Vaiguva

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vaiguva Rusijos ir Prūsijos pasienio žemėlapyje, sudarytame tarp 1795-1807 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas. F. 526. Ap. 7. Saugojimo vienetas 4933.
Vaiguva ir apylinkės 1928 m. žemėlapyje. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Retų knygų ir rankraščių skyrius.

Vaiguva, kaimas Kruonio seniūnijoje, 4 km į šiaurę nuo Kruonio, 14 km į pietvakarius nuo Kaišiadorių, ant Kauno marių kranto. Pietvakariuose ribojasi su Vaiguvos mišku (plotas 517 ha). Per Vaiguvą (pietvakariniu pakrasčiu) į marias teka Strankščius ir Driežupis.

Istorija

Kaime rastas akmeninis kirvis. XIV a. minimas Vaiguvos valsčius. 1372 m., užėmę Darsūniškio pilį, kryžiuočiai nusiaubė ir Vaiguvos kaimą. 1375 m. kryžiuočiai su talkininkais iš Prancūzijos ir Vokietijos ties Darsūniškiu persikėlė per Nemuną, pernakvojo Vaiguvoje. Pakeliui sudegino Surmiliškių kaimą prie Strėvos ir pirmą kartą puolė Trakų pilį, o po to ir Vilnių, bet jų paimti nepajėgė. 1560 m. Darsūniškio valsčiui priklausiusioje Vaiguvoje buvo 3 sodybos ir 6 valakai žemės. 1744 m. Vaiguva minima Darsūniškio parapijos gyvenviečių sąraše. 1787 m. kaime buvo 3 sodybos, 1795 m. - 5 sodybos, 46 gyventojai. 1795 m. minimas ir Vaiguvos palivarkas su 3 gyventojais. 1848 m. Vaiguvos dvaras priklausė valstybiniam Kruonio dvarui. Vaiguvos kaime tuo metu gyveno šešios Markūnų šeimos. Apie 1860 m. kaime - 104 gyventojai katalikai, 1892 m. - 7 sodybos, 77 gyventojai katalikai, 1897 m. - 94 gyventojai ir 162 dešimtinės žemės. Nuo 1902 m. Maisiejūnų ir Vaiguvos kaimuose daraktoriavo Pranciška Prankevičiūtė. 1923 m. kaime - 18 sodybų, 104 gyventojai, 1931 m. - 20 sodybų ir 137,33 ha žemės. Kaimas su 200,43 ha žemės į vienkiemius išskirstytas 1931 m. Didžiausio sklypo (32,61 ha) savininkas - Pranas Morkūnas, Jono. Kaime paplitusi Morkūno pavardė. Antrojo pasaulinio karo metu Vaiguvos gyventojas Jonas Morkūnas slėpė iš Kauno IX forto pabėgusį karo belaisvį ukrainietį A. Zinčiuką. Policininkai jį įtarė slepiant belaisvį, kelis kartus darė kratas, ieškojo, bet A. Zinčiuko nerado. 1944 m. gegužę Morkūną suėmė ir tardė Kruonio, Darsūniškio, Kauno policija, grasino sušaudyti, bet, neradę įkalčių, paleido. 1969 m. „Minties“ leidykla išleido Z. Lapinsko knygą „Anapus miško, panemunėj“, kurioje pasakojama apie J. Morkūną.1945 m. įkalinti 2 gyventojai (Morkūnai). 1937 m. kaime - 78 gyventojai katalikai, 1947 m. - 18 sodybų, 75 gyventojai, 1959 m. - 64 gyventojai, 1970 m. - 37 gyventojai, 1981 m. - 9 sodybos, 20 gyventojų, 2000 m. - 1 sodyba, 1 gyventojas. Kaime yra kapinės (jose jau nelaidojama).

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 118.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos