Stasiūnai

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Stasiūnai ir apylinkės 1930 m. žemėlapyje. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Retų knygų ir rankraščių skyrius.

Stasiūnai (Vladikiškių dvaras), kaimas Žiežmarių apylinkės seniūnijoje, 4,5 km į šiaurės rytus nuo Žiežmarių, 3,5 km į pietus nuo Kaišiadorių, Strošiūnų šilo vakariniame pakraštyje. Kaime yra Vladikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentai. Išlikęs gyvenamasis namas (dalis namo apkalta lentomis, kita dalis - mūrinė), mūrinis tvartas ir svirnas, taip pat dalis parko ir tvenkinys.

Turinys

Istorija

Stasiūnų kaimas įkurtas 1927 m. išdalinto sklypais Vladikiškių dvaro centro vietoje. 1931 m. - 19 sodybų, 189,54 ha žemės. 1946 m. įkalinta Stasiūnų gyventoja E. Butrimavičienė. 1947 m. - 16 sodybų, 82 gyventojai, 2000 m. - 100 gyvenamųjų namų (tarp jų ir daugiabučių) ir 759 gyventojai. 1964 m. Stasiūnuose įsteigta traktorių T-74 remonto stotis. 1974 m. pastatytas naujas administracinis pastatas, kuriame įsikūrė felčerių ir akušerių punktas, kultūros namai, biblioteka, valgykla. Kažkada Vladikiškių dvaras priklausė Kierdėjams. XVII a. pabaigoje perėjo į Romerių giminės rankas: Motiejus Romeris (miręs 1718 m.) vedė Heleną Kierdėjūtę, Aleksandro Kierdėjaus dukrą. 1744 m. minimas Žiežmarių parapijoje buvęs Vladikiškių dvaras. Kiti Vladikiškių savininkai buvo Damašius Romeris, Prūsijos kariuomenės kapitonas, su žmona Kotryna. D. Romeris palaidotas Paparčių buvusio dominikonų vienuolyno bažnyčios koplyčioje, šalia kitų Romerių. Po jų dvaras priklausė D. Romerio sesers Helenos sūnui Aleksandrui Juozapui Jonui Romeriui (1784-1861), Lenkijos kariuomenės kapitonui. Po jo mirties dvaro savininku tapo sūnus Boleslovas Romeris. Vėliau, Vladikiškių kaimo seniūno teigimu, dėl šeimyninių konfliktų B. Romeris sūnui Stanislovui nepaliko dvaro, bet 1914 m. ir dvarą, ir 880 dešimtinių žemės pardavė Bronislovui Romeriui už 203968 rublius. Kiek anksčiau Vladikiškių dvaras buvo užstatytas Vilniaus žemės bankui už Boleslovo ir jo žmonos Elžbietos skolas, todėl Bronislovas, įsigydamas dvarą, perėmė ir įsipareigojimus bankui. Tačiau jam beveik neteko dvare šeimininkauti, nes tais pačiais metais jis buvo paimtas į kariuomenę ir ilgą laiką buvo manoma, kad žuvo Rusijoje (1920), nepalikdamas jokio įpėdinio.

Remdamasis 1922 m. žemės reformos įstatymu, Trakų apskrities žemės tvarkytojas 1922 m. paskelbė dvaro žemės parceliaciją. Iš buvusių 330 ha Vladikiškių dvaro žemių 250 ha buvo skirta išdalinti į 20 atskirų sklypų. Jie paskirti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams (taip įsikūrė Stasiūnų kaimas). Pagal įstatymą neliečiama 80 ha žemės norma palikta savininkui (tiksliau 70,52 ha). Kadangi dvaro parceliacijos metu savininko B. Romerio Lietuvoje nebuvo, nutarta dvaro sodybą palikti valdžios žinioje, kol savininkas atsiras. Tačiau 1923 m. Lijono dvaro savininkė Kamilė Romerytė pristatė B. Romerio įgaliojimą valdyti Vladikiškių dvarą ir pagal perdavimo aktą jį perėmė. Tuo metu dvaro sodyboje stovėjo 3 gyvenamieji ir 7 ūkiniai pastatai. Be to, akte minimas sodas, kuriame augo 1961 vienetai vaismedžių. 1926 m. Bronislovo įgaliotinė K. Romerytė „Vladikiškių dvarą su sodu ir trobomis (69 ha), iš kurių: 41 ha - sodyba, 20 ha - pievos, 8 ha - sodas“ už 83 tūkstančius litų parduoda Vladislovui (įgyjančiam teisę į 50 ha žemės, trobas ir sodą) ir Pranui (įgyjančiam teisę į 19 ha) Chatkevičiams (šie sumoka doleriais). Taigi Romerių giminė, Vladikiškių dvarą valdžiusi apie 250 metų, neteko šios nuosavybės. Šio dvaro savininkai Romeriai nuo XIX a. pradžios buvo laidojami Mažųjų Vladikiškių kapinėse. Paskutinis dvaro savininkas, iš kurio 1940 m. ir buvo nusavinta beveik visa dvaro žemė - Zigmas Šimašius, dvarą įsigijęs 1934 m. Valsčiaus žemės ūkio komisijos nutarimu Z. Šimašiui turėjo būti palikta 30 ha (iš 70 ha) dvaro žemės, tačiau vėliau, išsiaiškinus, kad Šimašius Kaišiadoryse turėjo kito nekilnojamojo turto, Vladikiškių dvare jam buvo palikta tik 10 ha. 1941 metais 7 asmenų Šimašių šeima ištremta. Zigmas Šimašius nuo šeimos atskirtas ir išvežtas į Archangelsko sritį, kur 1942 m. mirė. Atgimimo metu dvaro gyvemamąjį pastatą ir žemę buvo atsiėmusi Zigmo Šimašiaus duktė Teresė Šimašiūtė, vėliau pardavė. 1923 m. dvarvietėje jau buvo įsikūrusi mokykla.

Apie 1860 m. minima Vladikiškių koplyčia, kurioje tuo metu pamaldos jau nebuvo laikomos. 1866 m. Vilniaus gubernatoriui pasiūlius ši koplyčia buvo uždaryta. Po 1863 m. sukilimo šio dvaro savininkė Romerienė pasirodė užsirišusi gedulingą skarelę ir už tai net du kartus turėjo sumokėti baudą. Apie 1860 dvare buvo 22 gyventojai katalikai, 1893 m. - 94 gyventojai (77 stačiatikiai, 8 katalikai, 11 žydų), 1897 m. - 72 gyventojai ir 927 dešimtinės žemės, 1923 m. - 21 sodyba ir 104 gyventojai.

Vietovardžiai

Mokytoja Liucija Dūdėnienė 1935 m. lapkričio mėnesį užrašė Stasiūnų kaimo vietovardžius. Pateikėjas - Mykolas Širvinskas, gimęs Mažųjų Vladikiškių kaime.

Gudienėlė (Gudenėlė, kitaip: Gudzenkėlė) – pieva. Klampi vieta, apaugusi didele žole ir krūmais, teka šaltinis. 0,5 ha dydžio. Marčiušio žemėje, rytinėje dalyje.

Stasiūnai – kaimas. Vieta nelygi. 10 kiemų. Kiemelių kaimo pietinėje pusėje.

Totorių kapinėlės (Tatorių kapinėlos; raidė „l” tariama kietai) – kalnelis, vietomis apaugęs alksniais. 1,5 ha dydžio. Antano Ramunio žemėje.

Mokytoja Liucija Dūdėnienė 1935 m. lapkričio mėnesį apie Vladikiškių dvarą užrašė:

Vladikiškių dvaras – dvaras, 80 ha dydžio. Prie Kaišiadorių-Žiežmarių vieškelio. Nuo Kaišiadorių yra 4 kilometre. „Prieš Didįjį karą iš Romerių pirko Katkevičius, o iš jo prieš 6 met. pirko ir dabar tebevaldo Šimašius”.

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 303-304.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos