Įgyvendintas projektas „Geležinė uždanga“: Lietuva–Lenkija, 1920–1939 m.“

2020 m. lapkričio 29 d. sukanka 100 metų Lietuvos padalinimui į dvi dalis, kurias beveik dvejiems dešimtmečiams atskyrė demarkacinė (vėliau administracinė) linija tarp Lenkijos ir Lietuvos. Lenkija ir Vakarų sąjungininkai šią liniją laikė valstybine siena, tačiau Lietuva jos nepripažino. Tokiu būdu 1920 m. pabaigoje Rytų ir Pietryčių Lietuvoje atsirado tarsi „geležinė uždanga“, o tarp Lenkijos ir Lietuvos vyko „šaltasis karas“ – geopolitinė, ekonominė ir ideologinė konfrontacija.

Demarkacinė linija ribojosi su Lenkija per kelias apskritis – Zarasų, Utenos, Ukmergės, Trakų (Kaišiadorių), Alytaus, Seinų (Lazdijų), Marijampolės ir Vilkaviškio. Kiekvienoje apskrityje įkurti pasienio policijos barai. Pavyzdžiui, Trakų (Kaišiadorių) pasienio policijos baras saugojo 85 kilometrų ruožą, dalijosi į 6 rajonus, o rajonai buvo suskirstyti į 20 sargybų. Kaišiadoryse rezidavo pasienio policijos Trakų baro viršininkas, buvo pasienio policijos rezervinė ir mokomoji kuopa, todėl mieste gyveno daug policininkų.

Po Lenkijos ultimatumo Lietuvai 1938 m. buvo užmegzti diplomatiniai santykiai, 1939 m. spalio mėnesį Lietuva atgavo sostinę Vilnių, tačiau siena išliko uždara iki pat 1940 m. sausio mėnesio pradžios.

Karas ir siena „įšaldė“ Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykius dvejiems dešimtmečiams, palikdami istorinių nesutarimų šleifą. Tačiau galima konstatuoti, kad per šimtmetį pasienio ribos nebeliko nei ženklo, o valstybių santykiai keitėsi į gerąją pusę. Šiandieną Lietuva ir Lenkija ne tik NATO ir Europos Sąjungos narės, bet ir strateginės partnerės, vis daugiau praeities klausimų paliekančios spręsti istorikams, o ne politikams.

Projektą „Geležinė uždanga“: Lietuva–Lenkija, 1920–1939 m.“ organizuoja Kaišiadorių muziejus, įgyvendinant bendradarbiavo dr. Tomas Balkelis (Lietuvos istorijos institutas) ir 11 bendraautorių iš kitų Lietuvos muziejų: Kęstas Vasilevskis (Zarasų krašto muziejus), Bronislava Juknevičienė (Utenos kraštotyros muziejus), Viktorija Kazlienė (Molėtų krašto muziejus), Vladas Kovarskas (Ukmergės kraštotyros muziejus), Olijardas Lukoševičius (Kaišiadorių muziejus), Aleksandras Krivošeinas (Trakų istorijos muziejus), Birutė Malaškevičiūtė (Alytaus kraštotyros muziejus), Mindaugas Černiauskas (Merkinės krašto muziejus), Marija Lūžytė (Perlojos istorijos muziejus), Gintaras Lučinskas, Roma Dumčiuvienė (Druskininkų miesto muziejus), Arūnas Kapsevičius (Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus). Straipsnių autoriai parengė tekstus parodai ir leidiniui, taip pat iliustracinę medžiagą. Papildomas iliustracijas iš savo kolekcijų šiam projektui pateikė Eugenijus Peikštenis, Robertas Čerškus, Gintaras Lučinskas.

Projekto įgyvendinimo metu parengta kilnojamoji ir virtuali paroda, išleistas leidinys, numatoma organizuoti virtualią konferenciją. Projekto vadovas – Olijardas Lukoševičius, parodos ir leidinio maketuotojas – Saulius Jankauskas, redaktorė – Jūratė Lakštauskienė, korektorė – Jūratė Jonaitytė.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kaišiadorių rajono savivaldybė.