Rumšiškės

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Rumšiškės (atvirukas). Išleido Kaišiadorių muziejus 1999 m.
Rumšiškės ir Kokalnio piliakalnis Kauno mariose. 1961-09-03.
Rumšiškės (Rymszyszki) ir apylinkės. 1911 m. vokiečių kariuomenės topografinio žemėlapio fragmentas (Karte des westlichen Rußlands. O. 22. Kowno.)
Rumšiškės ir apylinkės 1931 m. žemėlapyje. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Retų knygų ir rankraščių skyrius.

Rumšiškės (Rumšiškis, Rumšiškė), miestelis, Rumšiškių seniūnijos centras. Iki 1958 m. buvo ant Nemuno dešiniojo kranto - 13,5 km į vakarus nuo Kaišiadorių. Per miestelį tekėjo Praviena ir Nedėja. 1958 m. statant Kauno hidroelektrinę senosios Rumšiškės perkeltos apie 2 km į šiaurės rytus nuo buvusios vietos. Šiuo metu yra 11,5 km į vakarus nuo Kaišiadorių, ant Kauno marių kranto (plotas 64 km2). Per Rumšiškes teka Praviena. Senosiose Rumšiškėse buvo piliakalnis, vadintas Kokalniu. Dar 1837 m. minima Rumšiškių klebonijai priklausiusi netoli miestelio esanti pieva Pilis (lenkiškai Zamek). Senosiose Rumšiškėse buvo dvi senovės gyvenvietės (akmens ir žalvario amžiaus). Taip pat senosiose Rumšiškėse rasta akmeninio kaplio nuolauža, laivinis kovos kirvis, dvi sidabrinės senovės Romos monetos (vienoje - įrašo likučiai: „imp. Const.“).

1893 m. Rumšiškėse rastas monetų lobis, kuriame buvo apie 2 ar 1,5 svaro Rusijos Pavlo I rublių ir senų Lenkijos bei Lietuvos monetų.

Netoli miestelio, Kauno marių saloje, yra senkapiai.

Pastačius Kauno hidroelektrinės užtvanką, Nemuno vanduo apsėmė senąsias Rumšiškes. Neapsemtos liko tik dvi kalvelės, kurios virto Kauno marių salomis. Vienoje iš salų vanduo išplovė įvairių geležinių ir žalvarinių daiktų, puodų šukių. 1961 m. rudenį Rumšiškių mokyklos mokytojas A. Jakūnas apie radinius pranešė Istorijos institutui. 1961 m. lapkritį minėtoje saloje atlikti bandomojo pobūdžio kasinėjimai. Salos šiaurės vakariniame pakraštyje ištirtas 26 m2 plotas: surasta 10 kapų. Dalis jų buvo suardyti. Kasinėjimai buvo tęsiami 1962-1963 m. Buvo ištirtas apie 1400 m2 plotas, kuriame rasti 255 nedegintų ir 5 sudegintų mirusiųjų kapai. Vėliau kasinėjimai buvo tęsiami 1976-1977 m. Jų metu ištirti 279 kapai. Senkapiai datuojami XIV a. pabaiga - XVI a. Pagal kasinėjimų duomenis, rumšiškėnų vidutinė gyvenimo trukmė buvo apie 35 m. Senatvės sulaukdavo nedaugelis. Buvo didelis vaikų mirtingumas. Ūgis nedidelis: vyrų - 154-168 cm, moterų - 152-157 cm.

Rumšiškių miške auga pušis - storiausia rajone. Aukštis apie 30 m, kamieno apimtis 5 m, skersmuo - 1,6 m. Amžius gali būti daugiau kaip 200 m. Tai antra pušis Lietuvoje, turinti tokį skersmenį (saugoma).

Senosios Rumšiškės minimos XIV a. kryžiuočių kelių aprašymuose. Ties Rumšiškėmis kryžiuočiai persikėlė per Nemuną 1381 m., kai žygiavo į Trakus. 1385 m. grįždami iš Vilniaus ties šia gyvenviete kryžiuočiai susikovė su lietuviais, trukdančiais jiems persikelti per Nemuną. Rumšiškių kaimas minimas viename Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos 1387 m. rašytame rašte. Jau XV amžiuje Rumšiškės buvo valsčiaus centras. 1514 m. Lietuvos didysis kunigaikštis užstatė Kauno seniūniją kartu su Rumšiškių valsčiumi ir dvaru Abraomui Jezopovičiui iki šio gyvos galvos. XVII a. Rumšiškių seniūniją valdė Stanislovas Albrechtas Radvila. 1699 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas II nustatė 15 auksinų metinį mokestį Rumšiškių miestelio pašto reikalams. 1792 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas patvirtino senas miestelio privilegijas ir herbą - tris baltas lelijas raudoname lauke. 1812 m. ties Rumšiškėmis per Nemuną kėlėsi prancūzų kariuomenė. Mūšių metu sudegė M. Ulozevičiaus gyvenamasis namas, klebonijos karčema ir ledainė.

1831 m. balandžio 6 d. į Rumšiškes atžygiavo F. Modzelevskio, K. Turo, L. Šiukštos, M. Šimanskio, E. Stravinskio sukilėlių būriai. Jie miestelyje iškėlė Laisvės vėliavą, nuo pašto pastato nuplėšė valstybinį herbą, iš pašto kiemo paėmė arkliams skirtas avižas, iš žydų mokyklos išlaisvino du rekrūtus. Vėliau Rumšiškių klebonas kun. Feliksas Višinskis ant netoli miestelio buvusio kalno sukilėliams laikė šv. Mišias, juos palaimino ir pasakė kalbą, skelbdamas lygybės ir laisvės idėjas. Po šv. Mišių sukilėliai išvyko iš miestelio ir ėmė ruoštis Kauno puolimui. 1833 m. miestelį ir apylinkes du kartus nusiaubė smarki audra.

1833 m. birželio 17 d. šeštą valandą popiet prasidėjo audra su žaibais, griaustiniu ir kruša, trukusi apie 2 valandas. Ledo gabalai sulig kalakuto kiaušiniu išmušė pasėlius, sode nulaužė keliolika vaismedžių. Net trečią dieną po šio įvykio pievoje šalia klebonijos svirno buvo rasta graikiško riešuto dydžio ledo gabalų. Surinkęs pusę gorčiaus šių ledo gabalų, kun. F. Višinskis nusiuntė parodyti į Rumšiškių dvarą. Po savaitės (1833 m. birželio 24 d.) miestelį vėl nusiaubė audra. Trečią valandą po pietų pakilo smarki audra su liūtimi ir nedidele kruša. Audra, be smulkesnių nuostolių (nuplėštų pastatų stogų ir kt.), sugriovė klebonijai priklausiusią karčemą, palikdama tik svečių kambarių sienas.

1838 m. balandžio 10 d. Rumšiškėse kilusio gaisro metu sudegė 26 valstiečių ir 17 žydų gyvenamųjų namų, 29 svirnai bei kluonai, 9 daržinės, 35 tvartai su galvijais. 1864 m. birželio mėnesį kilusio gaisro metu miestelyje sudegė 8 gyvenamieji namai su ūkiniais pastatais.

1860 m. apie Rumšiškes Vladislavas Sirokomlė rašė: „Tas mažas, žydų prisėdęs miesčiukas pasižymėjo kryžiuočių užpuolimu 1381, Zigmanto III 1590 m. įkurta bažnyčia, pagaliau nesėkmingomis Stanislovo Augusto pastangomis iš Nemuno tėkmės išvalyti rėvas ir akmenis 1775 m”.

Prieš I pasaulinį karą Rumšiškėse buvo degtukų fabrikas, varomas garo mašinos. 1909 m. miestelyje buvo 60 žydų gyvenamųjų namų ir 15 žydams priklausiusių aludžių. Žydų bendruomenė turėjo savo sinagogą ir kapines. Miestelis (733,14 dešimtinių žemės) į viensėdžius išskirstytas 1911 metais. 1913 m. spalio 1 d. miestelyje atidarytas pašto skyrius. Iš Rumšiškių į savanorius 1918 m. išėjo 10 vyrų (A. Kazlauskas, S. Ulozevičius ir kt.). 1925 m. miestelyje įsteigta ugniagesių komanda. Tarpukariu miestelyje veikė malūnas, pašto įstaiga ir policijos nuovada. Buvo susikūręs Rumšiškių šaulių būrys ir „Pavasario” kuopa. Prasidėjus II pasauliniam karui, 1941 m. birželio 26 d. miestelyje susikūrė partizanų būrys. Į jį įėjo K. Žydavičius, L. Šimaitis ir K. Medzevičius. Savo veiklą jie aprašė taip:

„Tuoj Rumšiškės miest. suėmė visus žydus komunistus, kurie ir dabar laikomi suimti ir atlieka įvairius darbus... Ūkininkai didžiausiomis virtinėmis eina į mūsų - Rumšiškių partizanų štabą prašydami pagalbos, įsirašyti į partizanus ir bendrai nori stoti į kovą prieš rusų terorą ir išnaikinti iš miškų rusų karių bei komunistų gaujas... Partizanų suimtieji rusų kariai su ginklais perduodami vokiečių kariuomenei”.

1941 m. rugpjūčio II pusėje Rumšiškių nuovados viršininkas Policijos departamento direktoriui raportavo: „Rugpjūčio 15 d. atvykus vokiečių ir mūsų karuomenės daliniams, vadovaujant ekspedicijos vadui leitenantui Skaržinskiui, visi žydų tautybės asmenys nuo 15 iki 70 metų amžiaus (...) iš Rumšiškių išvežti (...) dar pasiliko 70, kurie yra tik vaikai ir seni, jie surinkti ir saugomi”. Vėliau šie žydai okupacinės valdžios nurodymu buvo sušaudyti netoliese esančiame Pievelių kaime.

1941-1944 m. priverstiniams darbams į Vokietiją išvežti 4 gyventojai. II pasaulinio karo pabaigoje beveik visas miestelis sudegė. Jame teliko 19 namų. Gardino, Nemuno, Pakluonių gatvėse neliko nė vieno namo, o Vilniaus gatvėje, pačioje judriausioje ir ilgiausioje, jų liko vos trejetas. Išlikusiuose žydų namuose įsikūrė „liaudies gynėjų“ būstinė, milicija, saugumas. 1945-1947 m. žuvo 3 partizanai, kilę iš Rumšiškių. 1948 m. įkalintas 1 partizanas. 1944-1949 m. įkalinta 15 gyventojų, 1948 m. ištremta 19 miestelio gyventojų (Adomavičiai, Botyriai, Dementavičiai, Navickai, Petrauskai, Vilčinskai). Pokaryje partizanai sudegino Rumšiškių valsčiaus pastatą. 1945 m. nužudytas Rumšiškių valsčiaus komsorgas Kazys Kairiūkštis, 1948 m. nužudyti Rumšiškių valsčiaus pirmininkas A. Steponavičius, sekretorė D. Randytė, tarnautojas L. Visockas. 1949 m. lapkričio 9 d. įkurtas kolūkis „Granitas“, kuris jungė Rumšiškių miestelį ir Kapitoniškių k. Šio kolūkio pirmuoju pirmininku išrinktas P. Adomavičius iš Rumšiškių. Tų metų pabaigoje kolūkio moterys pavogė iš kontoros dokumentus ir, nunešusios į valsčiaus būstinę, trenkė juos po valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko S. Tatarūno kojomis, sakydamos, kad į kolūkį dirbti daugiau neis.

1861 m. Rumšiškių miestelyje - 89 sodybos, 969 gyventojai. Buvo vandens malūnas, bažnyčia, žydų mokykla ir sinagoga. 1889 m. - 969 gyventojai, 1923 m. - 120 sodybų, 1010 gyventojų, 1938 m. - 120 gyvenamųjų namų ir 1192 gyventojai, 1947 m. - 108 sodybos, 488 gyventojai. 1971 m. prie Rumšiškių miestelio prijungtas Užtakų I kaimas. 1977 m. Rumšiškėse - 440 šeimų (1212 gyventojų), 2000 m. - 746 ūkiai, 1670 gyventojų, 2002 m. – 747 ūkiai, 1707 gyventojai. Šiuo metu Rumšiškių miestelis turi atkurtą herbą ir vėliavą, miestelyje yra seniūnijos pastatas, paštas, pirminės sveikatos priežiūros centras, vaikų darželis, senelių namai „Aukso amžius”, 4 privačios maisto prekių parduotuvės, 1 Kaišiadorių rajono kooperatyvo parduotuvė, ūkinė bendrija Kaišiadorių rajono turizmo informacijos centras, uždaroji akcinė bendrovė „Talaja”, užsiimanti medžio paruošomis, S. Joniko staliaus dirbtuvės (medžio apdirbimas), A. Jasevičiaus personalinė įmonė (baldų gamyba), J. Blažio įmonė (baldų gamyba), Ž. Dagelio įmonė (pomidorų padažo gamyba), uždaroji akcinė bendrovė – viešbutis „Rumšiškės”, parduotuvė ir kavinė – viešbutis „Pas poną”, J. Blažio individuali įmonė (baldai ir gėlės), uždaroji akcinė bendrovė „Dagera” (vienkartiniai polietileniniai maišeliai), D. Gelombickienės individuali įmonė (maisto pusfabrikačiai: cepelinai, žemaičių blynai) ir benzino kolonėlė. Stambiausi ūkininkai – Virginija Biliuvienė ir Rimantas Sedlickas. Šalia Rumšiškių įsikūrė Lietuvos liaudies buities muziejus.

Dabartinis Rumšiškių miestelis pastatytas pagal Žemės ūkio projektavimo instituto projektą. Perkėlus miestelį, nebeliko Gardino (Didžiosios), Pakluonių, Panadiejos, Bažnyčios, Kapų, Nemuno (Sadausko), Vilniaus ir Kauno (pastarosios dvi buvo grįstos akmenimis) gatvių. Jos atsidūrė po vandeniu. Buvo perkeltos sovietinių karių ir miestelio kapinės. Žydų kapai liko Kauno marių dugne. Miestelio kapinėse yra ir kunigo J. Žemaičio pastangomis iš senųjų kapinių perkelti Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių kapai. Čia palaidoti: VII pėstininkų pulko eilinis J. Apanavičius (žuvęs 1919 m.), V pėstininkų pulko eilinis P. Stankus (žuvęs 1920 m.). Kiti savanoriai palaidoti šeimų kapuose.

Į kapines 2000 m. birželio 29 d. iš JAV perkelti poeto J. Kossu-Aleksandravičiaus-Aisčio palaikai. Jis kurį laiką gyveno Dovainonyse ir baigė Rumšiškių pradžios mokyklą. 1994 m. liepos 3 d. prie Rumšiškių seniūnijos administracinio pastato buvo atidengtas J. Aisčio paminklinis biustas (skulptorius V. Žuklys). 1997 m. liepos 12 d. miestelyje iškilmingai atidarytas J. Aisčio muziejus (direktorė Gražina Markevičiūtė – Meilutienė). Viena Rumšiškių gatvių pavadinta J. Aisčio vardu. Beje, Rumšiškių kapinėse palaidoti ir poeto tėvai Kazimieras ir Marijona Aleksandravičiai, brolis Juozas Aleksandravičius.

Čia palaidotas ir poetas Vaidotas Daunys, kraštotyrininkas, pedagogas, žurnalistas Stasys Tijūnaitis.

S. Tijūnaitis gimė 1888 m. balandžio 26 d. Vareikiuose (Ukmergės r.). Veiveriuose baigė pedagoginius kursus, mokytojavo, redagavo vaikų žurnalus, parengė tautosakos rinkinių („Mūsų pasakos“, 1958 m.; „Mįslės“, 1958 m.). 1920 m. išrinktas į Steigiamąjį seimą (vėliau dalyvavo I ir II Seime). Buvo žinomas esperantininkas. Mirė 1966 m. liepos 22 d. Pravieniškėse. V. Daunys gimė 1958 m. sausio 2 d. Rokiškyje. Vidurinę mokyklą baigė Rumšiškėse(1976), vėliau studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo „Pergalės“ redakcijoje, vėliau - „Žvaigždutės“ redakcijoje, rengė almanachus „Veidai“, „Metai“. 1988-1995 m. dirbo „Krantų” žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi. Išleido eilėraščių rinkinį „Metų laikai“ (1985), paskelbė kritikos straipsnių. Žuvo 1995 m. liepos 29 d. Vilniuje. Po jo mirties, 1999 m., išėjo dar viena poezijos rinktinė „Kelio ženklai”.

Šv. Onos koplyčia. Rumšiškių kapinės. 2014 m. V. Budvyčio nuotr.

Kapinėse stovi šv. Onos koplyčia (pastatyta 1840 m., perkelta iš senųjų kapinių). Ją yra piešęs dailininkas K. Šimonis.

Sovietinių karių kapinėse buvo palaidota 19 karininkų ir 275 kareiviai, žuvusių 1944 m. liepą Rumšiškių apylinkėse bei keldamiesi per Nemuną. Karių palaikai pokario metais buvo perkelti iš kitų kaimų kapinių. Kapinėse stovėjo paminklas „Karys - nugalėtojas“ (autorius B. Bučas). Šiuo metu karių kapinės yra perkeltos į Kauną.

1958 m. iš senųjų Rumšiškių į naująsias perkelta varpinė, o 1959 m. - ir bažnyčia. Seni žmonės apie pirmosios Rumšiškių bažnyčios statybą pasakoja tokį padavimą: karalius Jogaila su žmona karaliene Jadvyga ir dvasiškių būriu važiavę rogėmis iš Vilniaus pro Rumšiškes į Kauną. Buvo ankstyvas pavasaris. Karalių karieta įlaužė silpną upelio ledą ir grėsė pavojus paskęsti. Jadvyga davusi įžadus: jeigu išsigelbėsianti, tai pastatydinsianti toje vietoje bažnyčią. Išsigelbėti pavyko. Jadvygos nurodymu, Rumšiškių meistrų rankomis ant nedidelės kalvos, ties pavojinga vieta, buvo pastatyta maža medinė bažnytėlė. Upelis buvo pavadintas lenkiškai „Nadzeja“ - Viltis. Pirmoji bažnyčia sudegusi ir Zigmantas III 1590 m. pastatė kitą. 1655 m. bažnyčia sudegė. Vėliau (prieš 1677 m.) atstatyta. 1849 m. Rumšiškių parapija atskirta nuo Vilniaus vyskupijos ir prijungta prie Žemaičių. 1863 m. sukilime dalyvavo Rumšiškių bažnyčios administratorius kun. Antanas Kazlauskas; vėliau buvo areštuotas ir įkalintas Vilniaus kalėjime, kur ir mirė 1867 m. Nauja šv. Mykolo arkangelo bažnyčia statyta 1859-1860 metais. 1892 m. vasario 19 d. Rumšiškėse mirė kunigas Povilas Šilinskis. Nors čia dirbo tik tris metus, tačiau Rumšiškių bažnyčioje įvedė lietuviškus giedojimus ir parapijiečius išmokė lietuviškų poterių.

I pasaulinio karo metu bažnyčioje, geležies virbų dėžėje, rasti nežinomo XVII a. kilmingojo palaikai su brangaus metalo vainiku. Jo kaukolė ir kiti kaulai buvo priraišioti prie metalinių virbų ir užlakuoti lako antspaudais. Vėliau palaikai buvo užmiršti. Antrą kartą rasti 1958 m., kai bažnyčia buvo keliama į naująją miestelio vietą. Manoma, kad šie palaikai susiję su 1655-1661 m. carinės Rusijos invazija į Vilnių bei jo apylinkes. Tada kažkokio kilmingojo palaikai galėjo būti pervežti iš Vilniaus ir čia paslėpti. Šie palaikai bei kiti po bažnyčia rasti karstai perkelti į Rumšiškių kapines.

1777 m. Rumšiškių parapinėje mokykloje mokėsi 2 bajorų, 5 miestelėnų, 2 valstiečių vaikai, 1781 m. - 11 bajorų, 5 miestelėnų ir 2 valstiečių vaikai, 1808 m. prieglaudoje vargonininkas mokė 25 berniukus ir 3 mergaites. 1809 m. buvo 30 mokinių, tarp kurių buvo 5 žydų vaikai (3 berniukai ir 2 mergaitės), 1853 m. - 28 mokiniai miestelėnai ir 25 mokiniai iš kaimo. Be šios mokyklos, miestelyje veikė ir valsčiaus raštininkų mokykla, kurioje 1851-1853 m. mokėsi poetas Antanas Baranauskas. Rumšiškėse poetas pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame minimas ir Rumšiškių klebonas F. Višinskis, apie kurį jaunasis A. Baranauskas taip atsiliepia: „Už visa, ką esu išmokęs, esu tik jam dėkingas. Žodžiu, pamokančiais pokalbiais, knygų skaitymu ir pamokomis jis sugebėjo nors silpnu žiburėliu apšviesti mano protą, dengiamą storo nepermatomos tamsos ir neišmanymo šydo”. Šią mokyklą 1853 m. lankė 28 mokiniai, suvažiavę iš visos Lietuvos. 1967 m. birželio 17 d. Rumšiškėse atidengtas paminklinis akmuo su A. Baranausko bareljefu (skulptorius V. Žuklys). 1938 m. Rumšiškių pradžios mokykla buvo pavadinta vysk. A. Baranausko vardu. Jo vardu pavadinta ir viena miestelio gatvių.

1875 m. sulaikytas Rumšiškių daraktorius Motiejus Pūras. Miestelyje 1876-1880 m. daraktoriavo Jurgis Sadauskas. Tarnavo caro kariuomenėje, dalyvavo rusų ir turkų kare. Mokykla neturėjo nuolatinės vietos. Ją lankė 12-15 vaikų. Tėvai, kurių vaikai mokėsi, po savaitę paeiliui maitino daraktorių. Daraktorius nenubaustas, nes sugyveno su uriadniku Bulakovu, kuris pranešdavo, kada bus krata. Rumšiškes pasiekdavo ir knygnešiai. 1883 m. rugsėjo 8 d. miestelyje knygomis prekiavo Petras Šklenikas iš Vilkijos valsčiaus. Iš jo uriadnikas atėmė 1 lietuvišką ir 5 lenkiškas maldaknyges. 1895 m. gruodžio 31 d. uriadnikas turguje sulaikė J. Krasauską, kuris turėjo lietuviškų knygų ir paveikslų su lietuviškais tekstais (už tai buvo įkalintas).

1867 m. Rumšiškėse, visuomeniniame pastate, įsteigta valdiška mokykla, išlaikoma valsčiaus lėšomis. 1867 m. joje mokytoju dirbo Pavel Lebedev, baigęs Tverės mokytojų seminariją. 1906 m. gruodžio 30 d. Rumšiškių valstiečiai pareikalavo, kad vietinėje mokykloje būtų dėstoma ir lietuvių kalba. Rusas mokytojas sutiko mokyti ir lietuviškai. 1907 m. valdiškoje mokykloje mokėsi 43 mokiniai (31 berniukas ir 21 mergaitė). 1907 m. gruodžio 2 d. įvyko steigiamasis „Saulės” draugijos Rumšiškių skyriaus susirinkimas. Pirmininkas – klebonas kun. Petras Galkus. Numatyta įsteigti mokyklą. 1908 m. sausio 20 d. Rumšiškėse iškilmingai pašventinta „Saulės” draugijos Rumšiškių skyriaus pradinė mergaičių mokykla. Mokslą pradėjo virš 70 mergaičių. 1910 m. šioje mokykloje mokėsi 60 mergaičių. 1917 m. atidaryta lietuviška mokyka, kurioje mokėsi virš 100 mokinių. Joje dirbo Kostas Stiklius ir Juzefa Pūraitė. Tuo metu buvo įkurta ir beturčių vaikų prieglauda - mokykla. 1933 m. pastatyta medinė mokykla (statyba atsiėjo 20000 Lt.). Keliantis miesteliui, pastatas perkeltas į Mičiūnus (Nemaitonių seniūnija). 1938 m. vyskupo Antano Baranausko mokykloje (6 metų kurso, 4 komplektų) mokėsi 204 mokiniai. 1957-1958 mokslo metais Rumšiškių vidurinėje mokykloje mokėsi 233 mokiniai. 1958 m. pabaigoje miestelyje pagal tipinį projektą pastatytas naujas vidurinės mokyklos pastatas. 2002 m. vyskupo Antano Baranausko vidurinėje mokykloje mokėsi 404 mokiniai.

1964-1975 m. Rumšiškių vidurinėje mokykloje mokėsi Audronė Glosienė (Bulbovaitė), socialinių mokslų daktarė, docentė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės katedros vedėja.

Anksčiau (iki II pasaulinio karo) veikė ir žydų pradinė mokykla, kurioje mokėsi 29 mokiniai. Žydų mokykla minima nuo 1831 m.

Iš Rumšiškių kilęs Vacys Sadauskas (gimė 1924 m. rugsėjo 29 d.), habilituotas daktaras (biomedicinos mokslai), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalierius, Kauno medicinos akademijos Akušerijos ir ginekologijos klinikos direktorius, Lietuvos nerūkančiųjų draugijos, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos prezidentas.

1899 m. spalio 28 d. Rumšiškėse gimė kalbininkas ir vertėjas Viktoras Kamantauskas.

Su Rumšiškėmis susijęs poeto Antano Mendzigurskio (1752-1828) gyvenimas. Čia jis kunigavo. Rašė lietuviškas, lenkiškas ir lotyniškas eiles. Poetas mirė Kaune, tačiau palaidotas Darsūniškyje.

Rumšiškių bažnyčios šventoriuje palaidotas kunigas Jonas Žemaitis (1904 m. sausio 31 d. – 2001 m. rugsėjo 11 d.), klebonavęs Rumšiškėse, Onuškyje, Vytautavoje, Pivašiūnuose. II pasaulinio karo metais dirbo Laurų (prie Vilniaus) vaikų prieglaudos (namų) direktoriumi. Padėjo gelbėti Vilniaus geto vaikus. 1999 m. už tai apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjomo kryžiaus ordinu.

Rumšiškėse gimė rašytoja Eleonora Pabiržytė (1905 m. vasario 24 d. - 1970 m. lapkričio 21 d.), apsakymų rinkinio „Sidabrinės šalnos“ (1956) autorė.

1952 m. balandžio 16 d. Rumšiškėse gimė Albinas Grabnickas – Lietuvos buriuotojų sąjungos viceprezidentas, respublikos nusipelnęs treneris, sporto organizatorius.

Rumšiškių mokykloje 1918 m. trumpai dirbo prozininkas ir poetas Kostas Stiklius (1880-1962), kuris yra išleidęs ir suredagavęs daugiau kaip 50 knygelių. Miestelyje jis buvo suorganizavęs suaugusiųjų mokymo kursus, skatino blaivybę.

Rumšiškėse gyvena restauratorė, tautodailininkė Elena Kniukštaitė (gimusi 1950 m. birželio 12 d.). Tai viena žinomiausių Lietuvos tautodailininkių tapytojų, įrašyta į „Pasalinę naiviojo meno enciklopediją” (1984 m., Jugoslavija, Anglija).

Miestelyje gyveno ir pedagogas, rašytojas, memuaristas Jonas Laucė (gimęs 1917 m. spalio 18 d.). Už pirmąjį savo romaną „Negandų metai” , „Vagos” leidyklai pasiūlytą 1971 m., dvejus metus atsėdėjo Pravieniškių kolonijoje. Šis romanas buvo išleistas tos pačios leidyklos tik 1991 metais. 1995 m. išleistas J. Laucės istorinis romanas „Karūna ir kalavijas”. Karo metais J. Laucė tarnavo 5-ajame savisaugos batalione. Iš tų laikų parašė atsiminimus „Penktasis savisaugos batalionas”.

Vietovardžiai

Rumšiškių pradžios mokyklos mokytojas Jonas Pranckevičius 1936 m. sausio mėnesį užrašė Rumšiškių bažnytkaimio vietovardžius. Pateikėjai - Petras Ulozas, Kazys Ignatavičius, Bernardas Babkauskas, Kazys Pabiržis. Visi gimę Rumšiškėse.

Barzdelė – pievelė, 400 m2, mokyklos žemės sklype, prie Pravienos upelio.

Bažnyčia – bažnyčia, statyta Vytauto Didžiojo laikais.

Dvarnalaukis – dirva, 20 ha dydžio.Nuo Baranausko gatvės į pietus. Buvusi dvaro žemė.

Graužinės - dirva, 20 ha dydžio.Nuo Rumšiškių į pietus 1 km. „Pavadinta taip todėl, nes žvyras graužia žagrę”.

Išlauža – krantas. Prie vieškelio į Žiežmarius; 1,5 km nuo Rumšiškių.

Kaukalnis – kalnelis. Viršus smailas. 20 m aukščio, 600 m2. Rumšiškėse, prie vieškelio.

Kruonkelis – kelias, 4 km ilgio. Eina iš Rumšiškių į Kapitoniškių mišką; netaisomas.

Kurmiakelis – kelias, 150 m ilgio. Jungia Žiežmarių ir Užtakų vieškelius.

Kunigo kelias – kelias, 2 km ilgio. Nuo Gardino gatvės galo iki Nemuno ties Kampiškėm. „Juo važinėdavęs kunigas iš Rumšiškės į Kampiškes”.

Laukininkai – gyventojai. Išsikėlę iš Rumšiškių į laukus, tarp Kapitoniškių ir Rumšiškių. Kilęs nuo žodžio laukai.

Liepa – medis. Turi tris didelius išsišakojimus; stora. Rumšiškių bažnyčios šventoriuje. „Žmonių pasakojimu, toji liepa buvusi sodinta kunigaikšt. Jadvygos. Dabar ji turinti 500 metų”.

Malunkalnis – kalniukas. Už kapų. Seniau toje vietoje buvo pirtis.

Nadieja – upelis. Išteka iš Trakių kaimo, įteka į Pravieną ties Rumšiškėm. Teka tik palijus; žiemą neužšąla. „Upeliui vardą davusi kunig. Jadvyga, iš lenkiško „Nadzieja”. Dabar vietos žmonių yra sumanymas pavadinti „Vilties upele””.

Praviena – upelis, apie 20 km ilgio. Išteka iš Kaišiadorių valsčiaus, Apušoto raisto, įteka į Nemuną ties Rumšiškėm.

Rudžbalis – laukas, 10 ha dydžio. Pietinėje pusėje, prie Kruonio plento.

Rumšiškės – bažnytkaimis, apie 700 gyventojų. „Prieš 500 m. toje vietoje buvęs dvaras. Pastačius bažnyčią ėmė kurtis miestelis”.

Skaratkalnis – kalnas. Prie kelio iš Rumšiškių į Užtakų kaimą.

Skerdimo kelias - vieškelis. Iš Rumšiškių į Žiežmarius. „Seniau prie to kelio lankėsi plėšikai ir skersdavo (užpuldavo) žmones”.

Spadziela – dirva, 8 ha dydžio. P. Pilionio žemė.

Špilkiaus revas – upeliukas. Išteka iš ūkininko Kursos žemės ir įteka į Nadiejos upelį Rumšiškėse.

Tarpšilis – dirva, 10 ha dydžio. Į šiaurę, prie Graužinių dirvos.

Vidulaukis – dirvos, 15 ha dydžio. Į pietus, prie Graužinių.

Viganis (kirčiuojamas pirmas skiemuo) – pieva, 3 ha dydžio. Į šiaurę, prie Kaukalnio.

Vyjemka (kirčiuojamas pirmas skiemuo) – duobė, 2 ha dydžio. Išimta žemė plentui.

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 222-225.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos