Sekminės Birželio 9 d.

Sekminės – didelė bažnytinė šventė Jėzaus Kristaus žadėtos Šventosios Dvasios atsiuntimui apaštalams paminėti. Švenčiama septintą sekmadienį po Velykų, dažniausiai tarp gegužės 11 ir birželio 12 dienos, kai praeina 50 dienų po Kristaus Prisikėlimo. Iš vakaro kiekvienas savo sodybą papuošdavo žalumynais, dažniausiai – žaliais berželiais. Nukirstus berželius pastatydavo abipus durų ar vartų, jų šakelėmis apkaišydavo šventųjų paveikslus, lubų sijas (balkius). Padažydavo kiaušinių. Žmonės ypatingą dėmesį skirdavo gyvuliams, ypač karvėms. Vilūnuose: Prieš Sekmines vainikuoja karves. Bet prieš tai vogdavome karves. Ar suaugusieji, ar vaikai piemenukai kur nors toliau paveda karves ir pririša prie medžio. Šeimininkai ateina – nėra karvės. Reikdavo duoti, pavyzdžiui, sūrio, kad atvestų gyvulius.

 

Šv. Antanas Birželio 13 d.

Birželio 13 d. – bažnytinė Bažnyčios mokytojo ir misionieriaus šventojo Antano šventė. Tikintieji šv. Antaną laikė radybų, vogtų daiktų patronu ir ligonių globėju, todėl į jį malda kreipdavosi ką nors pametusieji, pašventintos jo dieną duonos pasiimdavo į kelionę, nešiodavosi, kad nieko nepamestų, o pametę – kad greit atrastų. Kalviuose vykdavo dideli Švento Antano atlaidai, prieš kuriuos iš anksto vainikais apipindavo bažnyčios duris ir šv. Antano paveikslus, po atlaidų Kalviuose vykdavo garsus Švento Antano kermošius. Vyresnieji prisimena: Būdavo ledų, alaus, saldainių, rožančių, paveikslėlių, skarelių, daug papuošalų moterims. Daug dirbinių iš molio, dūdelių, vaikai būdavo švilpaudavo.

 

Devintinės Birželio 20 d.

Devintinės – bažnytinė Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė, švenčiama vienuoliktą dieną po Sekminių. Darsūniškiečiai ir šiandien šią šventę švenčia pagal senąsias tradicijas. Ankstyvą rytą keturių sodybų darželiuose jie parengia altorėlius. Po mišių bažnyčioje giedodama procesija su Švč. Sakramentu užsuka prie kiekvieno altorėlio ir eina iki Švento Kazimiero vartų miestelio pakraštyje. Po iškilmingos procesijos vyksta bendruomenės susiėjimas arba suneštinės vaišės pas kurį nors iš garbesnių vietinių žmonių.

 

Šv. Jonas Birželio 24 d.

Joninės – bažnytinė šventojo Jono Krikštytojo šventė, sutampanti su gamtos branda. Suvešėjusi augalija, ypač vaistažolės šiuo metu turi daugiausia gydomųjų savybių. Iki Joninių vidurdienio jos pamačlyviausios, todėl stengiamasi kuo daugiau jų surinkti. Išlaikyta graži Jonų gerbimo tradicija pinti ąžuolo vainikus ir vainikuoti varduvininkų duris. Nemaitonių kaime: Kol Jonas miega, prikaldavo prie durų ir stengdavosi pabėgti. Katras bravesnis neša, kad tik nepagautų, reikia pabėgt. Kitą dieną varduvininkas kviesdavo vainiko dovanotojus į vaišes.

Ši diena nuo seniausių laikų sieta su įvairiais būrimais, ypač gebėjimais atimti iš karvių pieną. Vilūnų kaime tikima, kad: dabartiniais laikais, kai sudedame pieno bidonus – tai norint iš kaimyno karvių atimti pieną, reikia Joninių išvakarėse einant namo pasiimti kaimyno pieno bakelį arba bent dugnelį.

 

Šv. Petras ir Povilas Birželio 29 d.

Šventieji Petras ir Povilas – bažnytinė šventųjų apaštalų, krikščionybės skleidėjų Petro ir Povilo paminėjimo diena. Tikintieji kreipdavosi į juos prašydami sveikatos žmonėms ir gyvuliams. Vilūnų kaime vykdavo Šventųjų Petro ir Povilo atlaidai. Vyresni žmonės prisimena, kad XX amžiaus antroje pusėje bažnyčią puošdavo rūtomis: nupinam plonus ilgus šniūrus iš rūtų keturis ir nuleidžiam nuo bažnyčios centro. Ant bažnyčios įėjimo durų kabindavo didelį ąžuolo lapų vainiką. Į atlaidus žmonės suvažiuodavo iš vakaro, su arkliais. Išvakarėse jau nuo pietų pradėdavo važiuoti tai iš vienos pusės, tai iš kitos. Iš Dovainonių, iš Jiezno atvažiuodavo su arkliais, iš arčiau pėsti ateidavo. Ateidavo su prastesniais batais ar išvis basom, ir tik netoli bažnyčios apsiaudavo gerais batais. Į namus susirinkdavo po mišių kokių 15–16 žmonių, kokios dvi padvados arklių. Turėdavai visus pavaišinti. Anksčiau samagono nebūdavo, tai su kmynais ir medum išsivirdavom. Kruonyje per Petrines šeimininkė turėdavo išbraidžioti linus, – kad būtų gražus, drūtas valakas.