Prisiminimai apie Algirdo Brazausko laisvalaikį ir pomėgius

Buriavimas. 2003 m. liepos 29 d. Kelionė Nida–Minija

Muziejaus tinklapio virtualių parodų skiltyje pristatoma nauja paroda „Algirdo Brazausko laisvalaikio akimirkos“. Kviečiame apsilankyti.

Algirdą Brazauską daugelis pažinojo kaip žmogų ėjusį sunkias ir atsakingas pareigas. Tačiau, darbo metu būdavęs viešumoje, pažįstamų ir nepažįstamų apsuptyje, laisvą laiką leisdavo šeimos narių ar jam artimų žmonių draugijoje. Labai mėgo gamtą. Kaip prisimena ilgus metus jo sekretore dirbusi Nijolė Juškauskaitė: „Pro duris įsiverždavo audringai tarsi vėjas. Įsinešdavo net kažkokį gamtos kvapą, šviežumą. Labai gerai supratau – kokį. Mat jis anksti ryte bėgiodavo po mišką, maudydavosi tiesiog Neryje“[1].

Algirdas Brazauskas dažnai būdavo prie vandens, mėgo žvejoti.  Jis nebuvo azartiškas žvejys, tiesiog norėdavo pabūti ramumoje. Aplankydavo Rusnę, kur užmesdavo meškerę vienoje iš daugelio aplink salą tekančių, Šakutės upėje. Mėgo Nemuną, žvejoti Kuršmarėse. Kiekvienais metais A. Brazauskas apsilankydavo Sartų žirgų lenktynėse. Kaip garbės svečiui rengėjai suteikdavo galimybę pačiam išbandyti lenktynių trasą vienu iš ristūnų. Pavyzdžiui, 1997 metais jam teko vadelioti juodbėrį žirgą Grogą.

Kad A. Brazauskas mėgo Dusetose vykstančias žirgų lenktynes, prisimena ir buvęs vyriausiasis lenktynių ant Sartų ežero ledo teisėjas Stasys Svetlauskas. Prezidentas jam paliko be galo gerą ir šiltą įspūdį. Kaip pasakoja buvęs teisėjas: „Lenktynėse per tiek metų mačiau daug labai aukšto rango svečių – ministrų, kosmonautų, rašytojų ir net prezidentų. Didžiausią įspūdį man bus palikęs jau išėjęs Anapilin Prezidentas Algirdas Brazauskas. Jis atvykdavo kasmet ir gyvai domėjosi ne tik renginiu, bet ir stengėsi pabūti arčiau žmonių, išgirsti jų džiaugsmus ir rūpesčius“[2]. Jis ne tik atvykdavo pasižiūrėti renginio ar apvažiuoti garbės ratą, bet ir norėjo būti naudingas paprastam žmogui. Stasys Svetlauskas prisimena, kad „dar gerokai iki Lietuvos nepriklausomybės atstatymo A. Brazauskas į Sartus veždavosi po 3 tūkstančius rublių savo santaupų. Pasiteiraudavo organizatorių, kam jis dar galėtų įsteigti kokį savo, grynai asmeninį prizą, o dažniausiai tiesiog klausdavo, kuriam iš dalyvių labiausiai būtų pravartūs tie jo asmeniniai pinigai“[3].

Tapęs prezidentu A. Brazauskas įsteigė prizą, skirtą vyriausiam lenktynių dalyviui. Pavyzdžiui, 1997 metais šį prizą gavo lenktynininkas Izidorius Gabrilevičius[4].

Tačiau tikroji A. Brazausko aistra buvo medžioklė. Būrelio nariai pasakoja, kad į medžioklę jis važiuodavo ne nušauti kuo daugiau žvėrių, o pasivaikščioti po mišką, pabūti ramybėje, susikaupti naujiems darbams. Vienas jų prisimena, kad „…gamtos apsuptyje jis būdavo sentimentalus „Aš labai myliu mišką“, – sakydavo Prezidentas. – „Pažiūrėkite į Alytaus Punios šilą, ąžuolyną prie Kernavės. Taujėnų mišką. Taigi koks grožis“[5].

Kas nulėmė, jog A. Brazauskas visam gyvenimui susižavėjo tokiu laisvalaikio leidimo būdu? Visiškas atsitiktinumas. Buvo septintojo dešimtmečio pradžia, žiemos metas. Į Lietuvą su vizitu atvyko aukštas to meto pareigūnas ir A. Brazausko viršininkas turėjo svečią pakviesti į medžioklę. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad viršininkas susirgo ir paskambinęs vakare šią užduotį pavedė Brazauskui. Vienas medžiotojas prisiminęs juokavo, kad „…iki tol nemedžiojęs A. Brazauskas neturėjo nei tinkamų batų, nei šautuvo, nei kailinių, nei kepurės. Viršininko vairuotojas viską atvežė, taip pat ir jam tinkamus 46 dydžio batus. Rytą išvažiavo į medžioklę, vykusią Strošiūnų šile netoli gimtųjų Kaišiadorių“[6]. Per pirmą varymą (medžiotojų vadinamą skrinka), A. Brazauskas pamatė atbėgančius šernus į kuriuos paleido pirmą sėkmingą šūvį. Po to nušovė dar vieną. Strošiūnų šile jis gavo pirmąjį medžiotojo krikštą ir įgijo aistrą visam gyvenimui.

Į savo pomėgį A. Brazauskas žiūrėjo labai rimtai, kruopščiai ruošdavosi kiekvienai medžioklei. Dažnai  kartu dalyvavęs žentas Algirdas Usonis prisimena, kad „…ir medžioklėje, ir namuose jis būdavo toks pat: geras, rūpestingas, kruopštus. <…>Po kiekvienos medžioklės savo bloknote užrašydavo, ką matė, kiek šūvių paleido, kiek žvėrių sumedžiojo. Jo batai visada būdavo išblizginti. Aš, sugrįžęs iš medžioklės, dažniausiai nuspiriu batus į kampą, o jis atvažiuodavo išblizgintais. Visuomet turėjo legendinį krepšį, kuriame būdavo sumuštiniai, atsarginės pirštinės, peilis, prožektorius, – žodžiu, viskas, ko gali prireikti medžioklėje“[7].

Kad A. Brazauskas į mišką važiuodavo ne dėl didelio laimikio patvirtina buvusio Juknaičių eksperimentinio ūkio direktoriaus Zigmanto Dokšos pasakojimas apie vieną medžioklę. Juknaičiai buvo pavyzdinis eksperimentinis ūkis, kur orientuotasi ne vien į aukštus gamybos rezultatus, bet ir į gražią aplinką, kurią kūrė vieni geriausių landšafto specialistų, ne vienas garsus menininkas. Tad nieko keisto, kad sulaukdavo aukšto rango svečių ar tiesiog žmonių kuriems rūpėjo pamatyti kitokį žemdirbių gyvenimą. Direktorius pasakoja: „Žinoma būčiau nesąžiningas, jei pasakyčiau, kad nebuvo dar vienos svečių kategorijos: medžiotojų. Medžiotojų čia buvo tokio lygio, kad jeigu šernai būtų žinoję, kas į juos taikosi, būtų kritę be šūvio“[8]. Medžioklių būdavo nemažai, tačiau viena Zigmantui Dokšai paliko itin gilų įspūdį. Dalindamasis prisiminimais, jis pasakoja, kad „link bokštelio, kuriame laukė Brazauskas, išlėkė stirnaitė. Truputį raiša. Matyt, ankstesnėse medžioklėse koks nors kitas aukštas svečias buvo pašovęs. O kaip tik buvo ruduo, kai stirnas, briedžius ir šernus galima šauti. Apsidžiaugiau, kad ir Brazauskui pasisekė. Bet, matome, Brazauskas delsia. Nešauna. Stirnelė – dar arčiau bokštelio. Nešauna. Taip ir nešovė. Baigėsi medžioklė ir aš neišlaikiau „Kas atsitiko, – klausiu, – kodėl nešovėte? Medžiotojai taip nedaro“. „Tai kad, truputį šluba“, sako. „Nepyk“, sako, „Zigmai, negalėjau – gal jai dar lemta išgyt“. Tai privertė susimąstyti ne vieną tą dieną dalyvavusį. Vėliau, per kitas medžiokles, ta pati stirnaitė ne kartą buvo patekusi į medžiotojų akiratį. Tačiau nė vienas nedrįso šauti[9].

A. Brazauskas važiuodavo medžioti beveik iki savo dienų pabaigos: „Medžioklė buvo tikra Algirdo Brazausko aistra. Ilgametis hobis leisdavo jam atsipalaiduoti. Paskutinę gyvenimo žiemą, gulėdamas ligoninėje, jis krimtosi, kad yra priverstas atsisakyti medžioklės, ir ilgėjosi pasivaikščiojimų po užsnigtą mišką“[10].

Kaip miškas, taip ir vanduo visada traukė A. Brazauską. Vasarą, atostogų metu ar suradęs laisvo laiko, jis mėgo buriuoti. Plaukiodavo su šeimos nariais, pakviesdavo draugus.

Vilius Kavaliauskas  knygoje „Žmogus laiko taikinyje“ (2013) užrašė akademiko Jurgio Vilemo pasakojimą, kaip prasidėjo šis A. Brazausko pomėgis. Anot jo, viskas įvyko 1958 metais. Tuo metu buriavimas Lietuvoje nebuvo itin populiarus, tačiau turėjo keletą entuziastų. Šiame sporte aktyviausi buvo kauniečiai. Kasmet žiemą ir ankstyvą pavasarį patyrę aktyvistai vesdavo viešus buriavimo pagrindų kursus. Juose galėjo dalyvauti visi norintys susipažinti su šiuo sportu. 1958-ųjų metų pavasarį kursai buvo surengti Kauno politechnikos instituto II rūmuose. Klausytojų tarpe buvo jaunas inžinierius Algirdas Brazauskas. 1958 metais Kauno klubas „Spartakas“ J. Vilemui, tuo metu Kauno politechnikos antro kurso studentui, paskyrė „Žvaigždės“ olimpinės klasės sportinį burlaivį. Kaip prisimena akademikas: „tai dvivietė kylinė jachta su gan didelėm burėm – lyginant su korpuso dydžiu ir kylio svoriu. Todėl komandoje turi būti stiprus sunkiasvoris. Reikėjo rasti tokį jauną vyrą, nes tarp klubo narių tinkamo nebuvo“[11]. J. Vilemas pakalbino A. Brazauską prisijungti prie komandos. Šis su entuziazmu priėmė kvietimą  ir pradėjo ruoštis varžyboms. Pagrindinis jaunuolių tikslas buvo rugpjūtį vyksiančios Lietuvos pirmenybės Nidoje. Buriuotojas prisimena: „nutarėme, kad po keleto treniruočių Kaune – Nevėžio žemupyje į Nidą plauksime Nemunu savo jachta ir tą plaukimą paversime pagrindine treniruote <…> Nemunu plaukėme neskubėdami su sustojimais naktį ir nakvyne nedideliame savo laive. „Žvaigždėje“ buvo pakankamai vietos dviem jauniems neišlepintiems vyrams įsitaisyti pakenčiamus gultus. Tas plaukimas truko tris paras ir tai buvo tinkamas laikas ne tik pasiruošti varžyboms, bet ir pažinti vienas kitą“[12]. Ryžtingi jaunuoliai laimėjo 1958 metų Respublikos pirmenybes – pirmąsias „Žvaigždžių“ klasėje.

1958 metai A. Brazauskui tapo lemtingi – jis išbandė buriavimą ir ilgam susižavėjo šiuo sportu. Kartais buriuodavo su dukromis: „… kai dukroms buvo 10–12 metų, trise nuo Kauno plaukė Nemunu žemyn. Paskui aplink Kuršių marias, pasiekė Nidą. Vieną vasarą su jachta buvo nusigavę net iki Archangelsko. A. Brazausko bibliotekoje sukaupta daug knygų lietuvių, lenkų, anglų ir rusų kalbomis apie buriavimą“[13]. J. Vilemas prisimena, kad A. Brazauskas pirmą kartą pamatęs Nidą pamilo ją visam gyvenimui, ir didžiąją dalį savo atostogų laiko praleisdavo šiame gražiame Lietuvos kampelyje  paburiuodamas.

Gamta ir ramybė. Artimųjų ir draugų ratas. Toks paprastas A. Brazausko laisvalaikis. Dar daug žmonių gali papasakoti savo prisiminimus apie kartu su juo praleistą laiką medžioklėje ar buriuojant, daug kas gali pasigirti matę jį  Sartuose sukantį garbės ratą.

Kaišiadorių muziejaus virtualių parodų skiltyje pristatoma paroda „Algirdo Brazausko laisvalaikio akimirkos“. Kviečiame apsilankyti.

[1] Kavaliauskas, V. (2013). Žmogus laiko taikinyje, Vilnius. p. 261;

[2] Žmonės, kūrę Sartų legendą. (2014-12-23)  Prieiga https://zum.lrv.lt/lt/naujienos/zmones-kure-sartu-legenda;

[3] Žmonės, kūrę Sartų legendą. (2014-12-23)  Prieiga https://zum.lrv.lt/lt/naujienos/zmones-kure-sartu-legenda;

[4] Įdomioji Sartų lenktynių istorija: tragiškai žuvęs legendinis žirgas Šachtioras ir iš vežimaičio išmestas A. Brazauskas. Antanaičius, U. (2020-02- 09 ). Prieiga https://www.15min.lt/ar-zinai/naujiena/idomi-lietuva/idomioji-sartu-lenktyniu-istorija-tragiskai-zuves-legendinis-zirgas-sachtioras-ir-is-vezimaicio-ismestas-a-brazauskas-1162-1271432.;

[5] Kavaliauskas, išnaša 1, p. 397;

[6] Kavaliauskas, išnaša 1, p. 392;

[7] Kavaliauskas, išnaša 1, p. 395;

[8] Kavaliauskas, išnaša 1, p. 159;

[9] Kavaliauskas, išnaša 1, p. 160;

[10] Kavaliauskas, išnaša 1, p. 393;

[11] Kavaliauskas, išnaša 1, p. 715;

[12] Kavaliauskas, išnaša 1, p.716;

[13] Sakalauskaitė, R. (1993 m. vasario 11 d.). Algirdas Brazauskas: dabartinės politinės audros ramaus miego nedrumsčia. Lietuvos rytas. Nr. 27, p. 16.