Vilūnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vilūnų bažnyčia. 2010 m. R. Gustaičio nuotr.

Vilūnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia yra Vilūnų kaime, Kruonio seniūnijoje.

Vilūnų bažnyčia. 2010 m. R. Gustaičio nuotr.
Vilūnų bažnyčia ir jos klebonas Ignas Milašius. Vinjetė iš albumo „Kaišiadorių vyskupija. 1957“.

Turinys

Istorija

Kauno pavieto vėliavininkas, Plytninkų dvaro savininkas Tadas Orvidas Vilūnų kaime 1810 m. iš lauko akmenų pastatė mūrinę koplyčią su mažu barokiniu aštuoniakampiu bokšteliu – savo šeimos mirusiems laidoti apačioje ir pamaldoms laikyti – viršuje. Koplyčia buvo pastatyta ant kapų, kurie vėliau buvo iškelti į atskirą vietą, į rytus nuo bažnyčios sklypo. Pirminė pastato konfigūracija buvusi stačiakampė (9,45x7,38 m), pagrindinis fasadas orientuotas į vakarus. Tadas Orvidas koplyčią pavedė valdyti unitams, nors pats buvo katalikas. 1813 m. birželio 29 d. ji buvo pašventinta Ivano Vasilevskio ir priskirta Merkinės unitų parapijos filija. 1814 m. spalį užrašė jai aprūpinimą – po 2,5 margo šienaujamos ir ariamos žemės, taip pat kasmet po 300 lenkiškų auksinų šventiko išlaikymui. 1815 m. dvarininko T. Orvydo prašymu unitų vadovybė koplyčią pavertė parapine cerkve. 1816 m. jai buvo priskirtas unitų šventikas Josifas Arenas, kuris laikyti pamaldų atvykdavo iš Merkinės unitų cerkvės. 1819 m. cerkvei priklausė netoli jos gyvenę 24 (18 vyrų ir 6 moterys), 1823 m. – 33 parapijiečiai (26 vyrai ir 7 moterys). Visame Kauno paviete tai buvo vienintelė unitų cerkvė, todėl joje atvykdavo unitai ir iš tolimesnių vietovių – Purvininkų, Jiezno, Būdos kaimo prie Kauno, Balandiškių kaimo prie Vievio. Pažymima, kad artimiausios unitų cerkvės tuo metu buvo Merkinėje ir Vilniuje. Į pamaldas žmonės atplaudavo Nemunu – plaustais ir laivais. Kasmet per Šv. Apaštalų Petro ir Povilo šventę Vilūnų cerkvėje susirinkdavo daug žmonių. Unitų cerkvės atsiradimas supykdė Kruonio stačiatikių Šv. Trejybės cerkvės šventiką Piotrą Mironovičių, kuris 1818 m. Minsko arkivyskupui Anatolijui parašė pranešimą. Jame buvo rašoma, kad per 1 varstą nuo Vilūnų unitų cerkvės nutolusio Kriaučiškių kaimo rusai stačiatikiai ima nusigręžti nuo savosios Kruonio cerkvės ir lankosi unitų cerkvėje, o mirusieji Kriaučiškių gyventojai laidojami ne Kruonio stačiatikių kapinėse, o prie Vilūnų cerkvės. Arkivyskupo nuomone, Vilūnų unitų cerkvė buvo skirta Kruonio stačiatikių parapijiečių nuviliojimui nuo savojo tikėjimo.

1839 m. unija buvo panaikinta, o unitų cerkvės buvo paverstos stačiatikių maldos namais. Yra minima, kad Vilūnų cerkvė tais metais buvo paversta katalikų bažnyčia, kurią po 1863 m. sukilimo carinė valdžia apie 1865 m. pavertė stačiatikių cerkve. Apie 1910 m. iš šventoriaus akmenų stačiatikiai prie cerkvės pristatė presbiteriją iš rytų pusės ir prieangį iš vakarų. 1915 m., prieš ateinant vokiečiams, vietiniai stačiatikiai su savo dvasininku išbėgo į Rusijos gilumą. 1918 m. sausio 28 d. 53 vietos gyventojai (iš kurių tik 4 mokėjo patys pasirašyti) surašė prašymą Vilniaus vyskupijos valdytojui, kad jis pasirūpintų koplyčios su jai priklausančia žeme bei trobesiais perdavimu katalikams. 1919 m. vasario 1 d., dalyvaujant didelei miniai žmonių, Kalvių parapijos klebonas Ignotas Kazakevičius pašventino Vilūnų koplyčią. 1919 m. liepos 12 d. sušauktame Vilūnų kaimo gyventojų susirinkime, kuriame dalyvavo 60 asmenų, buvo išrinktas komitetas, turėjęs rūpintis naujos, Vilūnų, parapijos įkūrimo reikalais. Jo pirmininkas išrinktas Kazimieras Ovčininkas, pirmininko pavaduotojas – Simanas Padriezas, raštvedys – K. Stankevičius. Kandidatais išrinkti Vladas Lisauckas ir Boleslovas Stankevičius. Visi išrinkti vienbalsiai.

1923 m. grižęs iš Rusijos kun. Juozapas Pužickis paskiriamas Vilūnų koplyčios rektoriumi, kad sudarytų sąlygas parapijos įkūrimui. Jo rūpesčiu 1924 m. Lietuvos valdžia bažnyčiai grąžino žemę. 1926 m. gruodžio 17 d. Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta savo dekretu prie Vilūnų bažnyčios įkūrė su visomis teisėmis Vilūnų parapiją šv. Petro ir Povilo titulu. Pirmuoju parapijos klebonu paskiriamas jos kūrėjas kun. Juozapas Pužickis. Jis 1923–1924 m. pastatė kleboniją ir savo lėšomis iš Vilūnų kaimavietės parvežė ir pastatė senus bažnytinius trobesius: kluoną, tvartą ir svirną. Kunigas plytų mūru paaukštino presbiterijos (pastatytos stačiatikių apie 1910 m.) sienas. Jis taip pat apie 1925 m. iš pietų pusės pristatė medinį priestatą – zakristiją. 1926 m. Vilūnų bažnyčia buvo pašventinta ir pradėjo veikti. 1932 m. atvyko antrasis Vilūnų klebonas kun. Jonas Matuliauskas. Šis klebonas išdekoravo bažnyčios vidų, 1933 m. betono mūru paaukštino bažnyčios prieangį, nutinkavo ir nudažė vidines sienas (1936 m.), parapijos namui nupirko pastatą. 1939 m. trečiuoju Vilūnų klebonu skiriamas kun. Jonas Kazlauskas. Šis klebonas suremontavo kleboniją, iš lauko apkaldamas toliumi ir lentomis, o iš vidaus ištinkavo visas sienas. Dviejuose kambariuose įdėjo pakalamas lubas. 1941 m. atvyko ketvirtasis Vilūnų klebonas kun. Petras Valatka. Šis klebonas bažnyčioje įdėjo naujas medines grindis (anksčiau buvo cementinės). Ruošėsi statyti naujus tvartus, tam tikslui buvo pagaminęs ir suvežęs 90 kietmetrių miško medžiagos, kuri, jam išvykus, buvo panaudota kitiems tikslams. 1956 m. lapkričio 1d. atvyko vienuoliktasis Vilūnų parapijos klebonas kun. Ignas Milašius. Šis klebonas perstatė tvartą, uždengė stogus svirnui, kluonui, klebonijai, iškasė naują šulinį, padarė tiltelį ir kapines. Pastatė laikiną varpinę, 1960 m. iš akmenų pastatė zakristiją (prieš tai nugriovęs medinę), o iš kitos pusės – dar vieną tokį pat priestatą. Sprendimas dėl Vilūnų bažnyčios perstatymo buvo priimtas Vilūnų parapijos katalikų komitete 1957 m. gruodžio 8 dieną. Dar prieš tai, 1957 m. vasario 1 d. kun. Ignas Milašius Kurijai Kaune raportavo, kad bažnyčios remontas darytas jau seniai, todėl bažnyčios stovis buvo nekoks: 1) šešiose vietose nuo stogo iki pamatų suskilusios sienos; 2) medinė zakristija supuvusi, kiaurais pamatais; 3)virš vargonų nėra lubų; 4) nėra varpinės, varpas pakabintas medyje; 5) bažnyčia parapijai per maža. Prašė Vilūnų bažnyčiai leisti padaryti remontą: sutvirtinti sienas, išmūryti iš silikatinių plytų dvi zakristijas, ir, jei sąlygos leistų, praplėsti bei pratęsti prieangį, ant jo pastatyti neaukštą bokštą, kuriame būtų galima pakabinti varpą. 1958 m. buvo parengta restauracijos-rekonstrukcijos projektinė užduotis. Pagal šį projektą, buvo planuota padaryti nemažai pakeitimų. Prie pastato pagrindinės dalies prišlieti priestatai iš vakarų galo ir pietų šono, kaip neatitinkantys bendros architektūrinės pastato išvaizdos, turėjo būti nugriauti, o vietoje jų suprojektuoti nauji priestatai, priderinti prie pastato išvaizdos. Projektu numatyta bokštelį, buvusį ant suskilusios sienos, perkelti ant naujai pristatomos dalies frontono, išlaikant jo pirminę išvaizdą. Šoniniai priestatai turėjo būti simetriškai statomi iš abiejų pusių, jų aukštį suvienodinant su jau esamo pastato aukščiu. Tokiu būdu Vilūnų bažnyčia jau pastebimai ėmė skirtis nuo 1810 m. pastatytos stačiakampio plano koplyčios – ji buvo jau su vėlesniais laikais (apie 1905–1960) pristatytais keturiais priestatais – prieangiu, presbiterija, zakristija ir sandėliu-koplyčia. Nuo 1961 m. iki 1964 m. Vilūnų parapinėje bažnyčioje klebono pareigas ėjo kun. Jonas Žižliauskas. Jis pabaigė dar kun. Igno Milašiaus pradėtą bažnyčios remontą, elektrifikavo klebono butą špitolėje (elektrifikuoti bažnyčią valdžia neleido). Ant sienų buvo nupiešti „altoriai“.

Klebonai

Vilūnų bažnyčia ir varpinė. 2010 m. R. Gustaičio nuotr.
Epitafinė lenta bažnyčios viduje. 2010 m. R. Gustaičio nuotr.
Šv. Petro paminklas. 2010 m. R. Gustaičio nuotr.
Vilūnų varpinė. 2010 m. R. Gustaičio nuotr.

1922-1932 m. – Juozapas Pužickis

1932-1939 m. – Jonas Matuliauskas

1940-1942 m. – Jonas Kazlauskas

1941-1943 m. – Petras Valatka

1943-1945 m. – Jonas Voveris

1945-1947 m. – Jonas Žvinys

1947-1948 m. – Juozas Kanaverskis

1949-1956 m. – Aleksijus Racevičius

1956 m. – Jonas Kaušyla

1956 m. – Juozapas Pužickis

1956-1961 m. – Ignas Milašius

1961-1962 m. – Jonas Žižliauskas

1964-1971 m. - Tadas Akstinas

1972 m. - Tadas Akstinas

1972-1973 m. - Algimantas Urbanavičius

1975-1980 m. - Juozapas Gylys

Kazimieras Pivariūnas

Nuo 1984 m. - Juozas Stasiūnas

Architektūra

Bažnyčia akmenų mūro, stačiakampio plano, su keturiais vėlyvesniais priestatais – prieangiu, presbiterija, zakristija ir sandėliu-koplyčia bei bokšteliu ant stogo. Fasaduose akmens mūro plokštumos kontrastuoja su tinkuotais ir baltais dažytais langų ir durų apvadais, frontonais, profiliuotais karnizais ir stačiakampiu bokšteliu su nedidelėmis arkinėmis angomis, dengtu barokiniu „šalmu“.

Interjeras

Kukliame interjere įrengti 3 altoriai. Sudėtingesne sandara ir dydžiu išsiskiriantis didysis altorius puoštas skulptūriniais Švč. Jėzaus Širdies ir šv. apaštalų Petro ir Pauliaus atvaizdais. Kairioje sienoje įmūryta epitafinė lenta. Joje skelbiama, kad šiame pastate, pastatytame 1810 m. Tado ir Joanos Orvidų lėšomis, buvo palaidota jų duktė, Trakų pavieto pakamario žmona Eufrozina Rozalija Klečkovska, mirusi 1810 m. rugsėjo 25 d.

Meno vertybės

Dėmesio vertos tarp nenaudojamo inventoriaus rastos šv. apaštalų Petro ir Pauliaus statulos (dabar saugomos Kaišiadorių muziejuje) datuojamos XVII a. pirmuoju ketvirčiu. Gausiame liturginių indų rinkinyje vertingiausia – puošni komuninė, sukomponuota iš skirtingo laikmečio dalių: XVII a. pirmosios pusės pėdos ir XVIII a. antrosios pusės kojelės bei dėžutės su dangteliu. Klasicistinė monstrancija (1806) gauta iš Kalvių bažnyčios. To paties Vilniaus auksakalio padirbintos monstrancijos išlikusios dar dviejose Kaišiadorių vyskupijos bažnyčiose – Gegužinėje (1793-1795) ir Kazokiškėse (XVIII a. pabaiga). Du tipiniai, neornamentuoti barokui būdingų formų kielikai datuojami XVIII a. trečiuoju ketvirčiu – XIX a. pirmaja puse.

Šventorius

Šventorius aptvertas, jame stovi stulpinė varpinė, šalia kurios - akmeninis antkapis su geležiniu kryžiumi. 2010 m., minint Vilūnų bažnyčios 200 metų jubiliejų, šventoriuje pastatytas Šv. Petro paminklas (autorius Alfonsas Vaura).

Šaltiniai

  • Kaišiadorių muziejaus archyvas. Vilūnų bažnyčios ir parapijos aprašymas. Sudarė kun. I. Milašius. 1961 m.
  • Kaišiadorių muziejaus archyvas. Vilūnų bažnyčios restauracijos – rekonstrukcijos projektinė užduotis. 1958 m.
  • Kaišiadorių muziejaus archyvas. Vilūnų klebono kun. I. Milašiaus raportas Kauno arkivyskupijos, Kaišiadorių ir Vilkaviškio vyskupijų kurijai Kaune. 1957 m. vasario 1 d.
  • Археографический сборник документов, относящихся к истории северо-западной Руси. Т. 11. – Вильна, 1890. – C. 326–344.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. – P. 120, 121.
  • Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas. – Vilnius: Savastis, 2006. – P. 158, 159.
  • Lukoševičius O. Kaišiadorių bažnytinis paveldas. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2017. – P. 100-105.
  • Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios (žinynas). – Vilnius: „Pradai“, 1993. - P. 110, 111.

Galerija: Šv. Petro ir Povilo atlaidai Vilūnuose 2003 m. birželio 29 d.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos