Serbenta Andrius

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žiežmarių progimnazijos mokytojai. Iš dešinės į kairę: mokytojas Pranas Šulga, direktorius Andrius Serbenta, kapelionas kunigas Minkevičius (?), mokytojas Petras Merkevičius, mokytojas Stasys Šiupšinskas Stasys (pusiau guli). 1922 m. birželio 21 d. Vaikas baltais drabužėliais – direktoriaus sūnus Serbenta Viktoras (6 m.). Nuotrauka iš Gintauto Striškos šeimos archyvo.
Žiežmarių progimnazijos mokytojai ir mokiniai 1921 m. birželio 12 d. Tais metais mokykloje dirbo 6 mokytojai ir 110 mokinių. Mokytojai buvo šie (iš dešinės į kairę): 1 – Pranas Šulga, 2 – kapelionas kun. Minkevičius (?), 3 – direktorius Andrius Serbenta, 4 - Petras Merkevičius, 5 – Stasys Šiupšinskas. Nuotraukoje nėra mokytojo Prano Strazdo. X pažymėtas direktoriaus sūnus Viktoras (6 m. amžiaus), + pažymėta direktoriaus duktė Stefanija Serbentaitė (15 m. amžiaus). Nuotrauka iš Gintauto Striškos šeimos archyvo.

Serbenta Andrius (1871 m. lapkričio 10 d. Rekaviškio k., Gudelių valsč., Marijampolės apskr. - 1958 m. spalio 11 d. Vilniuje) - pedagogas, Žiežmarių vidurinės mokyklos organizatorius.

1893 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją. Tais metais pradėjo dirbti Liukių (Suvalkų gub.) pradžios mokykloje, vėliau dirbo kitose mokyklose. 1915 m. evakavosi Rusijon, mokė tremtinių ir vietos rusų vaikus. 1917-1918 m. lankė Charkovo aukštesniuosius pradžios mokyklų mokytojų kursus. 1918 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą, apsistojo Vilniuje. 1919 m. rugpjūčio mėn. buvo įgaliotas įkurti Pilviškių vidurinę mokyklą, 1919 m. spalio 15 d. paskirtas eiti Žiežmarių vidurinės mokyklos (pirmosios vidurinės mokyklos Trakų apskrityje) vedėjo pareigas. Vėliau mokytojavo Eržvilke, Dauglaukyje, Ukmergėje, Vaidatonyse, Marijampolėje. Duktė Viktorija Serbentaitė taip pat buvo mokytoja, mokydavo Paparčiuose bei kitur.

Andriaus Serbentos prisiminimai apie mokyklos kūrimą Žiežmariuose

Gavęs paskyrimą tuoj ir vykau kol kas vienas, šeimą palikdamas Pilviškiuose. Pirmą kartą atvykau į Žiežmarius spalio mėn. pabaigoj. Atvažiavęs į Kaišiadorius, nuo čia 7 km plentu ėjau pėsčias. Pasiekęs miestelį, pirmiausia užėjau į buv. prieš karą rusų dviklasę pramokyklą. Namas džios didelis su 4 klasėm ir ruimingais mok. vedėjui kambariais, bet per karą vokiečių pusėtinai apnaikintas. Čia radau jau lietuvių pradžios mokyklą su mokytoja Butrimaite, kuri baigus taipgi pradžios mokyklą – kitaip sakant ersatz-mokytoja dar vokiečių paskirta. Šį tą sužinojęs apie vietos reikalus apie visuomenės „neva veikėjus“, nuvykau į Valsčiaus komitetą, kur buvo pirmininku tulas Vencius o raštininkų tulas Kudzinevičius, žmonės sukalbami ir veiklūs. Pasikalbėjęs apie Vidur. mokykl. kūrimo reikalą, jiedu pritarė ir prižadėjo man suteikt visokeriopą pagalbą, kiek jų išgalės tais laikais buvo. Pirmiausia su Komit. Pirm. Vencium apvaikščiojęs miestelį, apžiūrinėdami įvairius butus ar neatsiras tinkamas mokyklai. Galu gale neradę tinkamo privačiuose namuose buto, apsistojom ant pradžios mokyklos buto, kurį ir pripažinom kol kas tinkamiausiu Vidurinei mokyklai. Paprašęs p. Venciaus ir Kudzinavičiaus pasirūpinti kiek galima greičiau paminėtam mokyklos bute atlikt nors paviršutinišką remontą, atsisveikinau su valsčiaus Komiteto žmonėmis o vakare vėl išvykau į Kaišiadorį, o iš ten gelež. į Pilviškius, kur gyveno šeima, nes Žiežmariuose dar ilgai, bent mėnesį ar du, nebus galima gyvent su šeima. Taigi šeima išgyveno Pilviškiuose iki pradžios sausio mėn. 1920 m. Aš gi per tą laiką dažnai važinėjau į Žiežmarius ir rūpinausi įvairiais organizaciniais mokyklos darbais ir reikalais. Išpradžios iki lapkričio mėn. pabaigos rečiau važinėjau iš Pilviškių į Žiežmarius. Kol kas daugiau susirašinėjau su naujai paskirtu į Žiežmarių pradž. mokyklą vedėju Juozu Lukaševičium ir jo vis prašiau, kad judintų vietos savivaldybę, kad mokyklą greičiau remontuotų, kad būtų galima ten gyvent ir dirbti. Bet jau gruodžio mėn. turėjau ir pats protarpiais po keletą dienų gyvent Žiežmariuose šaltuose su išdaužytais langų stiklais mokyklos kambariuose ir gulėt nenusiredžius ant kieto ilgo stalo be pakloto ir užkloto (mok. Lukoševičius irgi nieko neturėjo ir skurdo), reikėjo drebėt kiaurą naktį kol prašvisdavo, o po to rašyt atsišaukimus, skelbimus, raštus įvairaus turinio, dalinti žmonėms, lipint viešose vietose, gatvėse ir visur, kur gal daugiau žmonių pamatyt, kad tuo daugiau visuomenę suinteresuot mokykla ir pritraukt į ją mokinius. Reik žinot, kad tuomet nuo Žiežmarių lenkų kareiviai buvo 10-12 km atstu ir kad Žiežmarių apylinkė gerokai sulenkėjusi ir žmonės tamsūs, tas viskas ir sunkino pirmą darbo pradžią. Vietos savivaldybė mažai rūpinosi remonto dalykais pasiteisindama tąjį savo pasyvumą stoka lėšų. Ištikrųjų taip ir buvo. Bet kad ir daug vargau, daug padėjau triūso ir savo pinigų net, o taip pat ir iki tol stipria savo sveikatą pakirtau (nuo persišaldymo gavau reumatą, plaučių susilpnėjimą ir chronišką slogą pagilinau) bet visgi nors prie sunkiausių aplinkybių savo atsiekiau. Vidurinę mokyklą įkūriau ir jau 1920 m. sausio mėn. 4 d. padariau užsirašiusiems kandidatams egzaminus į I ir II klases. Į aukštesnes klases kandidatų visai nebuvo, o ir į antrą klasę visai silpnus priėmiau, kad tik daugiau pritraukt mokinių mokyklon. Ir tai po sunkių mano darbų ir rūpesčių 1920 m. sausio 8 d. Žiežmarių Vidur. 4 klasių mokykloj prasidėjo normalus darbas su 39 mokiniais 2-jose klasėse. Pirmaisiais įkurtos mokyklos gyvenimo metais, esant pakankamai patalpų tilpo ir pradžios mokykla, bet prasidedant 1920/21 m. m. Vidurinėj mokykloj atidarius 3-ją klasę pradžios mokykla buvo iškelta į Valsč. Vald. butą. iš pradžios mano vedamoj vidurinėj mokykloj buvo tik 3 mokyt., aš, Jon. Dvylaitis, tas su kuriuo draugavau laike karo būdamas Strugi-Bielyje lietuvių tremtinių vaikų mokykloje mokytoju ir kun. Orvidas – tai geras ne jezuitiškos pakraipos žmogus, kokių mažai tarp kunigijos pasitaiko. Taigi mes trys mokytojai atlikdavom visą mokymo darbą su 2-m klasėm. Kada mokykla buvo suorganizuota ir mokyklos butas šiek tiek aptvarkytas persikraustė iš Pilviškių ir mano šeima – žmona, duktė Stepa ir 5 metų sūnus Viktoras, ir taip pradėjom vėl šiek tiek ramesnį gyvenimą visi vienoj vietoj. Dukterys: Vikta tarnavo Darbo ir Soc. aps. m-joj, o Bronė mokėsi Marijampolės realinėj Gimnazijoj. Vasaros atostogų metu atvažiuodavo į Žiežmarius ir čia smagiai praleisdavo laiką. Jos taip pat padėdavo man ruošti kandidatus, ar atsilikėlius į by kurią klasę. Tais laikais darbo buvo ir galima buvo nemažai uždirbti, kad tik noras buvo. Sūnus Vladas iš pradžių 1919 m. įstojo taip pat Realinėn gimnazijoj, bet 1921 metais, dėl politinių priežasčių iš gimnazijos išstojo ir pradėjo mokytojauti Trakų apskr. pradžios mokyklose. Išmokytojavo regis apie 1½ metų, paskui iš Trakų apskr. persikėlė Tauragės apskr. Eržvilkan, kur iš pradžios 1922/23 m. mokytojavo priv. vidur. mokykloj, o 1923/24 m. m. mokytojavo pradžios mokykloj iš kur persikėlė į Pagramantį Tauragės apskr. Sūnus gi Bronius 1920 metais išvažiavo Rusijon ir ten stojo universitetan. Žiežmariuose aš išbuvau nuo 1919 m. spalio mėn. 15 d. iki 1922 m. liepos 1 d. Visą ta laiką dirbau be galo daug, gal niekad savo gyvenime tiek daug nedirbau. Dirbau todėl, kad norėjau pagelbėt besikuriančiai Lietuvos valstybei ir kad buvo didelis noras dirbti savo laisvoj tėvynėj, savo tautiečių labui. Čia viskas buvo sava ir kalba ir papročiai ir žmonės. Tai ne svetimiems, valdant pirma rusams, o per karą vokiečiams. Pirmiausia suorganizavus mokyklą ir pradėjus joj normalų darbą, pirmas mano rūpestis buvo surast lėšų ir šiek tiek atremontuot mokyklos butas ir kiti trobesiai, nes tolesnis sėkmingas darbas, prie taip bjauriai per karą apardytų mokyklos buto ir trobesių, buvo neįmanomas. Nebuvo net visai sanitarinių vietų, visur buvo suknista, suardyta; pačiam mokyklos bute retas langas, durys ir krosnys buvo sveiki. Dėlei to pirmą žiemą teko ir mokiniams ir mokytojams gerokai pašalt, paskurst. Bet dėjau visas pastangas, kad kiek nors tuos nenormalumus sušvelninti. 1920 m. vasarą, kad ir iš dalies savo lėšomis sutvarkiau langus, perstačiau krosnis, plytą ir visą namą iš vidaus pabaltinau ir sienas bei duris aplopiau taip, kad 1921 m. žiemą jau dirbom prie jaukesnių sąlygų. 1920 m. gale ir 1921 pradžioj susitarus su vietos žydu Vilniaus tremtinių mėgėjų teatro artistu trupe, pradėjom dažnai daryti mokyklos bute vakarėlius. Tas davė pusėtinai lėšų, nes už suruošimą mokyklos bute vakarėlio žydų trupė mokėjo po 500-600 ostmarkių. Ne tik žydai, bet ir mokykla, kariuomenė (čia stovėjo daug kariuomenės) ir net vietos rusai ruošdavo mokykloj vakarėlius, balius ir kt. ir iš visų jų vis po šiek tiek likdavo pajamų. Iš tokių sumų, gautų iš nuomos mokyklos buto įvairioms pramogoms, aš darydavau įvairius pagerinimus mokyklos bute ir kitur. Nereikėjo net maldauti pas vietos ar apskrities savivaldybę tiems dalykams pinigų, nes prašymai dėl lėšų stokos būdavo be pasekmių. 1920 m. rudenį savivaldybė davė mokyklai kuro apie 80 erdm. malkų. Didesnę dalį to kuro aš prašiau suruošti nesupiaustytom trumpais pagaliais, bet čielais rąstais, iš kurių 1921 m. pavasarį daviau drotininkams išpjaut įvairios medžiagos – lotų, lentų įvairaus storio ir blankų, o dalį net nuvežiau į dvarininko p. Strumilos lentpjūvę ten išpiovė daug – apie 150 ilgų lentų. Iš visos tos medžiagos 1921 m. vasarą aptvėriau iš priekio štakietų tvorą ir darželį, atremontavau tvartą, pastačiau puikias 4 klosėtų su kambariais ir priešais tilteliu išeinamąsias vietas (atėję karininkai į sodną pas mane net stebėdavosi ir sakydavo, kad panašu į vasarnamį); išremontavau gražiai visą mokyklos namą, padirbinau apie 20 žieminių langams rėmų ir dar lentų liko atsargai. Tokiu būdu be didelių išlaidų buvo daug padaryta iš kuro medžiagos, na ir kurui užteko. Prie mokyklos buvo gražus sodnas. Visas mokyklos sklypas esantis nuošalioj vietoj – nuošaliai miestelio rubežuojasi iš dviejų šonų su miestelio laukais, ploto apie 1 ha – visas buvo sodnu paverstas. Sodnas tvarkingai buvusio rusų mokytojo įtaisytas, medžiai geriausio amžiaus 16-20 metų. Vaisinių medžių buvo apie 100 štukų, gerai nešė, taip, kad turėjau ką parduot ir sau apie 45-50 centnerių prisikrėst. Būdavo visai žiemai turėdavau ir sau ir kitiems. Bet ir darbo į tą sodą gerai įdėjau. Mat po karo kaip patys mokyklos trobesiai, taip ir sodnas buvo apleistas. Visas sodas buvo vienų kiaulių knišyklų, medžiai samanom apžėlę, daugybe šakų buvo sausų ir šiaip netinkamų. Visa tai reikėjo pataisyti, žemė išlyginti, išgrėbstyti, kerpes ir netikusios šakos iš medžių pašalinti. Taigi 1920 ir 1921 m. ypač pavasario metu dirbau išsijuosęs. Pagelbėt nebuvo kam, daugiausia tą darbą atlikdavau vienas. Anksti rytą iki pamokų ir po pamokų iki vėlybo vakaro greblys, kastuvas, piūklas neišeidavo iš rankų. Toks darbas gausiai buvo apmokėtas gražiais skaniais sodo vaisiais ir be to gražu malonu buvo poilsio metu pasivaikščiot, po žolią pasiraičioti ir ant suolelių, skaitant laikraštį arba knygą po žaliais medžiais pasėdėti. Žodžiu Žiežmariuose beveik per 3 metus buvimo man teko ir mokykloj ir už mokyklos daugiausia dirbt, negu kur kitur esant per visą mano gyvenimą, nes tai buvo Lietuvos valstybės entuziastinga įvairiuose srityse kurimosi pradžia.

Daug tekdavo važinėt ir į Kauną. Mat tais pirmais Lietuvos gyvenimo metais daugelis įstaigų nebuvo įkurta, tai turint kokį reikalą tekdavo siekti centrą – Kauną, ar tai pinigų algoms išmokėti, ar šiaip įvairiais mokyklos gyvavimą liečiančiais reikalais. Nieko nebuvo – nei mokslo priemonių, nei vadovėlių, nei knygų, o viską reikėjo diena iš dienos rūpint, pirkt, ieškot. O tas visas darbas ir mokyklos valdyba, ir mokymas, ir visu tuo, ir visa ko parūpinimas ant man pečių gulėjo. Ne vieną dešimtį kartų tekdavo ir pėsčiam įvairių laiku ir visokiu keliu žygiuot į Kaišiadorį, kad su savivaldybės organais pasikalbėt, ar kokį mokyklos reikalą atlikt, ar į Kauną važiuot. Taigi visą laiką buvo darbo, sunkumų, vargo. Bet kol kas sveikata rėmė, visa tai pajėgiau atlikt, nors į tolimesnį sveikatos stovį atsiliepė ir nuo to laiko pradėjau jausti įvairius negalavimus – inkstų nenormalų veikimą, galvos nervinį sopėjimą ir reumatą. Iš pradžios tas jautėsi silpniau, o metai po metų pradėjo stipriau reikštis. Man Žiežmarių Vidurinėj mokykloj besidarbuojant, prisiėjo ir baimių patirti. 1920 m. vasarą lietuvių kariuomenė kovėsi su lenkais kai bolševikai juos iš Vilniaus išvijo. Tuo metu dalis lenkų armijos besitraukdama pateko į tarpą tarp Vievijo m. ir Kaišiadorių ir čia lietuvių kariuomenė, nors mažesniu skaičium, juos atakavo, taigi mes Žiežmariuose buvom lenkų kariuomenės atsitraukimo kely – taigi jau buvom pasiruošę bėgti, kaip didžiojo karo metu iš Marijampolės į kitą vietą. Bet, laimei, mūs kariuomenė lenkų dalį paėmė nelaisvėn, kita dalis pasinešdino Vievijo – Aukštadvario link, taip, kad Žiežmariai liko nekliudyti. Kita baimė buvo, kad 1921 m. pavasarį Žiežmariuose kilo didžiulis gaisras ir taip pat buvom pasiruošę, kad ir laikinai, apleist mokyklos butą, bet laimei vėjas pasuko kita kryptimi ir mūs namas liko nepaliestas. Gi miestelio ⅓ dalis tuomet sudegė.

Prie daugelio darbų pačioj vidurinėj mokykloj 1921 m. žiemą užsidėjau sau ant pečių dar vieną darbą, būtent įsteigimą amatų klasių: šaltkalvystės, tekorystės ir stalių. Daug laiko kainavo, kol suradau butą, kol aprūpinau butiniausiais įrankiais, suradau meisterius-mokytojus. Darbas pradėtas buvo 1922 m. pavasarį: išpradžių mokėsi tik norintieji mokiniai, po 1½ val. po pamokų. Ėjo grupėmis: vieną dieną viena grupė, kitą antra, trečią trečia. Į savaitę tekdavo vienai grupei po 3 val. tai buvo tik bandymas ir jei aš Žiežmariuose bučiau dirbęs ir toliau, tai būčiau amatų klases pastatęs tinkamoje aukštumoje, bet nelaimei, 1922 m. 1 d. rugsėjo mėn. buvau iš Žiežmarių dėl vietos kapeliono ir Kaišedorių klebono plius Apskr. Vald. intrigų, nukeltas į Veiverių vidur. mok. mokytoju, o mano įpėdinis p. Blaževičius nesugebėjo, matomai vesti tų klasių ir jos po mano išėjimo susilikvidavo.

Veiveriai

Veiveriuose faktinai tarnavau du mėn., bet mokymo darbo nedirbau – tuos du mokslo atostogų mėn. su visa šeima gyvenau Žiežmariuose, iki atvyko naujai paskirtas vid. mokyklos vedėjas p. Blaževičius. Veiveriuose neteko ilgiau dirbti ir gyventi todėl, kad ten gyvenimo sąlygos buvo tuo metu, ypač markėms galutinai kritus, negalimas – butas, kuras ir šviesa daugiau kaštavo, negu kad algos gaudavau, to dėlei priverstas buvau persikelti į pradžios mokyklą, kur duodamas veltui geras butas, kuras, šviesa, žemės 1-2 ha ir tokia pat alga, kaip mokytojo vid. mokykloj. Per rekomendaciją mano sūnaus Vlado ir man prašant tuometinio Tauragės apskr. Valdybos pirmininko ir kartu apskr. Švietimo komisijos pirmininko gymn. mokytojo Jono Vilkaičio dėka, aš nuo 1922 m. rugsėjo mėn. 1 d. likau paskirtas į Eržvilko 3 kompl. pradžios mokyklą vedėju. Tokiu būdu iš 10-tos kategorijos perėjau tarnauti 7-ton kategorijon, nors žemesnėn, bet medžiagiškai ne prastesnėn.

Perdavęs valdybą Žiežmarių vidurinės mokyklos vedėjui p. J. Blaževičiui, susiruošęs, susitvarkęs visus daiktus ir baldus 1922 m. rugsėjo 2 d. galutinai atsisveikinau su Žiežmariais, kur pragyvenau beveik 3 metus – nuo 1919 spalių 15 d. iki 1922 m. rugsėjo 1 d. Ši vieta mano gyvenime buvo man patogiausia ir maloniausia visais atžvilgiais – ir darbo vaisingumu ir medžiagiškai. Visur kitur buvo smulkesnės vietos.

Iš Žiežmarių į Ežvilką persikrausčiau šiuo būdu: nuo Žiežmarių iki Kauno Nemuno laivų prieplaukai padvada; toliau iš Kauno iki Jurbarko laivu ir iš Jurbarko iki Eržvilko apie 22 km vėl padvadom kurias atsiuntė valsčiaus valdyba.


Šaltiniai

  • Gintauto Striškos asmeninis archyvas. Andriaus Serbentos prisiminimai.

Literatūra

  • Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. - Kaunas, UAB „Neolitas“, 2009. - P. 120.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos