Pravieniškės I

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pravieniškės I (Proweniszkižemiau, smulkesniu šriftu), Pravieniškės II(Proweniszki aukščiau, stambesniu šriftu) ir Pravieniškių geležinkelio stotelė (tarp jų, pažymėta tik sutartiniais ženklais). 1911 m. vokiečių kariuomenės topografinio žemėlapio fragmentas (Karte des westlichen Rußlands. O. 22. Kowno.)

Pravieniškės I (Pravieniškė), kaimas Pravieniškių seniūnijoje, 3,5 km į šiaurę nuo Rumšiškių, 13,5 km į vakarus nuo Kaišiadorių, abipus geležinkelio ruožo Kaišiadorys-Kaunas. Per kaimą teka Praviena. Pravieniškes I-asias supa Pravieniškių miškas (plotas 5098 ha). Apie 2 km į šiaurę yra kaimas Pravieniškės II.

Rašytiniuose šaltiniuose Pravieniškės pirmą kartą paminėtos 1769 m.

1959 m. „Lietuvos TSR administraciniame-teritoriniame suskirstyme“ ir 1974 m. „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne“ kaip atskira gyvenvietė paminėta Pravieniškių geležinkelio stotelė.

Pravieniškių I kaime rasti akmeninis įtveriamasis ir titnaginis kirviai.

2015 m. sausio 29 d. Lietuvos Prezidentės dekretu Nr. 1K-207 patvirtintas Pravieniškių herbas (dailininkas Rolandas Rimkūnas).

Turinys

Pasakojimas apie kaimo pavadinimą

Apie šį vietovardį 1966 m. kraštotyrininkas, žurnalistas Jonas Laurinavičius iš Pravieniškių I kaimo gyventojos O. Bumbulevičienės (60 m. amžiaus) išgirdo ir užrašė tokį pasakojimą:

„Du upeliai pas mus buvo. Kas paklausdavo kelio į Pravieniškių pusę, tai vietos gyventojai sakydavo:

- Praeisite Nedėją, paskui dar pro vieną upelį...

Žmonės tą upelį ir pradėjo vadinti Praviena, o patį miestelį - Pravieniškėm”.

Pasakojimas apie kaimo kilmę

Apie kaimo kilmę 1983 m. užrašytas toks pasakojimas: „Prie dabartinės Pravieniškių mokyklos, antroje kelio pusėje, ant kalnelio, ant bevardžio miško upelio kranto, buvusi miške graži derlingos žemės aikštelė. Sakoma, kad į šią miškų glūdumą - negyvenamą vietovę (maždaug XVIII a. pradžioje) atklydęs iš Mozūrų pabėgęs nuo caro rekrūtų baudžiauninkas Stanko ir čia įsikūręs. Rumšiškių dvaro ponas užtiko jį po keliolikos metų. Užtiko jį medžiodamas su Užusalio dvarponiu. Nebaudęs, kaip nebausdavęs ir neišvarydavęs visų kitų atklydėlių. Paliko jį gyventi ir valdyti miške esantį gabalą žemės. Vėliau Stanko-Stančevski buvo paskirtas karališkojo dvaro miško sargu. Jo sodyboje sustodavo poilsio dvaro medžiotojai. Praėjus kiek laiko prie Stanko-Stančevskio-Stančiausko įsikūrė daugiau atvykėlių: Ambrazevičius, Juršė, Verbickas, Vilčinskas. Susikūręs kaimelis buvo pramintas Pravieniškėmis (transkribavus iš slavų kalbos - Pravieniškė). Stančiauskas buvo pats pirmasis; paskui atsikėlė du jo žentai - Verbickas ir Vilčinskas, vėliau čia apsigyveno Ambrazevičius, Daunoras ir Juršė. Daunoras iš Pravieniškių išsikėlė. Jono Šimkūno senelis atėjo į žentus iš Rumšiškių. Pravieniškiečiai bendrai valdė keturis valakus žemės. Bendros kaimo ganyklos buvusios kairiojoje Pravienos pusėje. 1861 metais nutiesus geležinkelį, jos atsidūrė jau už kelio.

Senovėje, kai Pravieniškių gyventojai gyveno kaime, dabartiniai kaimo laukai buvo suskirstyti siaurais lauko ruožais - „šniūrais“. Kiekvienas „šniūras“ turėjo savo pavadinimą”.

Istorija

Pirmas Pravieniškių paminėjimas 1769 m. gruodžio 22 d. Rumšiškių RKB gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga (1697 - 1796 m.). LVIA (www.epaveldas.lt [1])

Rašytiniuose šaltiniuose Pravieniškės pirmą kartą paminėtos 1769 m. Rumšiškių Romos Katalikų Bažnyčios gimimo, santuokos ir mirties metrikų knygoje nurodoma, kad 1769 m. gruodžio 22 d. Adomo ir Ievos vardais buvo pakrikštyti pravieniškiečių Jono ir Onos Stančiauskų (Stanczewski) dvynukai. Berniuko krikšto tėvais nurodomi Motiejus Sinkevičius ir Elžbieta Karvelienė, mergaitės - Juozas Karvelis ir Marijona Stančiauskienė.

Pravieniškių geležinkelio stotelė pirmą kartą pažymėta 1863 m. išleistame Lenkijos karalystės ir su ja besiribojančių pasienio gubernijų žemėlapyje. 1863 m. sukilimo metu Trakų apskrities karinis sukilimo viršininkas Kletas Koreva Pravieniškių miške įrengė stovyklą. Įrengus stovyklą, atvyko dar 30 sukilėlių. Apie 80 vyrų būrį kovos veiksmų mokė Rusijos armijos karininkas Eduardas Šulcas. 1912 m. liepos 14 d. Pravieniškėse sudegė apie 15 gyvenamųjų namų, 1924 m. spalio 2 d. sudegė lentpjūvė. Nepriklausomai Lietuvai ėmus valdyti savo geležinkelius, 1919 m. rugpjūčio 10 d. iškilmingai pašventinta Pravieniškių geležinkelio stotelė. 1923 m. Pravieniškės kaime buvo 44 sodybos, 406 gyventojai. Pravieniškių I kaimas (133,39 ha žemės) į vienkiemius išskirstytas 1940 m. Didžiausio sklypo (13,21 ha) savininkas buvo K. Juršė. Kaime paplitusios Ambrazevičiaus, Stančiausko, Verbicko pavardės.

Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą (1941 m. birželio 22 d.) du vokiečių lėktuvai numetė dvi bombas ant Pravieniškių: vieną ant medinio stoties pastato, kuris užsidegė, o antra bomba nukrito ant geležinkelio bėgių, nutraukdama traukinių eismą.

1941 m. birželio 26 d. vokiečiai sušaudė Pravieniškių lentpjūvės vedėją Zigmą Litvinską (kartu su 2 kareiviais). Antrojo pasaulinio karo metu (1942 m. rudenį - 1943 m. žiemą) sovietiniai partizanai padegė Pravieniškių degalų sandėlį, kelyje tarp Rumšiškių ir Pravieniškių apšaudė bei sudegino vokiečių sunkvežimį. 1944 m. liepos 26 d. ties geležinkelio stotimi vokiečių kariai puolė į kontrataką, kurios metu jiems pavyko atstumti sovietinius karius. Pastarieji, pamušę du vokiečių šarvuočius, atsiėmė prarastas pozicijas ir puolė toliau - link Rumšiškių bei Kauno. Mūšio metu rusai neteko 12 karių.

1963 m. Pravieniškių aštuonmetės mokyklos mokiniai miške atsitiktinai rado į žemę įsmigusį sovietinį lėktuvą. Šį lėktuvą 1944 m. birželio 26 d. oro kautynėse numušė vokiečių lakūnas. Žuvo pilotas Dmitrijus Otiakovskis. 1986 m. jo žuvimo vietoje buvo atidengtas memorialinis paminklas. Pravieniškių I ir Pravieniškių II kaimų gyventojai, ėję į partizanus, neišvengė tremties bei represijų: 1941-1944 m. priverstiniams darbams į Vokietiją iš šių kaimų buvo išvežti du gyventojai. 1945 m. žuvo 3 partizanai, 1944-1948 m. įkalinta 10 minėtų kaimų gyventojų. 1948 m. ištremta 10 gyventojų (Simanavičiai, Vilčinskai), 1949 m. - 2 gyventojai (Ščepkauskai), 1951 m. - B. Bukevičius. 1950 m. balandžio 12 d. Pravieniškėse įkurtas kolūkis „Kelias į laisvę“. Pirmuoju pirmininku išrinktas Aleksas Ambrazevičius. Šiose pareigose jis išbuvo vos 3-4 dienas. Nauju kolūkio pirmininku buvo išrinktas Jonas Stančiauskas.

Prieš 1900 metus Pravieniškėse ir artimiausiuose kaimuose daraktoriavo iš svetur atkeliavęs daraktorius - siuvėjas (pavardė nežinoma). Jis nemokėjo rašyti, todėl vaikus mokė tik skaityti. Pravieniškėse daraktoriavo ir Vaclovas Pūras. 1920 m. kaime jau veikė pradžios mokykla, kurioje 1938 m. sausio 1 d. mokėsi 83 mokiniai. 1957-1958 mokslo metais Pravieniškių septynmetėje mokykloje mokėsi 115 mokinių. Tuo metu jau buvo ir kaimo jaunimo mokykla; pastarojoje mokėsi 28 mokiniai. 1996 m. vasario 22 d. Pravieniškių pagrindinei mokyklai suteiktas Stasio Tijūnaičio vardas. Žymus pedagogas tarpukariu mokytojavo netoliese esančiose Ugoniškėse, pokaryje – Pravieniškių kolonijos rusų kalba dėstomojoje pradžios mokykloje. Vėliau, išėjęs į pensiją, ligi pat mirties (1966) gyveno Pravieniškių I kaime. Palaidotas Rumšiškių kapinėse. 1947 m. Pravieniškėse buvo 45 sodybos, 192 gyventojai, 1977 m. - 157 šeimos (426 gyventojai), 2000 m. - 196 sodybos, 519 gyventojai.

Vietovardžiai

Pravieniškių pradžios mokyklos (veikusios Pravieniškių geležinkelio stoties gyvenvietėje) mokytojas Valentinas Stakišaitis 1935 m. lapkričio mėn. užrašė Pravieniškių II kaimo (dabar - Pravieniškių I kaimas) vietovardžius. Pateikėjai - Kazys Stančiauskas, Andrius Vilčinskas, Antanas Simanavičius.

Akmenynas – žemės plotas, apie 5 ha dydžio. Į pietvakarius nuo geležinkelio stoties. Vardas pažįstamas tik senesniems gyventojams. „Seniau čia yra buvę daug akmenų, kuriuos žmonės išrinko”.

Baltatrakis (kirčiuojamas pirmas skiemuo) – dirva ir pieva, apie 20 ha dydžio. Pietuose ir vakaruose susisiekia su Vosyliškių žemėmis, rytuose ir šiaurėje su valstybės mišku. Viena dalis priklauso A. Simanavičiui, antra J. Stančiauskui, trečia A. Šinkūnui. „Plotas buvo apaugęs baltais beržais, kuriuos iškirto prieš 30–10 m.”.

Paraistis – pievelė, apie 1 ha dydžio. Į pietvakarius nuo geležinkelio stoties apie 500 m. Priklauso J. Šinkūnui, V. Sadauskui ir J. Ulozui.

Petrovynė – dirbama žemė ir pieva, užima 1 dešimtinę. Į vakarus nuo geležinkelio stoties apie 1500 m, į kairę nuo geležinkelio apie 150 m. Dabar valdoma Kveselaičio. „Mikalojaus kareivis Petras gavo tą žemę už tarnybą. Žmonės vėliau tą žemę nupirko”.

Saldatska žemė – dalis Pravieniškių II (dabar - Pravieniškių I) kaimo žemės. Apie 6 ha dydžio. Į pietus nuo geležinkelio stoties, prie valstybės miško. Pavadinimas žinomas tik senesniems žmonėms. „Gauta žemė atsitarnavusių rusų kareivių. Vėliau lietuvių iš jų atpirkta”.

Senavaitynė – dirbama žemė, užima 1 dešimtinę. Į pietvakarius nuo geležinkelio stoties apie 500 m. Priklauso J. Ulozui. „Tą sklypą nupirkęs prieš 50 metų Rumšiškių vaitas senis Ulozas. Iš čia ir vardas Senavaitynė, t. y. „seno vaito žemė””.

Šlapokšnis – klampi vieta durpynas, auga miškas. 3 - 4 ha dydžio. Nuo geležinkelio stoties į pietvakarius apie 1 km, prie Pravienos upelio. Liečia J. ir S. Matakų, A. Simanavičiaus žemę.

Pravieniškių pradžios mokyklos (veikusios Pravieniškių geležinkelio stoties gyvenvietėje) mokytojas Valentinas Stakišaitis 1935 m. lapkričio mėnesį užrašė šį Pravieniškių geležinkelio stoties gyvenvietės vietovardį.

Bliuzė (vietinių žmonių tariama Bliūzė) – plytinis tiltas per Pravienos upelį.

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 220-222.

  • Iš praeities į dabartį / Pravieniškių I kaimo gyventojų prisiminimai ir dabartis / sud. B. Preikšaitienė ir kt. - Kaišiadorys: Printėja, 2012.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos