Pinkus Stasys

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Stasys Pinkus.
Kartu su kraštiečiu Pranu Gudynu parašytas leidinys.

Pinkus Stasys (1925 m. birželio 17 d. Sabališkių k., Širvintų r. - 1992 m. liepos 8 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse) - muziejininkas, architektūros, dailės istorikas ir tyrinėtojas.

Jaunystėje turėjo Pinkevičiaus pavardę, kurią vėliau sulietuvino. 1936 m. Pinkevičiai apsigyveno Kaišiadoryse. Stasio tėvas Romualdas Pinkevičius buvo Nepriklausomybės kovų savanoris, atvykęs į Kaišiadoris dirbo gimnazijoje sargu, gyveno tarnybiniame gimnazijos bute. Gimnazijos tarnautojų vaikams mokslas buvo nemokamas, o Pinkevičiai turėjo net 5 vaikus. Taip S. Pinkus tapo Kaišiadorių gimnazijos auklėtiniu.

Vyriausiajam sūnui Stasiui baigus gimnaziją šeima nutarė persikelti gyventi į Vilnių, kad vaikai galėtų siekti aukštojo mokslo. 1945-1950 m. Stasys Pinkus Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, taip pat Lietuvos meno istoriją. Studijų metais dirbo moksliniu bendradarbiu Vilniaus valstybiniame dailės muziejuje. Baigęs studijas, S. Pinkus įstojo į Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantūrą.

Tačiau jau iki tol beveik metus jis buvo saugumo sekamas, įtariamas ryšiais su „nacionalistiniu pogrindžiu“. MGB agentui išdavus 1951 m. balandžio 26 d. buvo areštuotas. 1952-ųjų vasario 20 d. už akių nuteistas dešimčiai metų, kad „žinojo ir nepranešė saugumo organams apie antitarybinius elementus“ ir išsiųstas į ypatingojo režimo priverčiamųjų darbų lagerį. 1954 m. pabaigoje S. Pinkaus byla persvarstyta, jis buvo amnestuotas ir sugrįžo į Lietuvą.

Grįžęs iš lagerio, S. Pinkus 1955-1956 m. dirbo Restauracinės gamybinės dirbtuvės moksliniu bendradarbiu. Po metų grįžo į muziejinį darbą. Dailės muziejuje (įskaitant ir studijų metus) jis išdirbo 16 metų (iki 1967-ųjų). Iš pradžių dirbo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu ir vadovavo skyriui, o nuo 1965-ųjų paskirtas Taikomosios ir dekoratyvinės dailės skyriaus vedėju. S. Pinkus rinko medžiagą apie atskiras taikomojo meno šakas Lietuvos ir užsienio archyvuose.

S. Pinkus dalyvavo įvairiose kultūros komisijose, redakcinėse kolegijose ir dažniausiai tą darbą dirbo be papildomo atlygio. Jis buvo žurnalų: „Muziejai ir paminklai“ (1966-1970), „Architektūros paminklai“, „Dailė“ redakcinės komisijos ar kolegijos narys, dalyvavo Kultūros ministerijos pasitarimuose bei konferencijose. S. Pinkus nuo 1964 m. tapo Dailininkų sąjungos nariu ir iki 1970-ųjų buvo Dailėtyros sekcijos biuro narys.

S. Pinkus daug nuveikė dirbdamas Kultūros ministerijos Mokslinėje metodinėje kultūros paminklų apsaugos taryboje, kurios tikslas buvo nustatyti, tirti, registruoti kultūros paminklus ir sudaryti jų sąvadą. Dirbdamas muziejuje, S. Pinkus kartu su Pranu Gudynu parengė leidinį „Palangos gintaro muziejus“ (išėjo trys leidimai – 1964, 1968, 1974). Su T. Adomoniu parašė knygą „Taikomoji dekoratyvinė dailė“ (1965), o 1969 metų „Taikomosios dekoratyvinės dailės“ leidiniui parašė įžangą. Parengė leidinius: „Liudvikas Strolis“ (1966) ir „Paveikslų gelerija“ (bendraautoriai – P. Gudynas ir P. Svičiulienė, 1968; kitais metais išleista ir rusų k.). Sukatalogavo šimtą XVIII-XX amžiaus pradžios medalių, tik nespėjo parašyti įvado. Keletui taikomosios dailės parodų katalogų parašė įžangas. S. Pinkus periodinėje spaudoje paskelbė per šimtą straipsnių. Jis rašė apie senąjį kultūros palikimą bei taikomąją dekoratyvinę dailę, recenzavo atskirų dailininkų ir bendras respublikines bei Pabaltijo taikomosios dekoratyvinės dailės parodas. Ne vieną straipsnį S. Pinkus yra paskelbęs apie tekstilės profesorių Juozą Balčikonį, vitražų meistrą Kazį Morkūną, keramikus Liudviką Strolį, Joną Mikėną, menotyrininką Vladą Drėmą, jo 1974 m. Maskvoje išleista monografija „Juozas Balčikonis“. Daug publikacijų yra parengęs lietuvių enciklopedijoms. Leidyklų prašymu recenzavo rengiamas knygas, taip pat rašė disertacijų bei diplominių darbų recenzijas.

S. Pinkų visada domino architektūra. Nuo 1967-ųjų jis dirbo Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos pirmininko pavaduotoju, o nuo 1974-ųjų iki mirties – Paminklų restauravimo tresto vyriausiuoju menotyrininku. Knygoje „Lietuvos pilys“ (1971) S. Pinkus aprašė Raudonės, Panemunės (Gelgaudų, Vytėnų) ir bastioninę Biržų pilis. Pradėjus leisti Lietuvos architektūros paminklų seriją, S. Pinkaus papildytos studijos apie pilis išėjo atskirais leidiniais: „Raudonės pilis“ (1978), „Raudondvario pilis“ (1983; knygoje yra J. Jurginio tekstas) ir „Biržų pilis“ (1986). S. Pinkus taikomosios dekoratyvinės dailės klausimais rengė televizijos laidas, kartu su kino režisieriumi R. Šiliniu parašė scenarijų dokumentiniam filmui „Lietuvos dailės palikimas“, kuris supažindino su sienine, molbertine tapyba, skulptūra, liaudies daile. Jis iki pat mirties buvo Lietuvos dailės muziejaus fondų komisijos narys.

Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. dirbo naujai įkurtame Paminklotvarkos departamente, kuravo dailės paminklų apsaugą ir tvarkymą. Jo rašytinis palikimas yra laikomas Lietuvos literatūros ir meno archyve, fondas nr. 552.

Literatūra

  • Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. - Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. - P. 115-116.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos