2017-ieji – Piliakalnių metai Lietuvoje

Budelių piliakalnis. 2015 m. S. Jankausko nuotr

Budelių piliakalnis (Žaslių sen.) ir Neries vingiai iš oro. 2015 m. S. Jankausko nuotr.

Kaišiadorių rajone yra ar buvo 27 piliakalniai (greta dalies jų žinomos ir papėdės gyvenvietės).

Piliakalniai – tai natūraliai susiformavusios kalvos ar krantų kyšuliai su žmogaus įrengtais gynybiniais įtvirtinimais: pastatintais šlaitais, pylimais, grioviais, terasomis. Piliakalniai naudoti kaip gyvenamosios vietos ar kaip slėptuvės priešų antpuolių metu.

Pirmieji piliakalniai Rytų Lietuvoje atsirado dar II–I tūkstantmečių pr. Kr. sandūroje. Tai buvo natūralios kalvos, kurių viršūnėse gyveno nedidelės žmonių bendruomenės. Pirmaisiais amžiais po Kr. piliakalniai paplito visoje Lietuvos teritorijoje. Juose imta įrengti gynybinius įtvirtinimus (pylimus, griovius), statinti šlaitus, ypač natūraliai mažiau apsaugotose dalyse.

Ilgainiui piliakalnių paskirtis, įtvirtinimai, statinių planavimas kito. Itin galingi įtvirtinimai piliakalniuose įrengiami maždaug nuo II tūkstantmečio pradžios. Juose stovėjo medinės pilys su tvirtomis užtvaromis, vartais, bokštais, įvairiais pastatais. Šiuo laikotarpiu piliakalniai tapo diduomenės rezidencijomis. Greta piliakalnių dažnai buvo įsikūrusios papėdės gyvenvietės, kuriose ir gyveno dauguma žmonių.

Besikuriant Lietuvos valstybei bei kovų su kryžiuočiais metu, piliakalnių gynybinė ir administracinė reikšmė buvo ypač didelė. Tačiau po Žalgirio (1410 m.) ir Pabaisko (1435 m.) mūšių medinės pilys Lietuvoje pradėjo netekti savo svarbos ir palaipsniui buvo apleistos.

Piliakalnių aikštelėse bei gyvenvietėse dėl ilgalaikio žmonių gyvenimo ir ūkinės veiklos susidarydavo kultūrinis sluoksnis. Archeologinių tyrinėjimų metu jame aptinkama įtvirtinimų, statinių liekanų, gamybos vietų, įvairių radinių.

2017-ieji Lietuvos Respublikos Seimo paskelbti Piliakalnių metais. Su visais 27 žinomais Kaišiadorių rajono piliakalniais kviečiame susipažinti Kaišiadorių enciklopedijoje.