Stabintiškės

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Stabintiškės (Stabińciszki) ir apylinkės. 1911 m. vokiečių kariuomenės topografinio žemėlapio fragmentas (Karte des westlichen Rußlands. P. 22. Koszedary).

Stabintiškės (Stabinciškės), kaimas Žaslių seniūnijoje, 4 km į šiaurę nuo Žaslių, 11,5 km į šiaurės rytus nuo Kaišiadorių. Per kaimą teka Laukysta. Kaimas yra kelių Mijaugonys-Jonava ir Kaišiadorys-Čiobiškis kryžkelėje.

Turinys

Istorija

Stabintiškės paminėtos 1664 m. Paparčių parapijos krikšto metrikų knygoje. 1795 m. Stabintiškių kaimas su 14 sodybų ir 80 gyventojų priklausė Papartėlių dvarui. Apie 1860 m. gyveno 209 gyventojai katalikai. Tuo metu Stabintiškės priklausė Zaleskiams. 1890 m. kaimas su 20 sodybų ir 214 gyventojų (206 katalikai, 8 žydai) priklausė dvarininkams Tucholkoms, valdžiusiems Paparčių (dabartiniai Papartėliai) dvarą. 1897 m. kaime buvo 255 dešimtinės žemės ir 277 gyventojai. 1898 m. skunde carinei valdžiai minima, kad Prūsijoje spausdintų žemaitiškų knygelių turi Stabintiškių gyventojai M. Kurgonas, A. ir J. Kairiukai, V. Sasnauskas ir A. Suslavičius. Žandarai, atlikę kratą, knygų nerado. 1898 m. žaslietis R. Borovskis įteikė žandarams dvi lietuviškas knygeles: S. Gimžausko „Trys tėvyniškos dainos“ ir apiplėšytą knygelę be pavadinimo, kurias jam atnešęs Stabintiškių kalvis D. Civanavičius. Pirmojo pasaulinio karo metu (1915) Stabintiškėse liko kelios sodybos (kitos sudegė). 1923 m. kaime 47 sodybose buvo 213 gyventojų. 1926 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius. Iš viso tuo metu kaime buvo 81,98 ha žemės.

1945 m., kaip prijaučiantis sovietų valdžiai, Papartėliuose nužudytas K. Kureiša (gimęs 1902 m. Stabintiškėse). 1946 m. nužudytas Stabintiškių apylinkės tarybos pirmininkas J. Sasnauskas (gimęs 1900 m. Stabintiškėse). 1945 m. sausio 27 d. kaime žuvo 4 partizanai, tarp kurių buvo ir būrio vadas. Tais metais savarankiškai veikė kaimo partizanų būrys, vadovaujamas B. Čėsnos (slapyvardis Žaibas). B. Čėsna buvo suimtas 1946 metais. 1946 m. žuvo 2 partizanai, kilę iš šio kaimo - V. Ramunis ir B. Sasnauskas, o dar vienas partizanas (P. Vėželis) buvo įkalintas. 1944-1946 m. įkalinti 4 gyventojai. 1947 m. buvo 49 sodybos ir 208 gyventojai. 1948 m. ištremtos Sasnauskų ir Čėsnų šeimos (12 asmenų). Pokario metais įkurtas „Naujųjų Stabintiškių“ kolūkis, kuriam apie 1950 m. vadovavo P. Sasnauskas. 1954 m. įkurta pradinė mokykla, kurioje 1957-1958 mokslo metais mokėsi 50 mokinių. Prie kryžkelės tuo metu kūrėsi nauja kolūkio gyvenvietė, buvo atidaryta parduotuvė. 1959 m. buvo 183 gyventojai, 1970 m. - 239 gyventojai. 1976 m. susijungė „Neries“ ir „Pažangos“ kolūkiai; Stabintiškės tapo kolūkio centrine gyvenviete. 2000 m. kaime buvo 132 sodybos, 393 gyventojai. Šiuo metu Stabintiškės yra susiliejusios su gretimu Papartėlių kaimu.

Tautosaka

1987 m. kraštotyrinės ekspedicijos metu kaime buvo užrašytas toks pasakojimas: „Į vakarus nuo Stabintiškių yra raistelis, Staukeliu vadinamas. Ten stovėjusi pirtis. Ir velnias rodėsi visą laiką. Išeina vakare ant kelio ir kviečia praeivį imtynių. Nugalėtas pašoka ir prašo galynėtis vėl. Ir taip iki pirmųjų gaidžių. Toks ponaičiukas su skrybėle. Gaidžiui užgiedojus, išnyksta“.

Tautosakininkė B. Kerbelytė 1991 m. iš 69 metų amžiaus Stabintiškių gyventojos J. Laurušonienės užrašė ganymo pabaigos piemenų oraciją:

„Per visų šventes, jau nuo lapkričio - jau rubežių nebėr. Taip gana kiekvienas savo sklype, o jau paskiau piemenai susivara. Tada gi kūrenam laužus, suveinam. Vienas inlipa alksnin, didesnis:

- Nu, tai pasakysiu prakalbą, - katras moka šnekėt. - Juoda karve, baltas pienas - ar ne dyvai?

- Dyvai, dyvai, kaip ne dyvai!

- Juoda avis, baltos kojos. Ar ne dyvai?

- Dyvai dyvai, kaip ne dyvai, - visi.

- Avis be ragų, avinas su ragais. Ar ne dyvai?

- Dyvai dyvai, kaip ne dyvai!

Nu, tai tokius. Paskui laužus kūrenam, bulves kepam.

Mes matam, kad oracijos būna žmonių suėjimuose, tai ir mes tep“.

Sakydami šią kalbą, piemenys vesdavo aplink laužą ožką arba baltą aviną; vienas piemuo įsikąsdavo jam į uodegą. Taip darydavo, kad greičiau užsnigtų ir nebereikėtų ganyti.

Vietovardžiai

Papartėlių pradžios mokyklos mokytoja Ona Vitkauskienė 1936 m. kovo mėnesį užrašė Stabinciškių kaimo vietovardžius. Pateikėjas - Jonas Rusonis, 78 m. amžiaus, gimęs tame pačiame kaime.

Dėlinė (vietos tarme Delinė) – kupstuota pieva. Aplink baltžemis su smėliu. Apie 0,75 ha dydžio. Apie 50 m į šiaurę nuo vieškelio Kaišiadorys-Čiobiškis. „Seniau, šitoje vietoje, buvo pelkė, kurioje buvo labai daug dėlių”.

Gojus – dirbama žemė. Baltžemis su moliu. Apie 5 ha dydžio. Apie 1,5 km į rytus nuo vieškelio. „Seniau čia buvo alksnynas ir buvo kaimo ganykla. Dabar atiteko J. Rauluševičiui”.

Mergos miškelis (vietos žmonės vadina Mergeliškės) – pieva su krūmais. Baltžemis su moliu. Apie 0,5 ha dydžio. Apie 50 m nuo kelio, apie 30 m nuo Dėlinės. „Seniau augo alksnynas, dabar krūmuota pieva. Pasakojama, kad čia susiginčijo du vaikinai dėl panelės ir ją papjovė”.

Ožiupys – upokšnis. Vasarą išdžiūsta. Apie 1,25 km nuo kaimo. Teka skersai kelio ir toje vietoje yra tiltas. „Pasakoja, kad kadaise čia buvo rasta negyva mergelė, kuri paskui vaidinasi keleiviams”.

Panagabalkys„ganyklos šlapios ir dabar nedirbama”. Šlapia pieva, buvo kaimo bendra ganykla. Apie 3 ha dydžio. Į šiaurę nuo kaimo 1 km. „Baisiai šlapia pieva. Dabar atiteko 5 ūkininkams”.

Pranciuko raistelis (vietos tarme Franciuka raistelis) – šlapia vieta, apaugusi karklais. Aplink baltžemis, apie 0,5 ha dydžio. Į pietryčius nuo kaimo 1 km. „Pavadinimą įgavo nuo jo savininko. Dabar priklauso Juozui Rauluševičiui”.

Spalgienynas (vietos žmonės vadina Spalgeninė) – pelkėta pieva. Aplink - baltžemis su moliu. Apie 2 ha dydžio. 0,25 km nuo kaimo į šiaurę. Nuo vieškelio apie 0,5 km. Tekstas kursyvu„Seniau buvo labai didelė pelkė, kurioje augo labai spalgenos”.

Šilainių kalnas (vietos žmonės vadina Šilainės) – ariama žemė - aukštuma. Žvyrynas, apie 1 ha dydžio. Apie 0,25 km nuo kaimo. Prie pat kelio.

Vysmalos – pelkė. Šlapia pieva, apaugusi karklais. Žemė - baltžemis. Apie 0,5 km ilgio. 1,25 km nuo kaimo į pietryčius. „Kadangi buvo išdegę krūmai, tai ir įgavo šitą vardą”.

Vališkės – lanka. Lygi pieva, dirvų krantai statūs. Apie 6 ha dydžio. Apie 1 km nuo Stabinciškių kaimo. „Seniau buvo bendra viso kaimo, dabar priklauso 4 ūkinink.”.

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 266-267.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos