Strėvos mūšis

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Strėvos mūšis
1348 m. vasario 2 d.
Lietuvos kariuomenė Vokiečių ordino kariuomenė
d. kunigaikštis Algirdas, kunigaikštis

Kęstutis, kunigaikštis Narimantas

d. maršalas Siegfriedas von Dahnenfeldas,

d. komtūras Winrichas von Kniprode

N/D ~800 karių
patyrė didelių nuostolių patyrė didelių nuostolių
Paminklas Strėvos mūšiui atminti, pastatytas 2009 m. šalia Maisiejūnų piliakalnio (autorius Alfonsas Vaura). 2015 m. V. Budvyčio nuotr.

Strėvos mūšis – 1348 m. vasario 2 d. tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino (kryžiuočių) kariuomenių prie Strėvos upės (spėjama, netoli Žiežmarių) įvykęs mūšis. Ordino kariuomenė (~800 karių; kitais, perdėtais duomenimis, 40 000), vadovaujama didžiojo maršalo Siegfriedo von Dahnenfeldo ir Ordino didžiojo komtūro Winricho von Kniprode‘s, 1348 m. sausio 24 d. įsiveržė į Aukštaitiją ir ją nuniokojo. Grįžtančius iš žygio kryžiuočius ir jų talkininkus iš Vakarų ir Vidurio Europos puolė Lietuvos kariuomenė (manoma, jai vadovavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo brolis Narimantas). Pasak kryžiuočių kronikų, riteriai staigiu kontrpuolimu privertė Lietuvos kariuomenę trauktis per užšalusią Strėvą; daug lietuvių (tarp jų ir Narimantas) žuvo. Kryžiuočiai, patyrę nemažų nuostolių, pasitraukė į Ordino užkariautą Prūsiją. Strėvos mūšio baigtis pagerino Vokiečių ordino padėtį po 1345 m. pralaimėto žygio į Lietuvą. Lietuvių istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad Strėvos mūšį laimėjo Lietuvos kariuomenė. Mūšiui atminti Ordinas Karaliaučiuje ir Vėluvoje pastatė pranciškonų vienuolynus. Mūšyje žuvusio kunigaikščio Narimanto vardu pavadinta viena gatvė Žiežmariuose.

Turinys

Istorinis kontekstas

Nemuno vidurupis tarp Kauno ir Gardino, pasak istoriko Tomo Baranausko, XIV a. tapo gynybine linija, saugojusia valstybės centrą – Trakus ir Vilnių – nuo kryžiuočių antpuolių. Čia buvo pastatytos mūrinės Kauno ir Gardino pilys, o tarp jų – medinės Merkinės, Nemunaičio, Alytaus, Punios, Birštono, Darsūniškio, Strėvos pilys.

Neskaitant Gardino, anksčiausiai iš šių pilių į istorijos šaltinius pateko Strėvos pilis, kuri, archeologo Gintauto Zabielos ir istoriko Tomo Baranausko duomenimis, stovėjo tik už 2 km į šiaurės rytus nuo Vaiguvos, Strėvos dešiniojo kranto kyšulyje. Čia iki šiol stūkso Lašinių piliakalnis su įspūdingu 5,5 m aukščio, 18 m pločio pylimu ir 34x18 m dydžio aikštele. XVI a. I pusėje į šiaurę nuo Strėvos upės buvo Kauno pavietas, apėmęs ankstesnį Rumšiškių valsčių. Kiti tyrinėtojai Strėvos pilį nurodo buvus ant Mūro Strėvininkų piliakalnio.

XIV a. viduryje Strėvos pilis buvo vienas iš svarbiausių Trakų kunigaikštystės gynybinių centrų. „1348 metais Duzemeris, Prūsijos magistras, išžygiavęs į Lietuvą, apgulė Trakus ir Strėvos (Strawilissen) pilį“, – sakoma Livonijoje rašytuose Roneburgo analuose. Tai – lakoniškas pranešimas apie žygį, kuris pasibaigė garsiuoju Strėvos mūšiu. Apie šį žygį ir mūšį yra išlikę ir išsamesnių pasakojimų, tik kitur nepaminėta Strėvos pilis – kalbama tik apie mūšį prie Strėvos upelio.

Mūšis

1348 m. pradžioje į Prūsiją atvykus riteriams iš Anglijos ir Prancūzijos, Vokiečių ordino didysis magistras Henrikas Duzemeris nusprendė pirmą kartą suduoti smūgį į patį Lietuvos valstybės centrą – Trakų kunigaikštystę. Buvo sutelkta didžiulė kariuomenė, kuri sausio 24 d., vadovaujama ordino didžiojo maršalo Siegfriedo Dahnenfeldo, įsiveržė į Trakų kunigaikštystę ir 8 dienas ją niokojo, žudydama vyrus ir moteris, jaunus ir senus. Vasario 2 d. grįžtančius kryžiuočius pasivijo Algirdas ir Kęstutis su didele lietuvių ir rusinų kariuomene:

„[...] Ir atsitiko Marijos Įvesdinimo dieną [1348.II.2], kad vienu metu [suėję] prie Strėvos upės susiremia mirtiname mūšyje. Stabmeldžiai metė į krikščionis savo ietis, rusai iš lankų ir t.t. daug vyrų ir žirgų strėlėmis sužeidė, ir t.t. O [Ordino] broliai priešinasi jiems vyriškai, ir daugeliui buvo atimta gyvybė, būtent Gdansko kontūrui ir tokiam Sembos vyskupo teisėjui Jonui Lonei, su kuriuo prie vėliavos penkios dešimtys buvo nukauta.[...]“ (Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. P. 98–99.)

Mūšyje abi pusės patyrė didelių nuostolių. Galiausiai lietuviai buvo priversti trauktis per užšalusią Strėvą. Lūžo ledas ir nemažai karių prigėrė, daugelis kitų žuvo kovoje, tame tarpe ir vienas iš kariuomenės vadų – Gedimino sūnus, Algirdo ir Kęstučio brolis, Novgorodo ir Polocko kunigaikšits Narimantas.

Kai kuriems istorikams nepasitikėjimą kėlė žinia apie daugelį lietuvių karių, nuskendusių įlūžus ledui palyginti nedidelėje Strėvos upėje. Roneburgo analų minima Strėvos pilis, kaip teigia istorikas Tomas Baranauskas, tai paaiškina: mūšis vyko ties Strėvos ir Nemuno santaka, tad nuskendę kariai greičiausiai įlūžo jau užlipę ir ant Nemuno ledo. Tai netiesiogiai patvirtina Alberto Argentiniečio kronikos pasakojimas: kryžiuočius lietuviai pasivijo besikeliančius per upės ledą, kai jie „jau per ledą iš dalies persikėlė“, bet pamatę persekiotojus, „grįžo nuo ledo į lauką, stojo į mūšį, juos [lietuvius], nustumdami ant ledo; apie šešis tūkstančius jų paskandino ir apie dvidešimt tūkstančių nužudė“. Upė, per kurią besikeliantys kryžiuočiai buvo užklupti, prasidėjus mūšiui, turėjo likti jiems už nugaros. Nustumti lietuvius į savo užnugarį būtų sudėtinga, bet priversti trauktis į šoną – visai realu. Jei kryžiuočiai kėlėsi per Nemuną, jie galėjo lietuvių nustumti Nemuno ir Strėvos santakos link.

Mūšio pasekmės

Mūšio mastas ir žuvusiųjų skaičius vokiečių kronininkų buvo gerokai perdėtas. Jeigu pergalė būtų buvusi tokia didelė, kaip metraštininkai vaizduoja, tai Ordinas galėjo užpulti Trakus ar Vilnių ir ko nors iš Lietuvos kunigaikščių pareikalauti. Bet to Ordinas nepadarė ir atsitraukė. Taip pat charakteringa, jog visai neminimas paimtas mūšio grobis. Šie faktai rodo, jog 1348 m. žygis ir mūšis ties Strėva Europoje buvo išgarsintas labiau reprezentaciniais sumetimais.

Lietuvai mūšio pasekmės visgi buvo skaudžios: susvyravo Lietuvos įtaka Rusios žemėse, tais pačiais metais kryžiuočiai kelis kartus nuniokojo Žemaitiją, pirmą kartą sudegino Veliuonos pilį.

Tuo tarpu šio mūšio liudininke tapusiai Strėvos piliai buvo lemta stovėti dar beveik 20 metų. 1368 m. rugsėjį Vokiečių ordino maršalo vadovaujami kryžiuočiai „apgula Strėvos pilį, ją užima ir sudegina. Daugelis iš pilies pasidavė, tačiau daug vyrų ir moterų buvo užmušta“. Po to Strėvos pilis daugiau nebebuvo atstatyta.

Žygis Strėvos mūšiui atminti

Nuo 2009 m. kasmet vasario mėnesį Kaišiadorių rajono ir Elektrėnų savivaldybės teritorijoje rengiamas žygis Strėvos mūšiui atminti, kurį organizuoja ir veda Kauno marių regioninio parko direkcijos vyr. biologas Giedrius Vaivilavičius.

2014 m. vasario 8–9 d. žygis vyko maršrutu SekionysVarkališkėsLapainiaDabintaLašiniai, lankant apylinkių istorijos, kultūros ir gamtos paminklus.

Vytauto Budvyčio nuotraukos

Šaltiniai

  • Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. Vilnius, 1999.
  • Baranauskas T. Strėvos mūšis // viduramziu.istorija.net

Literatūra

  • Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. XXII: Sko–Šala. Vilnius, 2012.
  • Lietuvių enciklopedija. T. XXIX: St-Ši. Bostonas, 1963.
  • Baronas D., Dubonis A., Petrauskas R. Lietuvos istorija. III. tomas. XIII a. – 1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų. Vilnius, 2011.
  • Kučinskas A. Kęstutis. Vilnius, 1988.
  • Ivinskis Z. Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties. Vilnius, 1991.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos