Šventiniai renginiai sovietmečiu: prie eglės su Seniu Šalčiu

Su Seniu Šalčiu. Rumšiškių vaikų darželis.
1984–1985 m.

Muziejaus tinklapio virtualių parodų skiltyje pristatoma nauja paroda „Prie eglės su Seniu Šalčiu“. Kviečiame apsilankyti.

Sovietmečiu Lietuvoje tradicinis švenčių kalendorius, kuriame dominavo religinės šventės buvo keičiamas sovietinių švenčių kalendoriumi. Jame svarbią vietą užėmė ideologinės šventės: Tarptautinė darbininkų solidarumo diena (gegužės 1 d.), Spalio revoliucijos metinės (lapkričio 7 d.), sovietinių herojų jubiliejai, sukaktys ir kt. Už religinių švenčių šventimą, ėjimą į bažnyčią grėsė nemalonumai, net atleidimas iš darbo. Moksleiviams būdavo mažinami pažymiai, kildavo pavojus gauti blogą charakteristiką, kuri sumenkindavo galimybę įstoti į aukštąją mokyklą ir pan.

Kaišiadoryse, kaip ir visoje Lietuvoje Kūčias, Kalėdų išvakarėse ir Kalėdas sovietmečiu švęsti nebuvo paprasta: Kavodavosi žmonės, bet švęsdavo. Ir bažnyčion per Kalėdas sueidavo – daryk tu ką nori. Ir komunistai, kurie partijoj stovėdavo, švęsdavo, tik jie dar labiau kavodavosi. Važiuodavo į kitas bažnyčias, kad kas nepaskųstų[1]. Moksleiviai taip nesibaimindavo ir kad jų namuose švenčiamos Kūčios neslėpdavo: Kleckučius į mokyklą nešdavomės, per pertraukas visi šveisdavom, dalindavomės[2].

Reikšminga atsvara Kalėdoms sovietmečiu buvo religinio turinio neturėjusi Naujųjų metų šventė. Visi visuomeniniai šventiniai renginiai rajone vykdavo prieš Naujuosius metus. Darželinukai, moksleiviai ypatingai ruošdavosi ir laukdavo eglučių, karnavalų, kurie vykdavo ugdymo įstaigose.

Darželyje mažieji dainuodavo, šokdavo, statydavo vaidinimus: Auklėtojos paruošdavo vaikus[3]. Seniui Šalčiui (taip tuo metu vadindavo Kalėdų Senelį), deklamuodavo eilėraščius: Darželyje mažiukai eilėraščius sakydavom. Aš labai gražų mokėjau apie lėlytę. O paskutiniais metais prisimenu „Grybų karą“ vaidinom[4]. Visi gaudavo dovanų.

Vaikai puošdavosi šventiniais kostiumais. Jų kūrimas buvo tėvų išmonės ir kruopštumo reikalas: Nebuvo taip, kad nueisi ir nupirksi. Berniukai dažnai persirengdavo nykštukais, mergaitės – snaigėmis: Snaigei mama iš merlės pasiuvo suknelę. Iš darbo parsinešė merlės storos, prikrakmolino. Viršus buvo iš normalios medžiagos, o apačia iš tos merlės daug sluoksnių. O ant galvos snaigė iš popieriaus iškarpyta, blizgučiais apklijuota[5]. Dažnai vaikai persirengdavo įvairiais gyvūnais: Kartą zuikio drabužius sūnui siuvau: kelnes trumpas, liemenę. Kaukę zuikio padarėm, morką ant kaklo pakabint[6]. Tapdavo ir vaidinimų personažais. Mes zuikių mokyklą kartą vaidinom, tai visi zuikių kaukes turėjom. Prie kepurės mama pritaisė ausis iš kartono. Liemenę pilką su kišene blizgučiais apsiuvo, tie blizgučiai lyg metaliniai – labai dūrė. O uodegą kailiuko prisisiuvo[7].

Dekoruodami kaukes-karūnas darželinukų, moksleivių tėvai nestokodavo ne tik fantazijos, bet ir drąsos: Žaisliuką eglės sudaužydavom sutrindavom ir užbarstydavom ant klijais išteptos karūnos. Blizgėjo, žibėjo visokiom spalvom gražiai. O, kad ten stiklų gali pribyrėt į akis vaikui negalvojom[8].

Nors Senio Šalčio vaikai laukdavo su nekantrumu, tačiau dažnas jį išvydęs išsigąsdavo: Ant kelių pasisodindavo, fotografuotis reikėdavo, man baisu būdavo. Kiti verkdavo, neidavo. Duoda saldainių – neina pasiimti[9]. Būdavo ir neįprastų nutikimų: Kartą mergaitė iš strioko apsisiojo Senį[10].

Apkūnus, barzdotas Senis Šaltis dažniausiai rengdavosi raudonos spalvos rūbais. Paprastai jį suvaidindavo įstaigos darbuotojas. Būtini atributai – lazda ir dovanų maišas: Būdavo su barzda, su ūsais, akiniais. Dar nosis uždedama. Rengdavosi raudonai. Vailokai būtinai būdavo. Lazda, maišas prie rūbų priderintas. Darželyje į seselę būdavo labai panašus[11]. Neretai Senį Šaltį lydėdavo jo padėjėja Snieguolė.

Iš dovanų maišo Senis Šaltis dažniausiai traukdavo maišelius su saldainiais: Maišiuką blizgantį, surištą duodavo kiekvienam[12]. Dovanų maišeliai ir jų turinys taip pat buvo tėvų rūpestis. Juose po vieną, du būdavo gerų saldainių įdėta: ananasiniai, „Voveraitė“ ar „Aguona“, „Karakum“, „Kaukė“. O visi kiti paprasti: irisai neįkandami, čiulpiniai[13]. Kiti atsimena, kad tuose maišeliuose rasdavo saldainių „Meška šiaurėje“, „Nomeda“ ir vieną, kitą mandariną. Kartais vaikai būdavo pradžiuginami didesnėmis dovanomis. Tuomet gaudavo žaislų: lėlių, meškinų ir kt.

Įvairiai būdavo dekoruojamos darželių, mokyklų, taip pat kultūros centrų (tuo metu vadintų kultūros namų) salės, kuriose vykdavo šventiniai renginiai. Būtinai stovėdavo papuošta eglė. Pavyzdžiui, mokyklose salę ir eglę puošdavo vyresniųjų klasių moksleiviai: Ar dešimtokai, ar vienuoliktokai puošdavo: salę, eglę – viską. Žaisliukų savo atnešdavom ir kitų atneštų būdavo, stikliniai daugiausia. Blizgučiai, girliandos – metalinės. Minkštos atsirado vėliau. Lietutis būdavo[14]. Lempučių girliandos – paprastos: Du laidai susukti ir lemputės sukabintos. Pailgos jos būdavo arba apvalios, dažyto stiklo, lyg į dažus įkištos. Vėliau gražesnių buvo[15]. Patalpų girliandos būdavo popierinės, kaip garmoškės ant siūlų suvertos[16]. Klases puošdavo karpytomis popierinėmis snaigėmis.

Mokyklose vykdavo šventinių vaidinimų konkursai: Mokykloj būdavo vaidinimai. Rinkdavo geriausiai pasirodžiusius. Būdavo komisija. Apdovanodavo pirmą, antrą, trečią vietas. Duodavo temą. Prisimenu vienais metais tema buvo „Dvaras“. Tai mes šokom. Ilgos suknios buvo, šukuosenos[17].

Šventinius renginius fotografuodavo laikraščio „Į komunizmą“ fotokorespondentas Pranas Dubosas: Jisai lakstydavo po visus renginius[18].

Tėvai šiame šventiniame šurmulyje dar suko galvą ką reikės padėti ant naujametinio stalo. Varginantis stovėjimas ilgose parduotuvių eilėse negarantavo, kad rezginėse atsidurs tuo metu deficitinės prekės tokios kaip konservuoti žalieji žirneliai, majonezas, kurie privalomai turėdavo būti sumaišyti į baltą mišrainę (vinigretą), kava, apelsinai, mandarinai, graikiniai riešutai ir kt.: Būdavo stovi produktų eilėj, stovi – pasibaigė, nebėr. O stovėjai musėt pusantros valandos[19]. Dalis gyventojų deficito gaudavo per blatą iš po prekystalio t. y. jeigu turėjo pažinčių, bičiuliaudavosi su prekybininkais. Deficitinėmis gėrybėmis darbovietėse būdavo paskatinami gerų rezultatų pasiekę ir gerai įvertinti darbininkai.

Naujuosius metus žmonės pasitikdavo su putojančio vyno „Sovetckoje šampanskoje“ taure. Jo būdavo visokio saldaus, sauso, briuto[20]. Mažieji su degančia šaltąja ugnele rankose: Šaltosios ugnies namuose visada turėdavom. Būdavo tokios trumpesnės ir ilgesnės. Trumpos greit užgesdavo ir rankoms karšta būdavo[21]. Žemę nuklodavo spalvoti konfeti (kurias vadino klapūškėmis) popierėliai. Miestiečius džiugino reti fejerverkai: Fejerverkai tik mieste būdavo, prie eglutės. Kaišiadoryse eglutė būdavo prie Buitinio. Ne tokie kaip dabar… Tada trumpai pokš pokšt ir viskas. Bet ir tokie būdavo gražūs[22]. Pavyzdžiui, apie 1972 m. Naujųjų metų sutikimą prie Kaišiadorių miesto eglės rašė to meto rajono spauda. Sausio 4 d. laikraštyje „Į komunizmą“ rašyta: Seniesiems metams baigiantis, Kaišiadoryse, prie buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato „išdygo“ eglė ir pasipuošė spalvotų lempučių girliandomis, žaislais. Iki Naujųjų likus 15 minučių prie jos iš visų pusių sriūbtelėjo būriai kaišiadoriečių. Tuo metu atvažiavo „Volga“, iš jos išlipo Senelis Šaltis ir išrėžė kalbą. Kas gerai per metus dirbo, tą pagyrė, kas prasčiau – papeikė. Arčiau stovėjusius apdovanojo saldainiais. <…> Šnypštė raketos skambėjo sveikinimai, žmonės vaišinosi šampanu.

[1] KšM. Pateikėjas gim. 1952 m. Kildiškių k., gyv. Gudienos k.

[2] KšM. Pateikėja gim. 1967 m. Kaišiadoryse., gyv. Kaišiadoryse.

[3] KšM. Pateikėjas gim. 1952 m. Kildiškių k., gyv. Gudienos k.

[4] KšM. Pateikėja gim. 1967 m. Kaišiadoryse., gyv. Kaišiadoryse.

[5] KšM. Pateikėja gim. 1967 m. Kaišiadoryse., gyv. Kaišiadoryse.

[6] KšM. Pateikėjas gim. 1952 m. Kildiškių k., gyv. Gudienos k.

[7] KšM. Pateikėja gim. 1967 m. Kaišiadoryse., gyv. Kaišiadoryse.

[8] KšM. Pateikėjas gim. 1952 m. Kildiškių k., gyv. Gudienos k.

[9] KšM. Pateikėja gim. 1967 m. Kaišiadoryse., gyv. Kaišiadoryse.

[10] KšM. Pateikėjas gim. 1952 m. Kildiškių k., gyv. Gudienos k.

[11] KšM. Pateikėja gim. 1967 m. Kaišiadoryse., gyv. Kaišiadoryse.

[12] KšM. Pateikėja gim. 1967 m. Kaišiadoryse., gyv. Kaišiadoryse.

[13] KšM. Pateikėja gim. 1967 m. Kaišiadoryse., gyv. Kaišiadoryse.

[14] KšM. Pateikėja gim. 1967 m. Kaišiadoryse., gyv. Kaišiadoryse.

[15] KšM. Pateikėjas gim. 1952 m. Kildiškių k., gyv. Gudienos k.

[16] KšM. Pateikėjas gim. 1952 m. Kildiškių k., gyv. Gudienos k.

[17] KšM. Pateikėja gim. 1967 m. Kaišiadoryse., gyv. Kaišiadoryse.

[18] KšM. Pateikėja gim. 1967 m. Kaišiadoryse., gyv. Kaišiadoryse.

[19] KšM. Pateikėjas gim. 1952 m. Kildiškių k., gyv. Gudienos k.

[20] KšM. Pateikėja gim. 1967 m. Kaišiadoryse., gyv. Kaišiadoryse.

[21] KšM. Pateikėja gim. 1967 m. Kaišiadoryse., gyv. Kaišiadoryse.

[22] KšM. Pateikėja gim. 1967 m. Kaišiadoryse., gyv. Kaišiadoryse.

 

Senis Šaltis Kaišiadorių vaikų darželyje. 1971 m. sausio 7 d. laikraščio „Į komunizmą“ iškarpa

Eilėraščių deklamavimas Kaišiadorių darželyje „Pasaka“ 1972 m.