Melų diena Balandžio 1 d.

Balandžio pirmoji – išdaigų ir juoko diena. Manyta, kad jei tą dieną nepavyks nieko apgauti, tai bus nelaimingi metai. Todėl stengėsi vienas kitą apgauti. Darsūniškiečiai pasakoja: Jei aprilius, tai nebuvo žmogaus, kad nebandytų pameluoti. Dažniausiai atbėgdavo kaimynai pranešt kokią blogą žinią, o patikėjus skaniai pasijuokdavo. Jei aprilius, tai neturi teisės pykt už melą. 

 

Paukščių diena Balandžio 1 d.

Balandžio 1 d. minima Pasaulinė paukščių diena. Šia proga 2012 m. kovo 30 d. Girelės miško pakraštyje (prie pėsčiųjų tako nuo V. Giržado progimnazijos link Kaišiadorių ligoninės) pradėta kurti ir atidaryta Inkilų alėja. Šventės metu buvo pakabinta apie 50 dekoratyvinių inkilų, kuriuos pagamino Kaišiadorių miškų urėdijos, Kaišiadorių muziejaus, Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro, Kaišiadorių rajono savivaldybės, Kaišiadorių technologijų ir verslo mokyklos, Darsūniškio pagrindinės mokyklos, Kaišiadorių kultūros ir meno centro ir kitų įstaigų atstovai bei privatūs asmenys.

Tikimės, kad kasmet, minint Pasaulinę paukščių dieną, bus tęsiamas Inkilų alėjos kūrimas. Inkilų alėjoje kiekvienas gali pakabinti savo sukurtą dekoratyvinį inkilą, kuris gali būti įvairių formų, drožinėtas ar spalvintas.  Inkilų alėjos kūrimą iniciavo Kaišiadorių muziejus siekiant įprasminti 2012 metais LR Seimo  paskelbtus Muziejų metus ir sukurti lauko parodą kaip mūsų kartos kūrybingumo ženklą.

Inkilų alėjos organizatoriai: Kaišiadorių miškų urėdija, Kaišiadorių muziejus ir Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centras, pagrindinis rėmėjas – Kaišiadorių miškų urėdija.

 

Verbos Balandžio 13 d.

Verbos – paskutinis sekmadienis prieš Velykas. Bažnyčioje šventinamos verbos, liaudyje turėjusios maginę apsauginę ir gydomąją galią. Verbos daromos iš ėglių, gluosnių ir puošiamos gėlėmis, spalvotais popieriukais. Išėję iš bažnyčios dūkaudami šerdavo vienas kitam su verba sakydami: „Verba muša, ne aš mušu, už nedėlios bus Velykos“. Kaišiadorių apylinkėse visuotinai tikėta, kad už švento paveikslo užkišta šventinta verba saugo namus nuo piktųjų dvasių, o namo pastogėje – nuo griausmo. Su verba aprūkydavo išleidžiamus į ganyklas gyvulius.

 

Didžioji savaitė Balandžio 14 d.

Didžioji savaitė – paskutinė savaitė prieš Velykas. Visos dienos vadinamos didžiosiomis. Didysis ketvirtadienis – švarusis (čystasis), todėl visi tvarkydavosi, švarindavosi. Moterys tvarkydavo namus, šluodavo kiemą. Žiežmarių apylinkėse aslą barstydavo smėliu, šventus paveikslus apkaišydavo popierinėmis ir tikromis gėlėmis. Trys paskutinės dienos – šventasis tridienis – išsiskyrė bažnytinėmis apeigomis ir liaudiškais papročiais. Kai kurie žmonės laikydavosi sauso pasninko, todėl nuo penktadienio iki varpų skambėjimo šeštadienį neimdavo į burną nė trupinėlio. Didįjį šeštadienį bažnyčioje šventinama ugnis, vanduo. Pašventinta ugnimi kurdavo naują ugnį. Gerokai prieš Velykas pasirūpindavo medžio kerpe, ją gerai išdžiovindavo, kad įdegtą šventa velykine ugnimi parneštų neužgesusią į namus ir įkurtų krosnį. Šiuose kraštuose velykinės ugnies dar parsinešdavo šiaudų grįžte, senu pančiu, lininiu kietai susuktu audiniu. Tikėta, kad pirmosios Velykų dienos rytą užkūrus krosnį šventinta ugnimi, visus metus galima būti ramiems dėl ugnies, nes nebus gaisro. Sakydavo, kad senoji ugnis turinti pailsėti, todėl Žiežmariuose ją išnešdavo kur nors į laukus ir sunaikindavo. Šventintos ugnies pelenais barstydavo daržus, kad gerai augtų daržovės. Velykų ugnį stengėsi neužgesusią išlaikyti iki Sekminių.

 

Velykos Balandžio 20 d.

Velykos švenčiamos pirmą sekmadienį po pavasarinės kovo mėnesio mėnulio pilnaties, kuri būna ne anksčiau kaip kovo 21 dieną ir ne vėliau kaip balandžio 26 dieną. Šią dieną einama į pamaldas. Kaip ir visoje Lietuvoje, iš bažnyčios skubindavosi į namus – kad pirmi sėstų prie Velykų stalo ir visus metus geriau sektųsi, darbai greičiau eitųsi ir patys būtų laimingesni. Grįžtant iš bažnyčios, kas važiuoja su ratais, tai lenktyniauja su kaimynais. Kas pralenks ir pirmas namo parvažiuos, tai tam geriau gyventi seksis.

Kaišiadorių apylinkėse Velykų vakare, o kartais antrąją Velykų dieną po kaimus vaikščiodavo persirengėliai – lalauninkai. Jie prašydavo šeimininkus leisti namelius palinksminti, o gavę sutikimą giedodavo velykines giesmes ir specialias senoviškas lalinkas, už kurias būdavo vaišinami švenčių valgiais ir gėrimais, apdovanojami margučiais. Tikėta, kad pirmąją Velykų dieną negalima šluoti aslos, kitaip piršlius iššluosi. O jei šukuosi plaukus – vištos daržus kapstys.

 

Šv. Jurgis Balandžio 23 d.

Jurginės – bažnytinė gyvulių globėjo Jurgio šventė, kuri valstiečių kalendoriuje siejama su ganiavos pradžia. Taip pat buvo lankomi javai, kai kur margindavo kiaušinius – jurgučius. Šv. Jurgiui aukojamos aukos. Šią dieną ypač vengta dirbti žemės darbų, esą tai gali prišaukti nelaimes.

Ypač archajiškas paprotys Kaišiadorių apylinkėse gyvavo dar XX amžiaus pradžioje – Jurginių dieną seniausias kaimo vyriškis užlipdavo ant kalnelio ir visiems garsiai pranešdavo, kad pavasaris jau atėjo.

 

Atvelykis Balandžio 27 d.

Atvelykis – pirmas sekmadienis po Velykų. Kaip ir Velykoms, taip pat dažomi kiaušiniai. Tą dieną irgi valgo kiaušinius margintus, sviestą, sūrį. Žmonės irgi eina į bažnyčią, meldžiasi. Jei šilta, leidžia gyvulius į ganyklą. Juos aprūko verba.