Senasis Vilniaus-Kauno kelias

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Senasis Alytaus-Kauno kelias Kaišiadorių rajone. 1907 m. žemėlapio fragmentas. Mastelis 1:84 000
Senojo Vilniaus-Kauno kelio atkarpa ties Bačkonimis. 2007 m. O. Lukoševičiaus nuotr.

Senasis Vilniaus-Kauno kelias kirto Kaišiadorių rajoną rytų - vakarų kryptimi nuo Bačkonių iki Nemuno ties Rumšiškėmis. Iki šiol rajone ėjusio senojo kelio atkarpa (piečiau dabartinio greitkelio) yra neblogai išlikusi ir naudojama kaip vietinės reikšmės kelias.


Istorija

Šiaurine Strėvos upės slėnio puse iš Kauno į Trakus bei Vilnių ėjęs kelias nuo seno turėjo svarbią strateginę reikšmę. Jis neprarado reikšmės ir gerokai vėliau, Trakams praradus ankstesnę politinę ir strateginę svarbą.

Tai vienintelis 1577 m. Semeliškių valsčiaus aprašyme paminėtas kelias. Prof. Algimanto Miškinio nuomone, tai galėjo būti vienas seniausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vakarinės dalies sausumos kelių, ėjęs Nemuno, paskui Strėvos upės šiauriniu krantu – nuo Baltijos jūros į Trakus ir Vilnių.

Vieškeliu keliavo daugelis žymių istorinių asmenybių – ne tik Lietuvos, bet ir užsienio. 1562 m. rugsėjo 9–10 dienomis, su nakvyne Žiežmariuose, juo keliavo Suomijos hercogystės valdovas Jonas, Švedijos karaliaus Gustavo Vazos sūnus ir vėlesnio karaliaus Eriko XIV brolis. Jis vyko į Kauną, kur rugsėjo 13 d. Žygimanto Augusto paprašė jo sesers Kotrynos Jogailaitės rankos. Tuo pačiu keliu, lydimas sargybinių, trimitininkų, būgnininko bei tarnų jis grįžo į Vilnių ruoštis vestuvėms.

1796–1797 m. po naujai prijungtas lietuviškas žemes šiuo keliu pravažiavo Rusijos caras Pavlas I.

1812 m. Napoleono armijos žygio į Rusiją metu šis kelias buvo pagrindinis; juo 1812 m. birželio 24 d. pravažiavo ir pats imperatorius. Daugiatautės armijos likučiai šiuo keliu traukėsi atgal, pakeles nuklodama sušalusių ir išbadėjusių kareivių palaikais. Jų palaikų palaidojimo vietos pakelėse dar ilgai vietos žmonių buvo vadinamos Prancūzkapiais.

Į Vilnių šiuo vieškeliu keliavo ne tik žymūs žmonės, bet ir Prūsijoje šimtus metų puoselėta lietuviška kultūra – 1786 metų Žiežmarių parapijos aprašyme vieškelis vadinamas „Prūsijos vieškeliu“.

XX a. šeštajame dešimtmetyje buvo nutiestas naujasis Vilniaus – Kauno plentas. Dalis senojo kelio atsidūrė po naujuoju greitkeliu. Užtvenkus Nemuną, dar viena kelio atkarpa atsidūrė Kauno marių dugne. Tačiau Kaišiadorių rajono teritorija lygiagrečiai su greitkeliu einanti senojo kelio dalis gerai išslikusi ir šiandien naudojama kaip vietinės reikšmės kelias.


Kelias grožinėje literatūroje

Senąjį kelią 1935 m. J. Aistis aprašė taip:

Seniai, labai seniai drauge su Nemuno sukria vaga vingiavo vieškelis iš Kauno į Trakus, į Vilnių, į Gardiną ... Ne Kaune jo pradžia – ne Trakuose, ne Vilniuj ir ne Gardine jo galas. Ilgus amžius jį tiesė gausios lietuvių tautos kartos; jis senas kaip lietuvių tauta. Mes nežinome, nei kada nei kas jį pradėjo tiesti, tik žinome, kad jis buvo ilgus amžius tiesiamas. Pamažu ir šuoliais jisai ilgėjo. Pamažu jis ir nyko. Šiandie jo yra likę tik tarpai. Jau niekas neatstatys jo, nes laikas ir žmonės jį suardė.

Ilgas tasai vieškelis buvo. Daug amžių ir daug kunigaikščių jį tiesė. Sako, kad jis prasideda Baltijos marių geltonose smiltyse, kad jis baigiasi Juodųjų marių bangose. Juo ėjo ir važiavo didžiųjų kunigaikščių pulkai ir gurguolės. Juo ėjo svetimų šalių vaizbūnai ir pasiuntiniai. Jo pradžią aplankydavo Tyro ir Sidono laivai. Juo ėjo mūsų džiaugsmas ir nusiminimas, mūsų laimė ir vargas. Jis buvo vienintelis pagal Nemuno vagą.

O šiandie jo likę tik tarpai, bet ir tie berželiais, perkūnžolėm ir vėjažolyniais apaugę. Upokšnių vagos išplėšę klaidžius brastų grindinius. Šalip jo stovi piliakalniai slankiais nuslinkę. Žmonės išarę vyliakelius, kuriuos kadaise keikę priešai.

[...] Beje, gardiniškis vieškelis jau buvo vietomis apiręs, vietomis pravažose vėjažolyniai siūbavo. Nebuvo didžiųjų kunigaikščių ir kariuomenės, nebuvo kas tuo vieškeliu eina ir važiuoja. Taip pradėjo nykti seniausias ir vienintelis palei Nemuną vieškelis: svetimi karaliai juo eiti nedrįso, o gal nenorėjo. [...]

[...] Vieškelis nyko, o Nemunas vis plaukė ir plaukė [...]. Lietuvos baudžiauninkai iš gardiniškio vieškelio į šunkelius pasuko.


Literatūra

  • Aistis J. Graudi pasaka apie miestą // Dievai ir smūtkeliai. Kaunas, 1935.
  • Grinkevičiūtė A. Senuoju Vilniaus-Kauno keliu // Kultūros priemenė, Nr. 12. Atspindžiai, 2007, p. 17-19.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos