Šv. Kazimieras Kovo 4 d.

Kovo 4 d. bažnyčioje minima Lietuvos globėjo diena. Visoje Lietuvoje garsi šio šventojo vardu vadinama mugė Vilniuje. Žmonių pastebėjimu, šią dieną iš šiltųjų kraštų sugrįžta vieversėlis. Iš jo elgesio buvo spėjama apie būsimus orus: Jei vieversėlis užgieda prieš šv. Kazimierą – bus blogas pavasaris, jei po Kazimiero – tai geras. Šventės išvakarėse iš tvartų buvo išleidžiami gyvuliai, kad būtų sveiki.

 

Šv. Juozapas Kovo 19 d.

Kovo 19 d. bažnyčioje minima Švč. Mergelės Marijos ir dailidės Juozapo sužadėtuvių diena, todėl (nors ir gavėnia!) leidžiama kelti vestuves. Pastebėta, kad ant Juozapo parskrenda pempė. Nuo šv. Juozapo dienos pradėdavo tvarkytis apie namus. Tačiau yra ir prietarų – draudžiama šią dieną verpti vilnas, kad ėriukams galvos nekvaistų.

 

Blovieščiai (Gandrinės) Kovo 25 d.

Blovieščiai – dviguba šventė. Bažnyčioje minimas Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai (Zvestavonės), o kaimo žmonės džiaugiasi Gandrinėmis (Busilo diena), nes sulaukia parskrendančių gandrų. Jeigu pamatai pirmą kartą skrendantį gandrą, o jau esi vedęs, tai daužysi indus. Jeigu pamatai ne gandrą pirmą, o varlę – būsi netikęs, nesuspėsi. Gandrinės – didelė šventė vaikams. Kietaviškių apylinkėse ilgiau nei kitur Lietuvoje išsilaikė tradicija padėti ant tvoros stulpo ar pakabinti ant medžių, krūmų šakų bandelių vaikams ir sakyti, kad tai sugrįžusio gandro dovanos. Ta pačia proga svogūnų lukštuose padažoma kiaušinių. Žaslių apylinkėje iškepama bandelių ir sudedama į padarytą tam gūžtą ar krepšelį; vaikai tiki, kad busilas atnešė raudonus batus ir bandelę.

 

Verbos Kovo 29 d.

Verbos – paskutinis sekmadienis prieš Velykas. Bažnyčioje šventinamos verbos, liaudyje turėjusios maginę apsauginę ir gydomąją galią. Verbos daromos iš ėglių, gluosnių ir puošiamos gėlėmis, spalvotais popieriukais. Išėję iš bažnyčios dūkaudami šerdavo vienas kitam su verba sakydami: „Verba muša, ne aš mušu, už nedėlios bus Velykos“. Kaišiadorių apylinkėse visuotinai tikėta, kad už švento paveikslo užkišta šventinta verba saugo namus nuo piktųjų dvasių, o namo pastogėje – nuo griausmo. Su verba aprūkydavo išleidžiamus į ganyklas gyvulius.

 

Didžioji savaitė Kovo 30 d.

Didžioji savaitė – paskutinė savaitė prieš Velykas. Visos dienos vadinamos didžiosiomis. Didysis ketvirtadienis – švarusis (čystasis), todėl visi tvarkydavosi, švarindavosi. Moterys tvarkydavo namus, šluodavo kiemą. Žiežmarių apylinkėse aslą barstydavo smėliu, šventus paveikslus apkaišydavo popierinėmis ir tikromis gėlėmis. Trys paskutinės dienos – šventasis tridienis – išsiskyrė bažnytinėmis apeigomis ir liaudiškais papročiais. Kai kurie žmonės laikydavosi sauso pasninko, todėl nuo penktadienio iki varpų skambėjimo šeštadienį neimdavo į burną nė trupinėlio. Didįjį šeštadienį bažnyčioje šventinama ugnis, vanduo. Pašventinta ugnimi kurdavo naują ugnį. Gerokai prieš Velykas pasirūpindavo medžio kerpe, ją gerai išdžiovindavo, kad įdegtą šventa velykine ugnimi parneštų neužgesusią į namus ir įkurtų krosnį. Šiuose kraštuose velykinės ugnies dar parsinešdavo šiaudų grįžte, senu pančiu, lininiu kietai susuktu audiniu. Tikėta, kad pirmosios Velykų dienos rytą užkūrus krosnį šventinta ugnimi, visus metus galima būti ramiems dėl ugnies, nes nebus gaisro. Sakydavo, kad senoji ugnis turinti pailsėti, todėl Žiežmariuose ją išnešdavo kur nors į laukus ir sunaikindavo. Šventintos ugnies pelenais barstydavo daržus, kad gerai augtų daržovės. Velykų ugnį stengėsi neužgesusią išlaikyti iki Sekminių.