydkapio, dešiniajame Žiežmaros krante, ariamoje dirvoje, aptikta apnaikinta senovės gyvenvietė, rasta lipdytinės ir žiestosios keramikos. Į šiaurę ir šiaurės rytus nuo ariamos dirvos, ten, kur Žiežmara pasisuka į rytus, yra smėlėta aukšta kalva. Jos vakariniuose šlaituose aptikta titnaginių dirbinių. Be to, jau anksčiau buvo žinomi Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomi akmens amžiaus radiniai iš Paparčių - 2 akmeniniai kirviai ir buožė. Dar vieną akmeninį kirvį minėjo radęs buvęs mokyklos sargas. XIX a. pabaigoje archeologas O. Pokrovskis minėjo kito archeologo - A. Kirkoro Paparčiuose rastus žalvarinius papuošalus, kalaviją bei kitus radinius. Nors šie radiniai, kaip rašoma, rasti šalia „kadaise garsios pilies griuvėsių”, tačiau tikslių duomenų, kur jie galėjo būti, nėra. Retsykiais literatūroje sutinkamas teiginys, kad Jogailos valdymo pabaigoje sunykusios medinės pilies vietoje vėliau buvo pastatytas dominikonų vienuolynas, irgi nėra įrodytas. Nors Paparčiai yra sena gyvenvietė, tačiau jos nereikėtų ta¬patinti su XIV amžiuje dar kryžiuočių darytuose kelių aprašymuose, sutartyse bei kronikose minimais Paparčiais. Istorikas P. Spurgevičius, remdamasis XVI-XVII a. žemių ginčų dokumentais, teigia, kad senoji Paparčių pilis buvo dabartiniuose Mančiūnuose, o administracinis ir valsčiaus centras - dabartiniuose Papartėliuose (abi pastarosios gyvenvietės yra Žaslių seniūnijoje). Dar XIX a. žemėlapyje Paparčiai ir Papartėliai pažymėti tuo pačiu - Paparčių vardu.

Rašytiniuose šaltiniuose Paparčiai pirmą kartą minimi 1387 m. Jogailos ir Skirgailos sutartyje, kurioje Jogaila pasižada Skirgailą laikyti aukštesniu už kitus brolius ir patvirtina jo valdas bei prideda dar naujų. Sutartyje išvardytos 8 gyvenvietės, tarp jų ir Paparčiai. 1501 m. Paparčių bažnyčioje leista laikyti pamaldas. 1563 m. Lietuvos Metrikoje įrašyta, kad Stanislovo Kiškos žmona, Vitebsko vaivadienė Ona Radvilaitė, iš savo dvarų pristato 407 raitelius ir 16 pėstininkų. Tuo metu 1 ginkluotą raitelį duodavo nuo 10 valstiečių dūmų. Iš Paparčių buvo pristatyti 4 ginkluoti raiteliai. Jos vyras Stanislovas jau buvo miręs. Mirus O. Radvilaitei-Kiškienei, jos kraitiniai dvarai, tarp jų ir Paparčiai, paveldėjimo būdu atiteko Kiškų giminei. 1627 m. Mikalojus Kiška Paparčių dvarą išnuomojo Dovydui Bužimovskiui. M. Kiškos iniciatyva šalia dvaro buvo įkurtas Paparčių miestelis, kurį sudarė viena pagrindinė gatvė, ėjusi bažnyčios link. Pirmoje eilėje nuo bažnyčios, iš dešinės, gyveno 18 šeimų, kitoje gatvės pusėje - 14 šeimų. Miestelyje buvo 13 alaus karčemų. Dvaro pastatus sudarė pagrindinis dvaro pastatas, iš abiejų jo pusių stovėjo po gyvenamąjį pastatą. Dvaro kieme stovėjo ūkiniai pastatai - svirnai, bravoras, ekonomės troba, kepykla. Šalia jų buvo sodas ir daržas, už kurių - tvartai, kiaulidė, klojimas ir kiti pastatai. Prie Žiežmaros upelio kranto stovėjo vandens malūnas. Dvaro laukai apsėti 40 statinių rugių. Iš pievų prišienaujama 200 vežimų šieno.

Iš Mikalojaus Kiškos, Mstislavlio vaivados, Paparčių palivarką, dvarą ir miestelį 1649 m. nupirko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas Stanislovas Beinartas ir viską užrašė dominikonams, kurie čia įkūrė vienuolyną, veikusį 1649-1864 metais. 1795 m. dominikonų vienuolyne buvo 46 vienuoliai, vienuolyno prieglaudoje - 12 gyventojų, vienuolyno prieglaudoje gyveno 85 tarnai, palivarke - 13 tarnų, miestelio 20 sodybų - 145 gyventojai. Paparčiuose taip pat buvo karčema, kurioje gyveno 4 žydai. 1853 m. Paparčių kaime buvo 18 sodybų ir 165 gyventojai katalikai, Paparčių palivarke - 1 sodyba ir 14 gyventojų, vienuolynui priklausančioje Paparčių dalyje - 11 sodybų ir 71 gyventojas (vienuolyno jurizdika).

1863 m. gegužę iš Paparčių valsčiaus valdybos sukilėliai paėmė 300 sidabro rublių, suplėšė mokesčių knygas ir kitus dokumentus. Sukilime dalyvavo 5 valstiečiai iš Paparčių. Su sukilėliais nuolatinį ryšį palaikė Paparčių valsčiaus viršaitis Morkūnas ir jo sūnus, o valsčiaus raštininkas Dimitrijus Bazanovas telkė savo namuose valstiečius, kuriuos paskui siųsdavo į sukilėlių būrį. Vykstant Lietuvos Nepriklausomybės kovoms, 1919 m. rugsėjo 8 naktį apie 20 lenkų kareivių užpuolė Paparčius, nužudė klebono tarnaitę Rozaliją Petkevičiūtę, apiplėšė ir primušė kunigą Jurgį Zimkų. 1897 m. kaime buvo 301 gyventojas ir 380 dešimtinių žemės, 1923 m. - 52 sodybos, 161 gyventojas. 1923 m. minimas ir Paparčių bažnytkaimis (1 sodyba ir 5 gyventojai). Paparčiai į vienkiemius išskirstyti 1926 m. 1927 m. paminėti dveji Paparčiai - bažnytkaimis (9 gyventojai katalikai) ir kaimas, kuriame gyveno 63 šeimos (269 gyventojai katalikai). Kaime labiausiai paplitusios Dzedulionio, Kinderevičiaus ir Čiulados pavardės. 1931 m. kaime buvo 65 sodybos ir 478,68 ha žemės; tais metais bažnytkaimis jau nebeminimas. 1937 m. Paparčių kaime gyveno 279 gyventojai katalikai. Taip pat būta ir kitatikių - 5 sentikių (19 asmenų) ir 1 pravoslavų šeima (7 asmenys). 1947 m. sausio 23 naktį Paparčių rinkimų apylinkėje buvo išdaužyti langai, suplėšyti plakatai ir rinkėjų sąrašai.

1941 m. birželio 14 d. suimti ir įkalinti 3 gyventojai, ištremti 9 gyventojai. 1946 m. žuvo 4 partizanai iš Paparčių. 1946-1949 m. įkalinti 9 gyventojai, tarp jų - du kunigai - P. Valatka ir P. Lydnugaris. 1948 m. ištremti 3 gyventojai. 1945 m. žuvo Paparčių apylinkės tarybos pirmininkas K. Perednis. 1947 m. Paparčiuose buvo 55 sodybos, 220 gyventojų, 1959 m. - 225 gyventojai, 2000 m. - 167 sodybos, 320 gyventojų. 1946 m. įkuriama biblioteka, 1956 m. - felčerių ir akušerių punktas ir kultūros namai. Mokykla prie vienuolyno minima dar XIX a. pradžioje, tačiau tuo metu jos niekas nelankė, nes vaikai buvo daugiau pratinami prie žemės ūkio darbų, o ne prie mokslų. 1870 m. įkuriama liaudinė mokykla, kurioje 1907 m. mokėsi 25 mokiniai (19 berniukų, 6 mergaitės). 1915-1918 m. mokykloje mokytojavo Jakštaitė. 1938 m. sausio 1 d. mokykloje mokėsi 145 mokiniai, 1941 m. rudenį - 150 mokinių. 1941 m. mokykloje dirbo mokytojai P. Povilaitis (vedėjas), M. Misiūnaitė, J. Juodžbalis.

1904 m. gegužės 1 d. Paparčiuose gimė Jonas Čiulada – II pasaulinio karo sovietinis partizanas, LSSR nusipelnęs žemės ūkio darbuotojas. 1940–1941 m. – fabriko direktorius Žasliuose. Komunistas nuo 1943 metų. 1943–1944 m. partizanavo Trakų apskrityje, buvo būrio ”Už Tėvynę” vadas.

1501 m. bažnyčioje leista laikyti pamaldas. Netrukus, XVI a. II-oje pusėje, ją pasisavino evangelikai reformatai. 1609 m. ji gražinta katalikams. Daugiau kaip 300 metų bažnyčia priklausė dominikonų vienuolynui (kartu ir parapijai). 1891 m., praėjus 27 metams nuo vienuolyno uždarymo (1864), bažnyčia ir vienuolynas nugriauti. 1907 m. parengtas mūrinės bažnyčios projektas. 1915 m. į Paparčius paskirtas kunigas Jurgis Zimkus. Jo rūpesčiu 1916 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. 1949 m. bažnyčia suremontuota, jos vidus kunigo A. Dumbliausko rupesčiu išpuoštas. Šiuo metu bažnyčioje yra 10 vietinės reikšmės dailės paminklų. 1927 m. pusę metų Paparčiuose klebonavo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto signataras kunigas A. Petrulis (1873-1928). Šalia bažnyčios - kapinės, kuriose stovi retas statinys Lietuvos kapinėse - kolumbariumas. Jame išlikusios dvi antkapinės lentos čia palaidotiems Našlėnų dvaro savininkams Siručiams (XIX a. I pusė). Kolumbariume mirusieji buvo laidojami 3 aukštais, iš viso jis buvo pritaikytas 24 mirusiesiems palaidoti. Kapinėse taip pat palaidoti: kunigas Justinas Jurkūnas (1876-1937), Vincentas Matuševičius (1801-1862) - 1831 m. sukilimo būrio vadas, išgarsėjęs tuo, kad, surinkęs apie 150 ginkluotų valstiečių ir bajorų, 1831 m. balandžio 3 d. puolė Trakus ir po trumpo susirėmimo su vietine įgula ir 20 pėstininkų iš Kutuzovo pulko miestą užėmė. Trakų kalėjime užsidaręs carinės kariuomenės dalinys pasidavė į nelaisvę. Vėliau ilgą laiką buvo emigracijoje, kur susipažino su poetu A. Mickevičiumi. Čia palaidota 1919 m. rugsėjo 8 naktį lenkų legionierių nužudyta R. Petkevičiūtė, 1944 m. ir 1949 m. nušauti du Neravų apylinkės pirmininkai - K. Perednis ir A. Baumila, nemažai pokario partizanų (šalia bažnyčios esantys 7 vienodi paminklai be įrašų - taip pat ant partizanų kapų). Yra ir du paminklai su lietuviškais įrašais iš spaudos draudimo laikų - 1895 m. mirusiam A. Bulaukai ir 1893 m. mirusiam B. Verbukui. Palaidota daraktorė, vėliau - mokytoja K. Petkevičiūtė (1894-1977), du Nepriklausomybės kovų savanoriai - P. Čiulada ir M. Tatarūnas. Kaišiadorių rajono istorijos ir kultūros paminklų sąraše įrašytas vietinės reikšmės dailės paminklas - kryžius su koplytėle (XX a. pradžia), turintis būti šiose kapinėse. Tačiau čia jo jau seniai nėra.

Paparčiuose gyveno Emilija Kavaliauskienė, antrosios Lietuvos chorų šventės Kaune dalyvė (1930), bažnyčios chore giedojusi nuo 1922 m. Gimė 1909 m. Bostone (JAV), iš kur 11 metų parvežta į Lietuvą.

Mūrinė vienuolyno vartų dalis, atokiau stovinti koplyčia, keletas senų medžių ir apylinkėse sklandančios gražios legendos - rodos, štai ir viskas, kas liko iš vienuolyno, apie kurį XIX a. viduryje K.Tiškevičius rašė: „Tai yra garsieji Paparčiai, (…) su erdviu vienuolynu ir turtinga biblioteka. Ten prieglobstį kadaise buvo radę bažnyčiai ir mokslui nusipelnę Lietuvos dominikonai emeritai kunigai”. Pastaraisiais metais įvairiuose šaltiniuose randami istoriniai faktai patvirtina šiuos žodžius ir parodo, kad dominikonų Paparčiai nuošalyje būdavo tik geografine prasme. Jie stebina plačiomis sąsajomis su žymiais to meto politikos, kultūros ir mokslo veikėjais. Paparčiuose dominikonus įkurdino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas S. Beinartas, 1649 . gegužės 21 d. fundaciniu raštu dovanodamas jiems Paparčių dvarą, taip pat Kazokiškių ir Tumilovičių (Ašmenos paviete) palivarkus. Netrukus Paparčiuose buvo pastatyta mūrinė bažnyčia ir mūrinis 2 aukštų vienuolynas. 1693 m. pagal baroko tradicijas freskomis bažnyčią dekoravo dominikonas B. Šimkus. 1744 m. Marianos Romerienės rūpesčiu prie bažnyčios primūryta šv. Dominyko koplyčia. Bažnyčioje buvo 7 altoriai, gausiai papuošti skulptūromis ir paveikslais. Viename iš altorių - stebuklais pagarsėjęs šv. Marijos Snieginės paveikslas, dominikonų parsigabentas iš Romos.

Bažnyčioje buvo Romerių giminės koplyčia. Tarp kitų šios garsios giminės atstovų čia buvo palaidoti Steponas Dominykas Romeris (1721-1793), politikos veikėjas, turėjęs didelę įtaką Trakų vaivadijoje, ir jo brolis Damašius - 1794 m. Kosčiuškos sukilimo karininkas, Vladikiškių dvaro savininkas.

Įdomus įrašas aptiktas Paparčių bažnyčios archyve saugomoje mirusiųjų registracijos knygoje. Jis skelbia, kad bažnyčios rūsyje 1768 m. balandžio 23 d. palaidotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės Žemaitijos divizijos majoras Jonas Bobdzianovskis iš Kruonio apylinkių. 1655 m. buvo įkurtas noviciatas - kandidatų į dominikonų vienuolius rengimas. Iš jį baigusiųjų būtų galima paminėti keletą žymesnių vienuolių. Tai R. Jasikevičius (1801-1879), po noviciato įstojęs į Paparčių vienuolyną. 1855-1859 m. išleido tris pamokslų rinkinius, kuriuos caro valdžia spaudos draudimo pradžioje buvo pripažinusi kaip oficialius pamokslų rinkinius. J. S. Mieleška (1804-1868) - pirmosios katalikiškos, blaivybę propaguojančios knygos lietuvių kalba vertėjas. T. Račkauskas (1809-1863), kunigas, Krymo karo dalyvis. Už dalyvavimą 1863 m. sukilime sušaudytas. Vienuolyno studijose profesoriai dėstė filosofiją, logiką, teologiją ir metafiziką. Iš XVII a. dėsčiusių profesorių beveik visi buvo studijavę užsienyje: Romoje, Paduvoje, Neapolyje. 1807-1808 m. moralinę teologiją dėstė dominikonas J. Falkovskis (1778-1836), garsus pamokslininkas ir vargonų meistras. Tai jis, vėliau dirbdamas Naugarduke, „įpūtė poetinę kibirkštį“ mažajam Adomui Mickevičiui. Paparčiai Lietuvoje garsėjo turtinga biblioteka. 1844 m. pervežus į Paparčius uždarytų dominikonų vienuolynų Gardine ir Vilniuje knygas, biblioteka tampa viena iš didžiausių ir svarbiausių vienuolynų bibliotekų. Be teologinių knygų, bibliotekoje buvo istorinių, filosofinių, teisinių ir kt. veikalų. Visos knygos senos - XVII-XVIII amžiaus, buvo net XVI a. knygų. Iš bibliotekos knygas ir rankraščius skolinosi vyskupas M. Valančius, istorikas M. Balinskis, gydytojas ir istorikas A. Adamovičius. Pažymėtina, kad XIX a. I-oje pusėje bibliotekininku dirbo dominikonas D. Sutkevičius (1782-1849). Jis kelis dešimtmečius kaupė lietuviškos leksikos duomenis ir parengė tris rankraštinius žodynus. Vienas jo žodynų su 18000 žodžių neretai traktuojamas kaip pirmasis istorinis lietuvių kalbos žodynas. Carinė valdžia 1793 m. ir 1842 m. nusavino dominikonų žemes ir panaikino jų ekonominį savarankiškumą. Tai vienuoliams savotiškai išėjo į naudą - jie visas savo jėgas galėjo skirti kultūrinei ir mokslinei veiklai. Vienuoliai XIX amžiuje nebuvo abejingi administracinei valdžiai. Jų priešiškumas carizmui pasireikšdavo ir pagalba sukilėliams. 1831 m. sukilimo metu vienuolyne lankėsi sukilėlių būrių vadai G. Oginskis, E. Pliaterytė, V. Matuševičius. Vienuoliai sukilėlius rėmė maisto produktais. Tais metais uždarius Vilniaus dominikonų vienuolyną, Paparčiai tapo Lietuvos dominikonų provincijos centru. O už paramą 1863 m. sukilėliams, 1864 m. rugsėjo 23 d. vienuolynas uždarytas, jame buvę 23 vienuoliai išsiųsti į kitus vienuolynus. Su Paparčiais glaudžiai susijusi dviejų brolių dominikonų Faustyno (1760-1832) ir Felikso (1774-1826) Ciecierskių veikla. Pirmiausia jie pagarsėjo 1797 m. rengtu pirmuoju sąmokslu prieš carinę valdžią. Abu buvo Paparčių vienuolyno vyresnieji, taip pat Lietuvos dominikonų provincijos vyriausieji (provinciolai).

Feliksas Ciecierskis Universitete gavo teologijos ir filosofijos daktaro laipsnį. Parašė traktatą apie retoriką ir poeziją bei eksperimentinės fizikos vadovėlį. Jis keletą kartų slaptai kalbėjosi su caru Aleksandru I katalikų bažnyčios ir vienuolynų padėties Rusijoje klausimais. Faustynas Ciecierskis žinomas kaip rašytojas - memuaristas. Kaip Lietuvos dominikonų provincijos vyriausiasis, dažnai lankydavo vienuolynus. Apsilankydavo ir Paparčiuose, iš kur išsiveždavo pačius geriausius įspūdžius. 1823 m. dienoraštyje užrašė: „Vizitacija Paparčiuose baigta. Duok Dieve, kad visur būtų tokia drausmė, tvarka ir meilė kaip Paparčiuose”.

Paparčių apylinkių kultūros paveldas


Vietovardžiai

Paparčių pradžios mokyklos mokytojas Petras Povilaitis 1935 m. spalio mėnesį užrašė Paparčių bažnytkaimio vietovardžius. Pateikėjas - Motiejus Čiulada, gimęs tame pačiame bažnytkaimyje.

Aukštujis – dirva. Apvali kalvelė, priemolio žemė. 2 ha dydžio. Mokyklos žemė.

Ąžuolinės (vietos tarme Užuolinės) – dirvos. Pailgos formos, juodžemis, 3 ha dydžio. Į vakarus nuo bažnyčios.

Didis revas (vietos tarme Didis ravas) – ravas. 750 m ilgio. Teka į rytus nuo Paparčių kapinių.

Galelankys (vietos tarme Galalankys) – pieva. 3 ha dydžio. Abipus Žiežmaros upės. Nuo šios vietos Žiežmaros upė teka į rytus.

Granotas (vietos tarme Greniotas) – kalnas. „Iš dviejų pusių trikampiu apsupa ravai”. 30 ha dydžio. Kalnas yra tarp Žiežmaros upės ir Kotupio ravo. „Nuo šito kalno senovėje lietuviai su priešais kaudavosi”.

Kotupis – ravas. Smėlėtas, 800 m ilgio. Kotupio ravas skiria Granotos kalną nuo Pilies kalno. Įteka į Žiežmarą. „Kotupyje randama gintaro”.

Kapanica – pieva. Labai šlapia, klampi pieva. 3 ha dydžio. Nuolaidi į Midegos upelį.

Lūgeliai – slėnis. Smėlėta, molėta dirva. 5 ha dydžio. Tarp Pilies ir Verbiškės kalnų.

Lankos – pieva. 4 ha dydžio. Prasideda nuo Žydų kapinių; yra abipus Žiežmaros upės. Tęsiasi iki Naravų kalno.

Lygių ravas – ravas. 2 km ilgio. Jis prasideda nuo Plytničios ir tęsiasi iki Neries. Įteka į Nerį. Markos pievelė – pievelė. 0,25 ha dydžio. Nuo mokyklos į pietryčius 0,5 km.

Midega – upelis. 1,5 km ilgio. Išteka iš Paparčių raisto. Įteka keli šaltiniai iš Laukagalio kaimo. Įteka į Žiežmarą. Žiotyse krantai statūs.

Paparčiai – bažnytkaimis. „Apie 1400 m. didikas Stanislovas Beinartas įsteigė Paparčiuose domininkonų vienuolyną. Vienuolyne buvo vienuolių kunigų seminarija. Paparčių kaimo žmonės ėjo vienuoliams baudžiavą. Vienuoliai prisidėjo prie 1863 m. sukilimo. Muravjovo įsakymu už tai vienuolynas ir bažnyčia buvo sugriauti, o vienuoliai išvežti į Latviją bei Rusiją”.

Prūdas – pieva. 3,5 ha dydžio. „Toje vietoje buvo vienuolių malūnas”.

Pročkų šlaitas – šlaitas. Tarp Granotos kalno ir Žiežmaros upelio. „Seniau šioje vietoje skalbėjos vienuoliams skalbinius skalbė”.

Pustynė – dirva. 15 ha dydžio. Dešiniajame Kotupio šone. „Seniau šioje vietoje buvo miškas”.

Pilies kalnas – kalnas. Paviršius labai apvalus, apie 35 m aukščio. Tarp dešiniojo Kotupio kranto ir dešiniojo Žiežmaros upės kranto. „Sakoma, kad seniau ant šio kalno vaidilutės šventąją ugnį kūrendavusios”.

Prūdelis – šaltinis. 500 m ilgio. Įteka į Žiežmarą.

Paparčių raistas – raistas. Labai šlapia pieva. 15 ha dydžio. Į vakarus nuo bažnytkaimio.

Pušynėlis – durpynas, klampynė. Šlapia pieva, 11 ha dydžio. Į vakarus nuo bažnytkaimio.

Plytnyčia – dirva. Molis, 1 ha dydžio.

Rūras – vandentiekis. 2 km ilgio. Atvestas iš Laukagalio kaimo į buvusį Paparčių vienuolyną. „Padarytas iš trijų išgręžtų pušų”.

Spuska – duobė. Dešiniajame Žiežmaros krante.

Skerdėliai – dirva. 8 ha dydžio.

Skerdėlių ravas – ravas.

Vitička – kalnelis. Kairiajame Kotupio krante.

Verbiškės – kalnas. 30 m aukščio, 8 ha dydžio. „Sakoma, kad seniau ant šio kalno vaidilutės šventąją ugnį kūreno”.

Vidutinis revelis (Vidutinis) – ravas. 300 m ilgio. Įteka į Žiežmaros upę.

Vidupievis – pieva. Iš Vidupievio prasideda Vidutinis ravelis.

Žydų kapinės (vietos žmonės vadina Žydų kapčius) – piliakalnis. Aukštas, smailus. 50 m aukščio, 50 m pločio. Yra kairiajame Žiežmaros krante. „Sako, kad šitame piliakalnyje yra palaidoti trys žydų išminčiai”.

Žiežmara (vietos žmonės vadina Žiežmorka) – upė. Teka iš šiaurės vakarų į pietryčius, įteka į Nerį.

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 191-194.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos