Adventas Gruodžio 1 d.

Adventas – tai susikaupimo, ramybės ir Kalėdų laukimo metas, trunkantis keturias savaites. Senovėje adventas buvo susijęs su tikėjimais apie priartėjančias mirusiųjų vėles, vaiduoklius. Šį ypatingą laiką jaunimas išnaudodavo ateities spėjimams. Budelių kaime: Kaip seniau užeina adventas, tai varažina. Kaip šluoja aslų, visus šakaliukus merga turi surinkti. A paskui, kaip pavalgo kūčių, tai tuos šakaliukus nuneša kamaron ir kūrena. Tai tadu koks tavo jau bus vyras, tai ateis padėti kūrenti tą ugnį.

 

Kūčios Gruodžio 24 d.

Kūčios – paskutinė advento pasninko diena, užbaigiama ritualine vakariene. Kaišiadorių krašto žmonės Kūčioms rengdavosi panašiai, kaip ir visoje Lietuvoje. Prisiruošdavo daug nemėsiškų (pasninkinių) valgių: kepė kūčiukus (šližikus) ir juos valgydavo su saldintu vandeniu ir aguonomis (trintų aguonų pienu). Virdavo kopūstus su aliejumi ir džiovintais grybais. Kepdavo silkę, o prie jos – ruginį ragaišį, prie žuvies virdavo bulvių, patroškindavo žirnių, pupelių. Darydavo džiovintų obuolių girą, virdavo spanguolinį, avižinį kisielių. Vienas pagrindinių valgių buvo grucė. Grucę grūsti visas kaimas susinešdavo į vieną vietą.

Pavalgius kūčias ilgiausios metų nakties laikas išnaudojamas ateities, pirmiausia susijusios su derliaus sėkme, spėjimams: Jei Kūčioj šerkšnas – tai bus didelis derlius.

Įdomus paprotys užfiksuotas Žiežmarių apylinkėse, kur šeimininkas vakare prisikraudavo į kraitelę Kūčių patiekalų ir apnešdavo aplink namą tris kartus, paskui belsdavo į duris, o šeimininkė klausdavo: Kas ateina?; šeimininkas atsakydavo: Dievas atneša kūčią, o su ja – gerą derlių, laimę ir sveikatą.

Tikėdami stebuklingu Kūčių laiku žmonės pranašinga laikydavo kiekvieną smulkmeną. Tikėjo, kad likimą nulemti gali ir išgirstas atitinkamas žodis, garsas, šuns lojimas. Jaunimas, ypač merginos, pagal tai spėdavo savo ateitį. Kaip ir visoje Lietuvoje, po vakarienės eidavo pasiklausyti, iš kurios pusės šunys loja – išgirdusios žinodavo, kad iš tos pusės sulauks piršlių; vaikinams šunų lojimas parodydavo, kad toje pusėje verta ieškoti žmonos. Kad burtas būtų patikimesnis, kartais šunų klausydavo atsistoję į tą vietą, kur buvo svilinta kiaulė (Kalvių k.). Pranašingi ir šios nakties sapnai: Kai valgai Kūčių vakarienę, reikia kiekvieno valgio po truputėlį paimti ir, susukus į popieriuką, padėti po pagalve. Jei susapnuoji, kas ateina valgyti pas tave Kūčių – už to ištekėsi.

 

Šv. Kalėdos Gruodžio 25 d.

Kalėdos (gruodžio 25, 26, 27 dienomis) – bažnytinė Jėzaus Kristaus gimimo diena, kurios svarbą nusako tradicija švęsti tris, o kai kur ir keturias dienas. Liaudies kalendoriuje archajiškesnėmis apeigomis ar papročiais nepasižymi. Įdomesnis paprotys – išskirtinis elgesys su gyvuliais: Kalėdų rytą šeimininkas nuimdavo šieną nuo Kūčių stalo, sudėdavo į tą krepšelį, kuris Kūčių naktį prabūdavo po stalu, paimdavo plotkelę ir nunešęs tvartan išdalindavo karvėms bei avelėms, kad gyvuliai sektųsi. Arkliui ir ožkai šieno ir plotkelės neduodavo todėl, kad jie nesiklaupia ir Jėzui Kristui gimus nesiklaupė. Trupinėlius nuo Kūčių stalo, patrupinę ir plotkelės duodavo sulesti vištoms, kad paukščiai sektųsi.

Ypač svarbios Bernelių mišios, kurios prasidėdavo prieš saulės patekėjimą. Vienas iš namiškių likdavo apsiruošti, padengti šventinį stalą. Pagrindiniai valgiai: kvietiniai pyragai, riebi kopūstų sriuba, karka, šaltiena. Vaikai džiaugdavosi kalėdinėmis eglutėmis, kurios prieš paskutinįjį karą puoštos ne tik mokyklose, bet ir namie. Visą tarpušventį vaikai rinkdavosi tai vienoje, tai kitoje gryčioje prie eglutės, deklamuodavo eilėraščius, dainuodavo, eidavo ratelius. Svečiuodavosi ir suaugusieji.

 

Šventvakariai Gruodžio 25 d.

Šventvakariai – pusiau šventinis laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių. Tomis dienomis vyresnieji ilsėdavosi, bendraudavo su kaimynais, jaunimas rengdavo vakarėlius. Visi vengdavo dirbti kad ir lengviausių darbų, nes kiekvienas darbas daug blogo padaro. Jeigu dirbama – tai gimsta nesveiki gyvuliai. Neverpdavo, kad veršiukams kojų nesuktų; kad karvės nesiseiliotų, nelopydavo, kad ėriukai negimtų margi; nevydavo siūlų į kamuolį, kad naujagimiai tvirtai laikytų galvelę. Šventvakariai buvo pats tinkamiausias laikas piršlyboms.