Trakų (Kaišiadorių) apskrities skautų istorija (iki 1940 m.) (virtuali paroda)

Kaišiadorių skautai. 1928 m. birželio 15 d. (LŠIM)

Muziejaus tinklapio virtualių parodų skiltyje pristatoma nauja paroda „Trakų (Kaišiadorių) apskrities skautų istorija (iki 1940 m.)“.

KAIŠIADORIŲ MIESTO SKAUTAI

Skautų organizaciją 1907 m. Didžiojoje Britanijoje įkūrė Robert Baden-Powel. Pagrindinis šios organizacijos tikslas – auklėti jaunimą sąmoningais valstybės piliečiais, dorais, tvirto būdo žmonėmis, ugdyti fizinius ir dvasinius jų sugebėjimus. Skautybė yra paremta įžodžiu ir priesakais, mokymusi per veiklą, skilčių sistema, kuri realizuojama vadovaujant suaugusiems vadovams, bei įvairaus amžiaus ir patyrimo programomis. Skautų šūkis – „Dievui, Tėvynei, artimui“, pošūkis – „Budėk“.

Lietuvoje pirmas skautų vienetas buvo įkurtas Petro Jurgėlos-Jurgelevičiaus iniciatyva 1918 m. lapkričio 1 d. Vilniuje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Lietuviškoji moksleivija greitai užsidegė skautiškomis idėjomis, kurios pradėjo plisti po įvairias Lietuvos vietas.

Tarpe jaunimo organizacijų Kaišiadoryse skautai susikūrė vieni pirmųjų. 1927 m. rugsėjo 15 d. Kaišiadorių vidurinėje mokykloje įkurta pirmoji Trakų (Kaišiadorių) apskrityje Kaišiadorių skautų draugovė „Trakų pilis“. Draugovę įkūrė kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas. 1928 m. sausio 27 d. rašte Lietuvos skautų brolijos vyriausiajam štabui jis įvardino šios draugovės įkūrimo tikslus. Pirmiausia jis teigė, jog „tikslas grynai yra tik geriau sutvarkyti jaunuomenės auklėjimą ir išplatinti skautybę Trakų apskrityje“[1]. Šalia to pažymėjo, kad „Trakų apskrities jaunuomenės auklėjimą suskautinti taip svarbu ir dėl to, jog apskritis yra šalia lenkų okupuoto Vilniaus[2]. Tuo tarpu 1945 m. rašytuose autobiografiniuose atsiminimuose atskleidė tikrąsias priežastis:

Visi Kaišiadorys buvo bendras, vylingas gundymas į nuodėmę mūsų nekaltojo jaunimo. Visas miestas mažas, butų nedaug – o žmonių visur sausakimšai prisikimšę. Mūsų gi mergaitės gimnazistės buvo jau 16-17-18 metų panos! Ir dar miestietės! Taigi tos pačios lengvai pasiduoti vyrų – kavalierių gundymams ir suvedžiojimui. […]

Apsidairiau aš Kaišiadoryse ir aiškiai pamačiau bei supratau visą šitą nuodėmės padėtį.

Ir nutariau veikti.

Nutariau veikti priešingąja, šviesia, kultūrine linkme. Nutariau pasinaudoti ateitininkų idėja ir labai sėkmingu skautų sąjūdžiu. […]

Ir aš verčiausi į darbą.

  • Jūs būkite geručiai! gražūs! inteligentiški! gimnazistai!… Mes įkursime skautus, įsteigsime skiltis, draugoves, – dominau aš Kaišiadorių moksleiviją ir diegiau jai gražesnes mintis… geresnius norus… ir veiklesnius siekius.
  • Mes pasisiūsime uniformas… rengsime iškilas… padarysime stovyklą, – kursčiau aš mokinių žingeidumą ir mačiau, kad mano šitie siūlymai randa klasėse visuotina pritarimą! Šitie mano projektai teigiamai veikia jaunas galvas ir dar jaunesnes širdis! Ir šitie mano karšti žodžiai kaip kibirkštys uždega berniukų ir mergaičių ir šiaip jau karštus temperamentus…

Vadinasi mokykloj buvo paskelbta skautybės idėja.

Čionai ji buvo visiškai nauja[3].

Pirmoji Kaišiadorių skautų „Trakų pilies“ draugovė buvo mišri, jos sąstatą sudarė 62 nariai – skautai kandidatai. Iš jų buvo sudarytos aštuonios skiltys: keturios berniukų („Ąžuolų“, „Karvelių“, „Sakalų“, „Žirgų“) ir keturios mergaičių („Gegučių“, „Kregždžių“, „Lakštingalų“, „Pempių“).

Jaunuosius skautus instruktavo, kvotimams ir įžodžio ceremonijai rengė Kauno aukštesniosios technikos mokyklos patyręs skautas Aleksas Metelicinas. Dalį programos užsiėmimų vedė skautas Kazys Žydavičius.

Draugovės veikla itin suaktyvėjo, kai 1927 m. lapkričio 20 d. buvo perrinkta jos vadovybė. Draugovei vadovauti ir draugininko pareigas eiti paskirta moksleivė Janė Petrauskaitė, jos pagalbininku, adjutantu išrinktas Al. Metelicinas.

1928 m. vasario 12 d. dalyvaujant Lietuvos skautų brolijos vyriausio štabo adjutantui Pauliui Šležui vyko pirmieji kvotimai. III patyrimo laipsnio programos egzaminus išlaikė daugiau nei 40 skautų kandidatų. Vėliau – pirmoji įžodžio ceremonija, kurioje kvotimus išlaikę skautai davė garbės pažadus. Antroji įžodžio ceremonija vyko tų metų kovo 4 d. švenčiant Lietuvos skautų globėjo Šv. Kazimiero dieną. Dar sekanti ­ balandžio 22 d., Šv. Jurgio, viso pasaulio skautų globėjo, dienos proga. Skautų įžodį įprasta buvo duoti prieš savo vieneto arba Lietuvos valstybės vėliavą skautų stovyklose, renginių ar švenčių metu.

Lietuvos skautų brolijos vyriausio štabo patarimu 1928 m. kovo 2 d. mišri „Trakų pilies“ draugovė perskirta į dvi – „Trakų pilies“ skautų ir „Birutės“ skaučių draugoves. Kaišiadorių skautų štabui vadovavo skautų globėjas kun. N. Švogžlys-Milžinas, padedamas globėjo adjutanto, skautų viršininko Al. Metelicino ir skauto K. Žydavičiaus. Tuo tarpu „Trakų pilies“ draugovės vadovo pareigas ėjo draugininkas Anatolijus Metelicinas, jo adjutantu buvo išrinktas Jurgis Janušauskas. Draugovės skiltims vadovavo skiltininkai Jonas Švėgžda, Adomas Stanislauskas, Vytautas Saulevičius. Skaučių „Birutės“ draugovės draugininke paskirta Janė Petrauskaitė, adjutantės pareigas ėjo Anastazija Saulevičiūtė. Draugovės skiltims vadovavo skiltininkės Elena Jankojovytė (?), Liudvika Puišytė, Zosė Steikūnaitė, Emilija Šebedinaitė.

1928 m. kovo 4 d. buvo įkurta atskira skautų skiltis Kaišiadorių valstybinėje stalių amato mokykloje. Šios skilties skautai kandidatai kvotimus laikė ir garbės pažadą davė tų metų balandžio 22 d.

Kaišiadorių skautai veikė pagal Lietuvos skautijos įstatuose suformuotus tikslus, principus ir metodus, griežtai laikėsi tradicijų. Nuolat vyko sueigos, kurių metu gilintos žinios ir įgūdžiai, ruoštasi aukštesnių patyrimo laipsnių ir specialybių kvotimams. Tuoj po susikūrimo pradėtos rengti iškylos, stovyklos. Šventadieniais Kaišiadorių padangė būdavo apšviečiama skautišku laužu. Skautai organizuodavo šventes, minėjimus. Populiarūs buvo skautų teatro vaidinimai. Išleisti pirmi Kaišiadorių skautų laikraštėlių numeriai. Įsikūrė mažas skautų knygynėlis.

Palankiai visuomenės vertinti, savo mandagumu, drausme ir tvarka užsirekomendavę skautai buvo kviečiami į bendruomenės organizuotas valstybines, tautines, religines šventes. Jie žygiuodavo šventiniuose paraduose, eidavo garbės sargybą prie Lietuvos valstybės vėliavos. Viešų sueigų metu skautų būdavo prašoma organizuoti tvarkos palaikymą. Pavyzdžiui kartu su šventės komitetu Kaišiadorių skautai vadovavo 1928 m. vykusiai Trakų apskrities pradžios mokyklų dainų šventei.

TRAKŲ (KAIŠIADORIŲ) APSKRITIES SKAUTAI

Neilgai trukus po pirmųjų skautų vienetų susikūrimo Kaišiadorių mieste buvo susirūpinta plėsti organizacijos veiklą visoje apskrityje. 1928-ųjų metų Kaišiadorių skautų programoje tarp kitų veiklų buvo numatyta:

[…] organizuoti visuose Trakų apskr. kampeliuose skautų-čių būrelius, žodžiu sakant praplėsti šiame užsilikusiame mūsų Tėvynės kampe skautybės judėjimą[4].

Daug skautams prijaučiančio jaunimo buvo Vievyje. Kaišiadorių skautų vadovų iniciatyva Vievio miestelyje surengta sueiga, kurios metu pristatyti skautų organizacijos tikslai, įstatai ir t. t. 1928 m. spalio 22 d. Lietuvos skautų brolijos vyriausiąjį štabą pasiekė Kaišiadorių skautų globėjo kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino raštas, informuojantis apie Vievio miestelyje įsikūrusią skaučių „Gegučių“ skiltį, kuriai vadovauti pavesta ten gyvenančiai skautei R. Minkevičiūtei.

1929 m. buvo įkurtos dar kelios atskiros skiltys. 1929 m. sausio 13 d. įsikūrė Trakų (Kaišiadorių) srities atskira „Lapinų“ skiltis, kuriai vadovavo skiltininkas Aleksas Metelicinas, padedamas Jono Švėgždos. 1929 m. vasario 3 d. Kaišiadoryse įsikūrė atskira miesto skaučių (16–20 metų) „Trakų ežero gulbių“ skiltis. Skiltininkės pareigos patikėtos Domicelei Janonytei. Šios skilties skautės siekė ypatingos išimties – nešioti ne įprastų spalvų, o baltą kaklaraištį. 1929 m. vasario 16 d. Kaišiadoryse įsikūrė miesto „Vyčiai“, kuriems vadovavo skiltininkas Kazys Žydavičius, padedamas Janės Petrauskaitės ir Jono Puišio.

1930 m. pradžioje skautai telkėsi Kaišiadoryse, Vievyje ir Žiežmariuose. Trakų srities skautų struktūroje buvo 3 draugovės ir 4 atskiros skiltys: Kaišiadorių skautų „Trakų pilies“ draugovė („Milžinų“ ir „Sakalų“ skiltys), Kaišiadorių skaučių „Birutės“ draugovė („Pempių“, „Zylių“, „Lakštingalų“ skiltys), Žiežmarių skautų „Gedimino“ draugovė („Tigrų“, „Leopardų“ skiltys), atskiros Kaišiadorių skautų „Liūtų“ ir „Lapinų“ skiltys, atskiros Kaišiadorių skaučių „Gulbių“ ir Vievio skaučių „Gegučių“ skiltys. Vievio skaučių „Gegučių“ skiltis veikė draugovės teisėmis, nes turėjo 25 uniformuotas skautes.

Tuo metu veikusį Trakų (Kaišiadorių) srities skautų štabą sudarė ir į jį įėjo Trakų (Kaišiadorių) srities skautų globėjas kun. N. Švogžlys-Milžinas, skautė J. Petrauskaitė (19 m., moksleivė), srities skautų viršininkas Mikalojus Sakalauskas (18 m., valdininkas), srities skautų viršininko adjutantas Anatolijus Metelicinas (17 m., telegrafo praktikantas), „Birutės“ draugovės draugininkė Liuda Puišytė (17 m., moksleivė), jos adjutantė Marytė Kazlauskaitė (16 m., moksleivė), „Trakų Pilies“ draugovės draugininkas Vytautas Kriaučiūnas (18 m., moksleivis), jo adjutantas H. Bagdzevičius (17 m., moksleivis), atskiros „Lapinų“ skilties skiltininkas Jonas Švėgžda (18 m., moksleivis), atskiros „Liūtų“ skilties skiltininkas Jonas Grybauskas (14 m., moksleivis), Vievio atskiros „Gegučių“ skilties skiltininkė P. Milanavičiūtė (16 m., moksleivė) ir Žiežmarių „Gedimino“ draugovės draugininkas N. Kisielius (19 m., moksleivis). Organizacija vienijo apie 100 skautų ir 25 skautus kandidatus.

1930 m. susikūrė specifinis, skautų organizacijai nebūdingas, struktūrinis vienetas – Kaišiadorių miestelio skautų (15–18 metų vaikinų, ne moksleivių) artileristų skiltis. Kovo 4 d. Šv. Kazimiero iškilmių metu buvo paskelbtas skilties įkurtuvių aktas. Juozo Paplausko vadovaujami artileristai iš kariuomenės štabo reikalavo gauti kareiviškos ekipuotės ir amunicijos.

Apie skautiško auklėjimo poveikį jaunuomenei 1945 m. autobiografiniuose prisiminimuose, jam būdinga maniera, rašė kun. N. Švogžlys-Milžinas:

Visi jie buvo skautai – ir visi gerbė savo vardą, gerbė mokyklą, gerbė vyresniuosius. […] Pasikeitė į gerą, į rimtį, į tvarką, į drausmę. Net ir mokslas pakilo. Pagerėjo mokinių skautų pažymiai. Šeimos apsidžiaugė savo mokinių pasitaisymu, mandagumu, meile. Niekas jau mokinių nerūkė. Niekas nepliauškė nešvankių anekdotų. Niekas nesikoliojo. Niekas neišdykavo.

Visi pasidarė geri, geručiai.

Visi buvo garbingi skautai.

Visi Kaišiadorys pagražėjo[5].

Trakų (Kaišiadorių) srities skautai rengė vadovų posėdžius, bendras ir atskiras srities vienetų sueigas, iškylas. Pavyzdžiui, 1929 m. nuo birželio iki gruodžio mėn. „Trakų Pilies“ draugovė surengė 3 sueigas ir 4 iškylas, „Birutės“ draugovė – 4 sueigas, 1 draugovės posėdį, 3 iškylas, „Liūtų“ skiltis – 4 sueigas ir 2 iškylas, Vievio „Gegučių“ skiltis – 5 sueigas, Žiežmarių „Gedimino“ draugovė – 5 sueigas ir 4 iškylas. Tų pačių metų rugsėjo 15 d. iškilmingoje srities sueigoje buvo paminėtos antrosios skautų organizacijos įkūrimo metines ir Trakų (Kaišiadorių) srities skautų globėjo kun. N. Švogžlio-Milžino vardinės.

Įsimintina išvyka į 1928 m. birželio 29 – liepos 2 dienomis Kaune (Panemunės šile) vykusią pirmąją visų Lietuvos skautų Tautinę stovyklą. Taip pat pirmoji Trakų (Kaišiadorių) srities skautų stovykla, vykusi 1929 m. birželio 17–23 d. Strošiūnų šile (prie Romeravos dvaro), kurioje stovyklavo 52 skautai.

Reikšmingas Trakų (Kaišiadorių) srities skautų kultūrinės veiklos rezultatas – kun. N. Švogžlio-Milžino rūpesčiu įkurtas ir 1929 m. kovo 4 d. atidarytas skautų muziejus Kaišiadoryse.

Skautai skaitė skautišką literatūrą, prenumeravo spaudą. Pavyzdžiui, 1929 m. pirmam pusmečiui vien Kaišiadorių atskiros „Lapinų“ skilties skautai užsisakė 5 laikraščio „Skautų aidas“ prenumeratas.

1930 m. rugsėjo 15 d. išvykdamas klebonauti į naują vietą – Kernavę – iš skautų globėjo pareigų pasitraukė kun. N. Švogžlys-Milžinas. Lietuvos skautų brolijos vyriausio štabo rašte tvirtinančiame atleidimo prašymą buvo rašyta:

Mes turim apgailestauti, kad Tamsta tiek daug padėjęs Kaišiadorių skautams-ėms ir Trakų sričiai, dabar, dėl Tamstos tiesioginių pareigų persikėlęs kitur nebegali toliau taip rūpestingai ir sumaniai tvarkyti tos srities skautų-čių. Mes turim karšto noro, kad ir toliau Kaišiadorių skautai galėtų eiti Tamstos pramintais takais. Iš kitos pusės asmeniai Tamstai, naujoje darbo dirvoje linkime sėkmingos kloties[6].

1930 m. lapkričio 10 d. Trakų (Kaišiadorių) srities skautų organizacijos globą kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas laikinai perdavė Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleriui kun. Stanislovui Kiškiui.

SKAUTŲ GLOBĖJAS KUN. NIKODEMAS ŠVOGŽLYS-MILŽINAS

Kaišiadorių istorijoje kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas paliko reikšmingą pėdsaką. Tarpukariu jis tarnavo Kaišiadoryse, Gegužinėje. Visur, kur bedirbdamas, būrė patriotines organizacijas, organizuodavo renginius, skiepijo lietuviškumą, patriotizmą, skatino Lietuvos senosios istorijos pažinimą. 1927–1930 m. buvo Kaišiadorių vikaru, vyskupijos kurijos notaru ir mokyklų kapelionu. 1927 m. rugsėjo 15 d. Kaišiadorių vidurinėje mokykloje įkūrė pirmąją Kaišiadorių skautų draugovę. Aktyviai plėtojo skautų organizacijos veiklą Trakų (Kaišiadorių) apskrityje, buvo skautų globėjas, įkūrė skautų muziejų Kaišiadoryse.

Kun. N. Švogžlys-Milžinas buvo užsitarnavęs skautų pagarbą ir įvertinimą. Tai patvirtina 1928 m. gegužės 31 d. Kaišiadorių skautų vadovų kreipimasis į Lietuvos skautų broliją su prašymu jį apdovanoti:

[…] būdami nepaprastai dėkingi mūsų gerb. globėjui kun. N. Švožliui už jo dėl mūsų triūsą ir negalėdami patys atidėkuoti, visų Kaišiadorių skaučių bei skautų vardu, šiuomi nuolankiausiai prašome L. S. B. Vyr. Štabą atkreipti dėmesį į šį nenuilstamą skautybės labui darbuotoją ir dešimties metų sukaktuvių proga apdovanoti jį Skautų garbės ženklu[7].

1929 m. kovo 4 d. už didelius nuopelnus skautijai kun. N. Švogžlys-Milžinas buvo apdovanotas skautų garbės ženklu – Svastikos ordinu. Neilgai trukus kunigas naudojo korespondencijai skirtą spaudą su įrašu „Trakų Srities Skautų Globėjas / Svastikos Ordeno Kavalierius“. Tiesa, šis reikšmingas skautų apdovanojimas ilgą laiką jam nebuvo įteiktas. 1930 m. rugsėjo mėnesį dėl susidariusios padėties jis kreipėsi į Lietuvos skautų brolijos vyriausią štabą:

Vyriausias skautų štabas malonėjo man suteikti svastikos ordeną ir pakelti svastikos kavalieriumi.

Iki šiolei aš negavau to man brangaus ženklo.

Maldauju ir prašau Garbingąjį Štabą parūpinti ir prisiūti man Svastikos ordeną.

Jo išlaidas aš padengsiu[8].

Pagal tuometę praktiką už kiekvieną apdovanojimą reikėdavo susimokėti. Kuo aukštesnis apdovanojimas – tuo aukštesnė kaina.

Būdamas Vilniaus vadavimo idėjos rėmėjas ir agitatorius kun. N. Švogžlys-Milžinas sulaukė ir okupuoto Vilniaus krašto lietuvių skautų pripažinimo – buvo išrinktas jų garbės nariu. Tai liudijantis garbės ženklas jam įteiktas 1928 m., kai keliaudami į pirmąją Tautinę stovyklą, vykusią Kaune, Panemunės šile birželio 29 d.–liepos 2 d. Vilniaus lietuvių skautai apsilankė Kaišiadoryse. Šį įvykį kunigas mini savo autobiografiniuose prisiminimuose:

Pranas Žižmaras, Vilniaus skautų štabo vardu įteikė man skautiškąjį ordeną ir paskelbė mane esant Vilniaus garbės skautu.

Orkestras man sugrojo Vilniaus maršą, publika mane pasveikino valiavimais. Buvo tai įdomu ir gražu[9].

Iš Trakų (Kaišiadorių) srities skautų globėjo pareigų kun. N. Švogžlys-Milžinas pasitraukė 1930 m. rugsėjo 15 d., kuomet klebono pareigoms buvo perkeltas į Kernavę. Iš ten 1931 m. balandžio 19 d. kviečiamas į Trakų (Kaišiadorių) rajono tunto įsteigimo iškilmes.

1934 m. paskiriamas į Gegužinę. Nors skautų veikloje kun. N. Švogžlys-Milžinas aktyviai nebedalyvavo, tačiau buvo visapusiškas jų rėmėjas, skyręs jiems ypatingą dėmesį. Pavyzdžiui, 1938 m. birželio 5 d. iškilmingai sutiko baidarėmis maršrutu Paneriai-Kaunas su profesoriumi Steponu Kolupaila keliaujančius studentų skautų korporacijos „Vytis“ skautus. Keliautojų įspūdžiai publikuoti to meto spaudoje:

Saulei besileidžiant artinamės prie Gegužinės. Visi kažko laukiame, nes esame girdėję apie jos kleboną kun. Švogžlį-Milžiną. Apie 6 km prieš Gegužinę mus pasitinka baidare Gegužinės pašto v-kas J. Radišauskas ir pr. mok. ved. A. Stadalninkas. Plaukiame drauge. Iš tolo pasigirsta būgnų dundėjimas ir trimitai – tai mus pasitinka entuziastas klebonas su visa parapija. Matome daugybę žmonių, girdime jų šūkius.

Kun. Švogžlio rankose 1935 m. „Sk. Aido“ organizuotos kelionės gairelė, krūtinę puošia svastikos ordinas. Neįmanoma aprašyti visko, reikia pačiam pamatyti tą didį patriotą, reikia pačiam išgirsti jo pamokslą ar kitą kokią kalbą, kad galėtum suprasti jį, kad galėtum matyti, kokių žmonių Lietuvai reikia.

Užeiname jo rūpesčiu pastatyton bažnyčion, sugiedame „Marija, Marija…“, dalyvaujam „Vilniaus sodelyje“ iškilmėse. Čia yra ir „Karo muziejaus sodelis“ – aukuras, kuriame uždegama ugnis, čia iškeliama vėliava, giedamas tautos himnas. Prof. Kolupailai įteikiamas vietos vaizdų albumas. Seka kalbos, linkėjimai. Kun. Švogžliui, mokytojui Stadalninkui ir pašto v-kui Radišauskui bei girininkui Bartkūnui, kuris specialiai baidarininkams įruošė puikų uostą, įteikiamos gairelės.

Laužo programoje dalyvauja ir vietos žmonės. Visi dainuoja, visi ūžia. Gegužiniečiai – linksmūs žmonės, nes to reikalauja iš jų užrašas prie įėjimo „Vilniaus sodelin“ […] 3) „Laikykis linksmai, patriotiškai“[10].

 TRAKŲ (KAIŠIADORIŲ) APSKRITIES SKAUTŲ TUNTAS

1922 m. įkurta Lietuvos skautų judėjimą vienijusi asociacija nuo 1930 m. buvo pertvarkyta į Lietuvos skautų sąjungą. 1930 m. spalio 1 d. išleistas Lietuvos skautų įstatymas, kuris suvalstybino skautų organizaciją ir apribojo mokyklose kitų jaunimo organizacijų veiklą. Skautų organizacijos šefu paskelbtas Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona.

1931 m. kovo 11 d. Lietuvos skautų sąjungos šefo įsakymu Trakų (Kaišiadorių) skautų sritis pertvarkyta – įsteigtas Trakų (Kaišiadorių) rajono skautų tuntas. Prie organizuojamo tunto priskirti Aukštadvario skautų vienetai. Tuntą organizuoti pavesta teisėjui Jurgiui Kasakaičiui. Į 1931 m. balandžio 19 d. vykusias Trakų (Kaišiadorių) tunto įsteigimo iškilmes, lydimas 55 skautų, atvyko Lietuvos skautų sąjungos vyriausiojo štabo narys M. Martinaitis. Šventėje dalyvavo Kauno tunto orkestras, kuris prisidėjo prie vakaro programos atlikimo.

Iš karto po struktūros pertvarkymo buvę skautų vadovai išsiskirstė, o narių, norinčių perimti šias pareigas, neatsirado, tad kurį laiką tuntas veikė be štabo. Aktyvi skautų veikla nutrūko, organizacija apmirė. Tiesa tuo metu gana aktyvūs buvo Žiežmarių žydų skautai. 1932–1933 m. Trakų (Kaišiadorių) apskrities policijos Žiežmarių nuovados viršininkas slaptuose raportuose apskrities policijos vadui apie padėtį Žiežmarių miestelyje pažymėdavo aktyvią žydų skautų veiklą. Pavyzdžiui, 1932 m. gruodį rašė:

Legalių partijų veikimas, bendrai imant žemiau vidutinio. Kiek stipresnis veikimas pastebėtas žydų organizacijų, ypač skautų, kurie kiek galėdami stengiasi žydų bendruomenę supažindinti su žydų tautiškos istorijos praeitimi[11].

1934 m. gegužės 18–20 d. Žiežmarių žydų skautų organizacija „Hašomer Hacair“ minėjo savo 3-jų metų sukaktuves. Iškilmėse dalyvavo apie 300 žydų.

Trakų (Kaišiadorių) apskrities skautų veikla pagyvėjo, kai 1934 m. kovo 23 d. teisėją Jurgį Kasakaitį tuntininko pareigose pakeitė mokytojas, mokyklų inspektorius Bronius Kliorė. Apie tai trumpai užsiminta to meto spaudoje:

Pastaruoju metu dėl bendrai pagyvėjusios Trakų apskrityje visuomeniškos veiklos, smarkiai pakilo ir skautiškas sąjūdis, įsisteigė nauji skautų vienetai[12].

1934 m. kovo 18 d. įsikūrė atskira Žaslių skautų „Lapinų“ skiltis, kuriai vadovavo skiltininkas Alfredas Kliukas, padedamas paskiltininko Vaclovo Griškevičiaus. Skilties sueigose, kurios buvo daromos kas sekmadienį, vykdavo paskaitos, gimnastikos užsiėmimai, piramidės. Sueigas užbaigdavo skautiški žaidimai, dainos. Žaslių skautai organizuodavo gegužines su trumpais vaidinimais. Pavyzdžiui, 1937 m. pastatyti 7 gegužinės vaidinimai, 3 parodomojo turinio veikalai. Tuo pačiu metu Žasliuose susiorganizavo Jono Sinkevičiaus vadovaujamas jaunesniųjų skautų būrelis.

Intensyviai jaunųjų skautų veikla vystėsi visoje Trakų (Kaišiadorių) apskrityje. 1935 m. gegužės 17 d. Trakų (Kaišiadorių) rajono tunto bendroje apyskaitoje buvo rašoma, kad tunte veikia 7 jaunesniųjų skautų draugovės su 204 skautais (109 skautais ir 95 skautėmis). Jaunesniųjų skautų vienetai buvo susikūrę Kaišiadoryse, Žasliuose, Gegužinėje, Andriūnuose, Aukštadvaryje, Vievyje. Jaunesnieji skautai veikė pradžios mokyklose, vadovaujami pradžios mokytojų ėjo skautams nustatytas patyrimo programas. Visą Trakų (Kaišiadorių) rajono skautų tuntą tuo metu sudarė 318 skautų.

Tas pats 1935 m. gegužės 17 d. dokumentas atskleidė sunkią tunto materialinę padėtį. Jame buvo rašyta, kad tuntas nekilnojamo turto neturi, kilnojamojo tik smulkaus: kibiras, keptuvė, didelis indas virimui, virvių, lazdų, gairelių keletą paveikslų ir knygų. […] Piniginis stovis silpnokas[13].

1936 m. birželio 3 d. Trakų (Kaišiadorių) tunte veikė 4 draugovės ir 3 atskiros skiltys. Kaišiadorių skautų „Trakų pilies“ ir „Mindaugo“ draugovės, Kaišiadorių skaučių „Birutės“ draugovė, Vievio skaučių „Aušros vartų“ draugovė, atskiros skautų Žaslių „Lapinų“, Aukštadvario (sumenkėjusi „Kęstučio“ draugovė), Vievio (atskilusi nuo „Aušros vartų“ draugovės) skiltys. Mokytojų vyrų vadovaujami Kaišiadoryse, Gegužinėje, Vievyje, Žasliuose ir Aukštadvaryje veikė jaunesniųjų skautų vienetai. Moterys mokytojos vadovavo jaunesniųjų skaučių būreliams Kaišiadoryse, Kietaviškėse, Aukštadvaryje.

Tais pačiais metais Lietuvos skautų sąjungos tarybos priimti provincijos vienetų pertvarkymo nuostatai nurodė perskirti mišriuosius (berniukų ir mergaičių) skautų vienetus. Trakų (Kaišiadorių) apskrityje dėl mažo vienetų skaičiaus negalėjo būti suformuoti savarankiški skautų ir skaučių tuntai, todėl buvo įkurtos kitų, kaimyninių tuntų vietininkijos. 1936 m. spalio 2 d. įsteigtos Kauno Šančių skautų tunto Trakų (Kaišiadorių) ir Kauno Neries skaučių tunto Trakų (Kaišiadorių) skaučių vietininkijos.

Trakų (Kaišiadorių) vietininkijos (Kauno Šančių skautų tunto) vietininko pareigoms eiti paskirtas buvęs Trakų (Kaišiadorių) rajono tunto tuntininkas B. Kliorė, kuris organizacijai vadovavo iki 1938 m.

1937 m. sausio 9–10 d. Trakų (Kaišiadorių) skautų vietininkiją instruktavo Lietuvos skautų sąjungos skautų brolijos instruktorius.

Nėra žinių, kada Trakų (Kaišiadorių) vietininkijai buvo suteiktos savarankiško tunto teisės, tačiau 1938 m. sausio 3 d. Lietuvos skautų brolijos vado įsakymas, kuriuo iš Trakų (Kaišiadorių) skautų tunto tuntininko pareigų atleidžiamas B. Kliorė aiškiai rodo, kad savarankiškas tuntas buvo atkurtas. B. Kliorę pareigose pakeitė Kaišiadorių gimnazijos direktorius Domas Kalvelis, šias pareigas ėjęs iki 1940 gegužės 20 d.

1938 m. Kaišiadorių skautų „Trakų pilies“ draugovėje susikūrė Kaišiadorių skautų organizacijos įkūrėjo, skautų globėjo kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino garbei pavadinta „Milžinų“ skiltis, jos skiltininkas – A. Čekanauskas. Kitoms skiltims tuo metu vadovavo E. Mozūra, St. Griškevičius ir V. Černiauskas. Draugovės vadovas, draugininkas Juozas Stempožeckas pasižymėjo energingu būdu, aktyviai dalyvavo įvairiapusėje organizacijos veikloje, skaitė pranešimus skautybės temomis draugovės ir bendrose tunto sueigose. Pavyzdžiui, 1940 m. balandžio 15–20 d. draugovė organizavo Tėvynės tarnybos kursus, kuriuose J. Stempožeckas skaitė paskaitą „Skautai tėvynės tarnyboje“. Šiuose kursuose Trakų (Kaišiadorių) miesto ir apskrities komendantas Vladas Žutautas skaitė paskaitą „Kariuomenė ir skautai“, Kaišiadorių ligoninės gydytoja Adelė Mazurkevičienė vedė pašnekesį apie pirmosios pagalbos suteikimą, mokytojas B. Žvirblis mokė topografijos ir vietos pažinimo, mokytojas Vladas Kišonas buvo parengęs pranešimą „Ryšiai“.

1940 m. birželio mėnesį „Skautų aide“ buvo publikuotas pranešimas apie Šv. Jurgio minėjimą Kaišiadoryse. Tai buvo paskutinė žinia apie Trakų (Kaišiadorių) skautų tuntą. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą skautų organizacijos veikla buvo nutraukta.

 SKAUČIŲ VIENETAI

Savęs tobulinimas ir kitų auklėjimas, pilietiškumo ugdymas, pastabumas ir švelnumas, pasitikėjimas savimi ir tinkamas savęs vertinimas, fizinis auklėjimas, namų ruoša ir šeimininkavimas – pagrindinės mergaičių skaučių veiklos kryptys.

Pirmoji skaučių draugovė Kaišiadoryse susikūrė 1928 m. kovo 2 d., kai mišri Kaišiadorių miesto skautų „Trakų pilies“ draugovė buvo perskirta į dvi – „Trakų pilies“ skautų ir „Birutės“ skaučių draugoves. Draugovei vadovavo draugininkė Janė Petrauskaitė, padedama adjutantės pareigas ėjusios Anastazijos Saulevičiūtės.

1936 m. pavasarį vyko Trakų (Kaišiadorių) tunto pertvarkymas, kurio metu buvo atskirti mišrieji skautų vienetai. Tuo metu veikė Kaišiadorių skaučių „Birutės“ draugovė, Vievio „Aušros vartų“ draugovė ir mokytojų moterų vadovaujami Kaišiadorių, Kietaviškių, Aukštadvario jaunesniųjų skaučių vienetai. 1936 m. spalio 2 d. iš Trakų (Kaišiadorių) apskrities skaučių vienetų buvo suformuota ir įsteigta Trakų (Kaišiadorių) skaučių vietininkija, veikusi Kauno Neries skaučių tunto sudėtyje. Dėl mažo skaučių vienetų skaičiaus negalėjo būti įsteigtas savarankiškas tuntas. Pagal Lietuvos skautų sąjungos provincijos vienetų pertvarkymo nuostatus tuntas galėjo būti kuriamas esant bent 3 draugovėms. Trakų (Kaišiadorių) skaučių vietininkijos vietininkės pareigoms paskirta Antanina Kliorienė, jai pavaduoti – Elena Mazūrienė.

Ilgainiui Trakų (Kaišiadorių) skaučių vietininkija augo, organizavosi nauji skaučių vienetai. 1937 m. lapkričio 22 d. Trakų (Kaišiadorių) skaučių vietininkė A. Kliorienė Lietuvos skaučių seserijos vadijos paprašė Trakų vietininkijai suteikti tunto teises, kad galėtų nepriklausomai tvarkytis nuo Kauno Neries tunto. Tuo metu organizacijos sudėtyje jau buvo 4 skaučių draugovės, vienijančios 70 skaučių ir 7 jaunesniųjų skaučių vienetai.

1937 m. gruodžio 15 d. įsteigtas Trakų (Kaišiadorių) skaučių tuntas. 1938 m. sausio 25 d. Lietuvos skaučių seserijos vadės įsakymu naujai įsteigtam tuntui vadovauti buvo pavesta ir tuntininkės pareigos paskirtos E. Mazūrienei. A. Kliorienė iš pareigų, šiai prašant, buvo atleista netrukus po tunto įkūrimo. Tuntininkės adjutantės pareigas ėjo Irena Kalvelienė.

1938 m. spalio 29 d. Trakų (Kaišiadorių) skaučių tunto struktūroje veikė 9 skaučių vienetai (4 skaučių ir 5 jaunųjų skaučių). Kaišiadorių skaučių „Birutės“ draugovei vadovavo draugininkė Jadvyga-Cezarija Jaugelytė. Kaišiadorių skaučių „Živilės“ draugovės draugininkės pareigas ėjo Irena Kalvelienė. Onuškio skaučių „Gražinos“ draugovei vadovavo draugininkė Joana Stankevičienė, Vievio skaučių „Aušros vartų“ draugovei – draugininkė Ona Buinienė, Kaišiadorių jaunųjų skaučių draugovei – draugininkė Zuzana Jasienė, Aukštadvario jaunųjų skaučių draugovei – draugininkė Albina Markšaitienė. Onuškyje buvo susiorganizavusi mišri jaunųjų skautų draugovė, jai vadovavo draugininkė Veronika Petrauskienė. Draugininkės Melanijos Rastenienės vadovaujama Žaslių stoties jaunųjų skautų draugovė taip pat buvo mišri. Vievio jaunųjų skaučių draugovei vadovavo draugininkė Jadvyga Minkevičienė. Tunto sudėtyje buvo 193 nariai. 1938 m. lapkričio 1 d. tuntininkė E. Mazūrienė apie organizacijos ir narių tarpusavio santykius rašė:

Savitarpy tiek vadovės, tiek skautės sugyvena labai gerai. Su kitomis organizacijomis tuntas palaiko glaudžius santykius, ypač su Šaulių s-ga, L. Mok. s-ga[14].

Skaučių sueigose buvo vedami pašnekesiai skautiškomis temomis, vyko praktiniai užsiėmimai, lydimi žaidimų, dainų, inscenizavimų. Vadija rengė atskiras sueigas, kuriose svarstė tunto reikalus ir savęs tobulinimo klausimus. Buvo siunčiamos atstovės į Lietuvos skautų vienetų vadų suvažiavimus kursus, kurie vyko Kaune. 1936 m. lapkričio 14 d. Trakų (Kaišiadorių) skaučių vietininkijos vietininkė A. Kliorienė dalyvavo tuntininkių ir vietininkių suvažiavime. 1938 m. spalio 31 d. – lapkričio 1 d. vykusiame skautų vienetų vadų suvažiavime dalyvavo Trakų (Kaišiadorių) skaučių tunto narės I. Kalvelienė ir J. C. Jaugelytė.

1938 m. Trakų (Kaišiadorių) tunto skautės dalyvavo antrojoje Tautinėje skautų stovykloje Kaune. Skautės stovyklavo liepos 8 d.–20 d. Pažaislio pušyne. Stovyklavietė buvo suskirstyta į rajonus. Trakų (Kaišiadorių), Alytaus, Seinių tuntai sudarė Dainavos rajoną, kuriam vadovo Trakų (Kaišiadorių) tunto tuntininkė E. Mazūrienė. 1937 m. Trakų (Kaišiadorių) rajono tuntas organizavo Dainavos rajono loteriją, kurios pelną skyrė stovyklos išlaidoms padengti. Daiktus loterijai (rankdarbius, knygas ir kt.) aukojo skautės, dalis jų buvo nupirkta (įvairūs indai, nosinės, laikrodžiai, foto aparatas ir kt.). Gauta 1350 Lt pajamų (856 Lt pelno). 1939 m. vasario 19 d. E. Mazūrienė rašte Trakų (Kaišiadorių) skaučių tunto vienetų vadovėms dėkojo už dalyvavimą stovykloje.

Praeitų metų stovykla paėmė iš mūsų daug jėgų ir energijos, Trakų skč. tunto Vadovės Taut. Stovykloje gausiai dalyvavote ir gražiai susiklausėte, buvote darbščios it bitelės. Už tai Jums visoms nuoširdžiausiai dėkoju[15].

Aktyvios skautės buvo bendrų skautiškų renginių organizavimo veiklose, organizuotai dalyvavo visuomeninėse šventėse. Pačios žiemos švenčių proga organizuodavo eglaites vaikučiams. Pavyzdžiui, 1936 m. sausio 16 d. eglaitei E. Mazūrienė su jaunesniaisiais skautais rengė vaidinimėlį, o A. Kliorienė su skautėmis – baletėlį. 1937 m. sausio mėnesį vykusiai eglaitei aukojo žymių to meto Kaišiadorių visuomenės veikėjų žmonos: Trakų (Kaišiadorių) apskrities karo komendanto žmona Juzė Žutautienė, apskrities viršininko žmona mokytoja Olga Merkienė, notaro žmona Marija Gaputienė, antstolio žmona Boleslava Žitkienė, pradžios mokyklos vedėjo žmona, mokytoja Apolonija Tirvienė, gimnazijos direktoriaus žmona, mokytoja Irena Kalvelienė ir kt.

1939 m. rugsėjo 19 d. Trakų (Kaišiadorių) tunto vadijos posėdyje buvo nutarta sukviesti bendrą skaučių sueigą. Sueigos darbotvarkė atspindėjo neramius to meto įvykius ir nuotaikas. Darbotvarkėje buvo numatyta:

[…] painformuoti apie dabartinę padėtį. Priminti ir apibūdinti skautės pareigas šiais laikais. Kiekviena teparengia namie bintų. Duoti žinių kaip elgtis visuotinio puolimo metu. Pakartoti pirmosios pagalbos dalykus. Pirmai pradžiai iš tunto lėšų skirti 10 lt įsigyti sanitarinį krepšį ir reikalingiausių vaistų[16].

 JAUNIEJI SKAUTAI

Trakų (Kaišiadorių) apskrityje pirmasis jaunųjų skautų vienetas įkurtas 1932 m. vasario 18 d. Kaišiadorių pradžios mokykloje. Kaišiadorių jaunųjų skautų – vilkiukų ir paukštyčių – būrelį įkūrė ir jam vadovavo mokytoja Apolonija Tirvienė. Nuo 1933 m. rudens būreliui vadovauti pradėjo mokytoja Elena Mazūrienė. Būrelis pavadintas Jaunesniųjų skautų draugove.

1935 m. kovo 31 d. E. Mazūrienės vadovaujama draugovė vienijo 59 jaunesniuosius skautus: 34 skautus (16 skautų ir 18 skaučių) ir 25 skautus kandidatus (11 skautų ir 14 skaučių). Draugovę sudarė 5 skiltys-būreliai: skautų „Genių“ „Vanagų“ „Vyturių“ ir skaučių „Kregždučių“, „Gegučių“, „Zylučių“. Jaunesnieji skautai buvo 7–12 metų amžiaus moksleiviai, 25 iš jų turėjo uniformas. Draugovės vadovo pavaduotojo, adjutanto pareigas ėjo Jonas Kumeliauskas.

1935 m. rugsėjo 12 d. Trakų (Kaišiadorių) skautų tunto tuntininko įsakymu mišri jaunųjų skautų ir skaučių draugovė buvo išskirta ir sudarytos dvi – berniukų ir mergaičių – draugovės. Jaunųjų skautų draugovei pavesta vadovauti Kaišiadorių pradžios mokyklos vedėjui Kazimierui Tirvai, skaučių draugovei vadovavo E. Mazūrienė, padedama adjutantės Aldonos Tamaravičiūtės.

Tais pačiais metais E. Mazūrienė ir K. Tirva vyko į jaunesniųjų skautų vadų kursus.

  1. Tirvos vadovaujama jaunesniųjų skautų draugovė, Trakų (Kaišiadorių) vietininkijos vietininko Broniaus Kliorės teigimu, veikė geriausiai ir tvarkingiausiai visoje vietininkijoje. 1937 m. balandžio 12 d. prašydamas pakelti jaunesniųjų skautų draugovės draugininko, mokytojo K. Tirvos vyresniškumo laipsnį Lietuvos skautų vadijai rašė:

Vyr. skltn. K. Tirva yra gabus vadovas, geras mokytojas energingas ir turįs iniciatyvos[17].

1937 m. balandžio 15 d. jaunesniųjų skautų draugovėje buvo 27 skautai, 24 iš jų – uniformuoti.

Kaišiadorių jaunesniųjų skaučių draugovė 1935 rugsėjo 12 d., po išskyrimo buvo suskirstyta į 3 būrelius: geltonąjį, raudonąjį ir fioletinį. Geltonajam būreliui vadovavo Kazė Kazlauskaitė, padedama Ramutės Krivickaitės, raudonajam – Danutė Žutautaitė, padedama Gertrūdės Mazevičiūtės, fioletiniam – Ekaterina Tkačenkaitė, padedama Lionės Čižauskaitės. Draugovėje buvo 41 skautė (18 skaučių ir 23 skautės kandidatės). Ilgainiui draugovės narių skaičius augo. 1937 m. kovo 10 d. Kaišiadorių jaunesniųjų skaučių draugovėje buvo 39 skautės, iš jų – 30 uniformuotos.

Jaunesnieji skautai vykdė skautų lavinimo programas, prenumeravo skautiškus laikraščius: „Skautų aidą“ ir „Vadovę“. Kone kiekvienai skautiškai šventei ir kai kurioms tautinėms šventėms buvo paruošti pasirodymai, vaidinimai. Jaunesnieji skautai organizavo visuomenei naudingą veiklą – tvarkė kapus, šelpė ligonių šeimas, rinko vadovėlius ir knygas okupuoto Vilniaus lietuvių vaikams.

Skautiškoms idėjoms sparčiai plintant jaunųjų skautų vienetai kūrėsi visoje apskrityje. 1935 m. veikė 7 jaunesniųjų skautų draugovės su 204 skautais: Kaišiadoryse, Aukštadvaryje – 2, Žasliuose, Vievyje, Andriūnuose ir Gegužinėje. Vėliau jaunieji skautai organizavosi Kietaviškėse, Onuškyje.

SKAUTŲ IŠKYLOS, STOVYKLOS

Stovyklavimas gamtoje neatsiejamas nuo skautiško gyvenimo būdo. Skautai rengdavo trumpas (vienos dienos) stovyklas, iškylas, kuriomis buvo siekiama išmokti stovyklauti ir ilgas (savaitės, dviejų savaičių trukmės) programines stovyklas. 1927 m., tuoj po pirmųjų skautų vienetų susikūrimo Kaišiadoryse buvo surengtos ir pirmosios iškylos į Kaišiadorių dvarininko Stromilo dvarą ir Žiežmarių mišką. Jų metu buvo daromi rikiuotės pratimai, pravesti keli žaidimai, Žiežmarių miške sutemus buvo pravesta „žvalgyba“, vėliau sukurtas laužas prie kurio padainuota tautiškų dainų ir šeip pasilinksminta[18].

1929 m. birželio 17–23 d. Strošiūnų šile, prie Romeravos dvaro vyko Trakų (Kaišiadorių) srities skautų stovykla. Stovyklos viršininku buvo paskirtas srities skautų viršininko adjutantas Aleksas Metelicinas. Stovyklavo 52 skautai (37 skautai ir 15 skaučių). Pirmoji Trakų (Kaišiadorių) srities skautų stovykla įsiminė ją organizavusiam, srities skautų globėjui kun. Nikodemui Švogžliui-Milžinui:

Stovyklon mes įvedėme radiją, įtaisėm telefoną, suorganizavom paštą, įrengėme svečių palapinę, turėjome bufietą, skautišką virtuvę, spaudos kioską, informacijų biurą, ir mažutį skautišką muziejėlį. […]

Stovykloje buvo einamas aukštesnės skautybės kursas. Buvo rengiamasi kvotimams gauti žymesnius laipsnius, pareigas ir specialybes. Stovykloje buvo pravedama praktiškoji skautų tarnyba. Čia buvo sukeliami dirbtini pavojai ir ieškomi būdai jiems nugalėti. Čia buvo auklėjama gyvenimo drausmė, čia buvo grūdinamas asmens charakteris, čia buvo lavinamas skonis į grožį, meną, muziką, literatūrą.

Kiekvieną vakarą stovykloje įvykdavo skautiškas laužas – saviveiklos programa prie ugnies laužo. Kiekvieną vakarą mūsų stovyklą aplankydavo daug žmonių, daug žymių kaišiadoriečių ir aukštų pareigūnų. Jie skautams atveždavo įvairių dovanų, o šieji vaišindavo visus prie bendro stalo skautiškais blynais ir tradicine zacirka.

Ir vykdavo meniškieji pasirodymai: trumpi vaidinimai, monologai, deklamacijos, skautiškos sutartinės, juokai ir komiškasis sportas.

Grieždavo radijas, grojo patefonas ir jaunai skambėjo skautiškas orkestrėlis[19].

Žygiuodami į šią stovyklą buvo paklydę Žiežmarių skautai. Jų paieškai pasitelkti šauliai, pasienio policininkai, buvo skambinta visiems Vilniaus pafrontės postams. Po maždaug 50 valandų jie atsirado Vievyje, iš ten buvo parvežti į Žaslius, o vėliau atgabenti į stovyklą. Įvykio priežastis buvo itin paprasta – skautus paklaidino uždulkėję kompasai. Neįprastas buvo paklydusių skautų elgesys – suvokę, kad yra paklydę (tuomet jau buvo už Bačkonių girininkijos ribos) skautai nutarė pereiti demarkacinę liniją ir lenkų okupuotame krašte priskinti puokštę gėlių skautų globėjui. Autobiografiniuose prisiminimuose kun. N. Švogžlys-Milžinas rašė:

Ir atnešė tikrai pasakiškąjį užburtą lobį – Vilniaus Krašto lietuviškųjų gėlių puokštę!

Ir man dabar tas gėles įteikė.

Ir mane Vilniaus žemele pasveikino.

Ir visi verkė savo nuotykiu: nelaime – laime. Verkė savo skautišku žygiu. Verkė dviejų parų nuovargiu[20].

1930 m. Trakų (Kaišiadorių) srities skautai surengė dviejų savaičių stovyklą, kurią aplankė Lietuvos skautų brolijos vyriausias skautininkas Jonas Kuprionis. Nepasisekusi buvo 1932 m. birželio 17–23 d. organizuota Trakų (Kaišiadorių) tunto stovykla. Dėl prasto oro, miške, 5 km nuo Kaišiadorių vykusioje tunto stovykloje stovyklavo tik 24 skautai. Stovyklautojų pasakojimą publikavo to meto spauda:

Naktį užeidavo didelė rasa, peršlapdavo visa palapinė, miegoti būdavo šalta. Ryte atsikėlę visi vienmarškiniai ir basi bėgdavome į šaltinio upelį praustis. Nusiprausę su raudonais veidais grįždavome „namo“, kur būdavo stovyklos virėjo išvirta „kakao“[21].

1934 m. birželio 17 d. Kaišiadoryse buvo surengta vienos dienos parodomoji stovykla Tautos dienos proga. Stovyklą aplankė Lietuvos skautų sąjungos šefas, Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona bei kiti aukšti visuomenės pareigūnai.

Atmintinas skautiškojo gyvenimo įvykis buvo dalyvavimas visų Lietuvos skautų Tautinėje stovykloje, kuri tarpukariu vyko kas 10 metų. 1928 m. birželio 29 d. – liepos 2 d. Kaišiadorių skautai dalyvavo pirmojoje Tautinėje stovykloje vykusioje Kaune, Panemunės šile. Stovyklavo joje 20 Kaišiadorių miesto skautų (11 skautų ir 9 skautės). Grįžusius skautus vyskupijos kurijoje sutikęs kun. N. Švogžlys-Milžinas rašė:

Jubiliejinė stovykla praėjo puikiai ir pasisekė geriausiai. Dalyvavo joje visa Lietuva. Dalyvavo Vilniaus skautai. […] Buvo skautų pratybos. Buvo programiniai kursai. Buvo daugybė pramogų ir skautiškų žaismų. Buvo pirmenybių rungtynės.[…]

Ir kupini begalinių įspūdžių, skautiškos praktikos ir jaunystės entuziazmo visi skirstėsi namo.

Grįžo ir mano trakiečiai – kaišiadoriečiai.

Atsivežė kelis laimėjimų ženklus ir pagyrimo diplomus.

Visi man rikiuotai pristatė ir raportavo apie stovyklos eigą.

Aš savo skautus pasveikinau laimėjus vietas, padėkojau už jauną tarnybą mūsų šūkiui „Dievui! Tėvynei! Artimajam!”[22].

1938 m. antrojoje, Kaune vykusioje skautų Tautinėje stovykloje skautai ir skautės stovyklavo atskirai vieni nuo kitų. Liepos 8 d.–18 d. Panemunės šile stovyklavo 35 Trakų (Kaišiadorių) apskrities skautai. Skautės stovyklavo Pažaislio pušyne liepos 8 d.–20 d. Stovykloje dalyvavo 45 apskrities skautės.

Be tautinių dar būdavo rengiamos jubiliejinės stovyklos. Istorinis buvo 1933 m. rugpjūčio 14–18 d. Palangos pušyne vykęs skautų sąskrydis, skirtas Lietuvos skautijos 15-mečiui paminėti. Sąskrydyje dalyvavo 21 Trakų (Kaišiadorių) rajono tunto skautas (9 vadai ir 12 skautų). Šio sąskrydžio metu vykusią stovyklą aplankė skautų organizacijos įkūrėjas, viso pasaulio skautų šefas Robertas Baden-Powell‘is su žmona skaučių šefe Olave Baden-Powell. Rugpjūčio 17 d. garbūs svečiai ir 650 Anglijos skautų vadų ir skaučių vadovių laivu „Calgaric“ atplaukė į Klaipėdos uostą, iš kur automobiliais buvo nuvežti į Palangą. Juos pasitiko Lietuvos skautų šefas, Lietuvos Prezidentas A. Smetona ir skaučių vadovė Sofija Čiurlionienė, Palangos miesto burmistras Jonas Šliūpas ir kt. Skautų stovykloje juos sutiko 2000 Lietuvos skautų. Visos stovyklos pasididžiavimas buvo milžiniškas stilizuotos saulės formos skautiškas stalas, dekoruotas skautų šefų monogramomis, lietuviškais ornamentais, juostomis, tulpėmis ir pan. Stalas talpino 800 žmonių. Stovykloje buvo įrengta: šefų palapinės, ligoninė, viešbutis, komendantūra, telefono centras, foto laboratorija, štabo „apartamentai“, pajūryje tribūna, garsiakalbiai ir kt.

Buvo organizuojamos vadų rengimui ir lavinimui skirtos stovyklos. 1935 m. liepos 10 d.–22 d. vadų stovykloje, kuri vyko Karmėlavoje, stovyklavo 43 vadai, jų tarpe ir Trakų (Kaišiadorių) tunto atstovas.

Plačiai to meto spaudoje buvo aprašomi skautų žygiai baidarėmis Lietuvos upėmis, kuriuos organizavo ir jiems vadovavo profesorius Steponas Kolupaila. Trakų (Kaišiadorių) apskrities apylinkes žygeiviai aplankė 1934 m. liepos 7–9 d. keliaudami Nemunu, maršrutu Alytus–Kaunas. Gegužinėje itin iškilmingai buvo sutikti 1935 m. ir 1938 m. Nerimi keliavę baidarininkai. Pavyzdžiui, 1935 m birželio 8–10 d. Gegužinės klebono kun. N. Švogžlio-Milžino rūpesčiu skautų sutikimui buvo pinti gėlių vainikai, pastatyti vartai su užrašu „Sveiki baidarininkai“. Seniausi Gegužinės gyventojai juos pasitiko su duona ir druska. Kelionės organizatoriui profesoriui S. Kolupailai buvo įteikti Gegužinės, kaip slenksčio į Vilniaus kraštą, garbės raktai. Akmeniniame aukure buvo sukurtas laužas, skambėjo muzika.

SKAUTŲ ŠVENTĖS, VIEŠI VAKARAI

Skautai rengė viešus, mokamus vakarus. Šių renginių metu surinktos lėšos sudarė ženklią organizacijos pajamų dalį. Pirmasis viešas skautų vakaras surengtas 1928 m. sausio 15 d. Šiam vakarui buvo pastatyta dviejų dalių melodrama „Birutė“ ir vaizdelis „Skaučių stovykla“. Surinktos lėšos (apie 200 Lt) buvo skirtos Kaišiadorių miesto skautų „Trakų pilies“ draugovės vėliavai įsigyti. Pirmaisiais skautų gyvavimo metais surengti dar du „gražaus pelno“ atnešę vieši vakarai. Jų metu suvaidintos pjesės „Genovaitė“ ir „Pražydo nuvytusios gėlės“. 1930 m. sausio 12 d. rengtas viešas vakaras aprašytas to meto spaudoje:

Kaišiadoryse skautai surengė vakarą vidurinės mokyklos salėje. Vaidino „Dėdė atvažiavo“, 1 veiksmo komediją. Svečių buvo gana daug ir pelno gauta. Už gautą pelną pirkom patefoną, kuris patalpintas skautų muziejuje[23].

Nuo Kaišiadorių skautų susikūrimo pradėtos minėti pagrindinės skautų šventės: Lietuvos skautų globėjo Šv. Kazimiero diena (kovo 4 d.) ir viso pasaulio skautų globėjo Šv. Jurgio diena, (balandžio 23 d.). Pirmąjį kartą Lietuvos skautų globėjo Šv. Kazimiero dieną Kaišiadorių skautai šventė 1928 m. kovo 4 d. Ta proga dalyvavo Kaišiadorių miesto skautų globėjo kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino laikytose pamaldose, surengė eiseną miestelio gatvėmis su skautų vėliava, šventinės sueigos metu vyko įžodžio ceremonija, sakytos sveikinimo kalbos, vėliau – skautiški komiški žaidimai, dainelės, gyvi paveikslai. 1928 m. balandžio 22 d. Kaišiadorių skautai pirmą kartą iškilmingai minėjo Šv. Jurgio dieną. 1936 m. balandžio 26 d. minint Šv. Jurgio dieną skautų rėmėjui, Trakų (Kaišiadorių) miesto ir apskrities komendantui Vladui Žutautui buvo įteiktas skautų garbės ženklas – Svastikos ordinas, skirtas jam už didelius nuopelnus Lietuvos skautijai.

Iškilmingai būdavo minimos Lietuvos skautų organizacijos ir vietos skautiškųjų vienetų sukaktys. 1928 m. spalio 31 d. vidurinės mokyklos salėje surengtas iškilmingas skautų įkūrimo Lietuvoje 10-mečio paminėjimas. 1928 m. lapkričio 4 d. rašte Lietuvos skautų brolijos štabui apie tai, kaip Kaišiadorių skautų srities skautai-ės apvaikščiojo Brolijos X-ties metų sukaktuves buvo rašyta:

[…] žmonių pasirodė, prisirinko taip, kad mūsų salė tokio susigrūdimo dar ir nematė. Vietų netik nebuvo stovėti, bet netilpo salėje ir todėl buvo pilnas net koridorius. Tarpe svečių matėsi visos Trakų apskrities „viršūnės“, visi aukštieji valdininkai ir šiaip piliečiai, kas kaip pastebėjo iš kitų organizacijų atstovai buvo tiesiog stebėtina. Tas rodo ant kiek palankumo sau įgijo skautai-ės Kaišiadoryse. […]

Scena buvo gražiai papuošta eglaitėmis, kurias davė mums iškirsti vietos Miškų Urėdas iš pievos, kaip ten nereikalingos. Vidury scenos ant didelio balto fono kabėjo didelis žalias skautų ženklas ir Brolijos gyvavimo metų skaičiai ir šūkis „Budėk!”. Tas pridavė labai daug scenai grožio. Gale stovėjo didžiulė ir gražutė mūsų srities vėliava, viduryje scenos stalas su gėlių bukietu.

Iškilmingą sueigą atidarė lygiai 19 val. srities v-kas skln. Aleksas Metelicinas. […]

Vėliau kalbėjo globėjas kun. N. Švogžlys. […]

Dabar sekė sveikinimai: sveikino visi, visi labai karštai, palankiai. Ir kas tik nebuvo skautams linkėta? Reikia tik pasistengti, kad šie linkėjimai nebūtų tušti žodžiai, bet virstų tikruma. Po sveikinimų buvo skaitomi srities įsakymai ir vėliau nauji kandidatai, išlaikę kvotimus davė garbės pažadus.

Toliau sekė prelato kunigo dr. Labuko, seno skauto dar iš 1906, 7 m. ir vėlesnių paskaita. Jo paskaita buvo tikrai stebėtinai graži, turininga ir tikra to žodžio prasme skautiška. Jis ją taikino daugiau visuomenei ir nušvietė labai plačiai visas skautybės idėjas ir t. t. Baigdamas palinkėjo skautybei kuo geriausios kloties ir sėkmingo darbo, daug, daug nuveikti visų naudai. Jam baigus skautai didingai padėkojo galingu „Budėk!” gi plačioji visuomenė ilgu, ilgu plojimu.

Dabar po trumpos pertraukos prasidėjo II dalis, linksmoji dalis. […] Ir prasidėjo didelė, graži ir beveik vien tik skautiška programa, kuri tikrai visus žavėjo. Kas dar ypač buvo svarbu, tai kad visi vaizdeliai buvo savo skautų kūryba ir net labai vykusi. „Birutės“ d-vės „Pempių“ skiltis pastatė dar virš programos žavėtiną vaizdelį „Aukuras“ kurį labai gražiai padainavo[24].

1937 m. balandžio 25 d. buvo paminėtas Trakų (Kaišiadorių) skautų 10-metis. Minėjimas buvo pradėtas pamaldomis, vėliau – paradas apskrities valdybos rūmų aikštėje, po parado iškilmingas posėdis pradžios mokykloje ir visų draugovių pasirodymai. Šia proga už didelius nuopelnus Lietuvos skautijai skautų garbės ženklu – Svastikos ordinu – apdovanotas skautų rėmėjas, Trakų (Kaišiadorių) apskrities viršininkas Juozas Merkys.

Aktyviai skautai dalyvaudavo valstybinių, tautinių švenčių minėjime. 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo diena – vasario 16-oji – pirmoji šventė, kurioje po įžodžio ceremonijos pasirodė garbės pažadą davę, oficialiai skautais tapę Kaišiadorių miesto skautai. Šią dieną skautai dalyvavo pamaldose, tautinės vėliavos pakėlimo ir nuleidimo ceremonijoje, ta proga surengta iškilminga sueiga. Visuotine švente tapo 1934 m. birželio 17 d. Lietuvos Prezidento Antano Smetonos atvykimas. Trakų (Kaišiadorių) apskrities skautai, tautiškos organizacijos, mokyklos ir visuomenė organizavo Tautos diena pavadintą renginį, skirtą prezidento sutikimui ir jo 60-mečiui paminėti.

1939 m. sausio 15 d. vyko Didžiosios ir Mažosios Lietuvos suartinimo šventė. Apie ją buvo rašyta to meto spaudoje:

Minėjimas visai programingai buvo pravestas: brolis A. Čiurinskas paskaitė referatą, pritaikytą šiam minėjimui ir brolis draug. J. Stempožeckas referatą „Jūra ir mūsų pasiryžimai“. Tolimesnė programos dalį atliko sesės, kurios eilėraščiais ir kitokiais poetiniais žanrais gana gražiai pasirodė[25].

1939 m. Kaišiadorių skautų „Trakų pilies“ ir skaučių „Birutės“ draugovės surengė džiaugsmingą Vilniaus sugrąžinimo Lietuvai minėjimą. Jo metu vyko įžodžio ceremonija, skautai M. Zaikauskas, A. Žvirblis, A. Lisauskas skaitė referatus. Skautės deklamavo, dainavo dainas apie Vilnių.

VISUOMENINĖ SKAUTŲ VEIKLA

Skautų vienetuose buvo vykdomos įvairių veiklos sričių programos, įskaitant žaidimus, naudingus įgūdžius ir tarnavimą bendruomenei.

Sueigose skautai įgydavo teorinių ir praktinių žinių. Jų metu buvo skaitomos paskaitos, ruošiamasi kvotimams skautų patyrimo laipsniams įgyti. Pavyzdžiui, pirmose 1927 m. Kaišiadorių skautų rengtose sueigose buvo pristatoma skautų kūrimosi istorija, įstatai, papročiai, šūkių prasmė, įžodžio, ženklelių reikšmė, skaityti pranešimai „Kas yra skautas“, „Kodėl turime būti skautais“, „Skautų higienos reikalavimai“, „Alkoholis skautų priešas“ „Žvalgyba, dienos ir nakties metu“, ir kt. Vyko praktiniai užsiėmimai, buvo mokomasi slaptų ženklų, švilpesių, įvairių mazgų rišimo, supažindinama su rikiuotės pratimais ir kt. Atskirai vyko skautų vadovų sueigos. Pavyzdžiui, 1939 m. balandžio 11 d. vyko Trakų (Kaišiadorių) skaučių tunto vienetų vadovių sueiga, skirta glaudesniam tarpusavio bendradarbiavimui. 11 Trakų (Kaišiadorių) apskrities draugovių vadų – draugininkų dalyvavo 1936 m. balandžio 17–19 d. Kaune vykusiame visuotiniame draugininkų sąskrydyje.

Viešų sueigų tikslas – supažindinti visuomenę su skautų judėjimu. Kaišiadoryse pirmoji vieša skautų sueiga vyko 1928 m. sausio 7 d. Tų metų Kaišiadorių skautų „Trakų pilies“ veikimo apžvalgoje rašyta:

Skautės-ai ir svečiai išsiskirstė su labai pakeltu ūpu, gi apie skautų idėjas visuomenė pradėjo labai teigiamai kalbėti[26].

Neužmiršta svarbi visuomenės informavimo priemonė – spauda. 1928 m. mokinių Kalėdų atostogų metu išleidžiamas pirmasis neperiodinis, šapiragrafuotas skautų laikraštėlio numeris. Visuomenės supažindinimui su skautybe skirtame leidinyje buvo aiškinama kas yra skautas, skautų įstatai, skautų istorija, keli pavyzdžiai iš skautų gyvenimo, juokai ir t.t. Tais pačiais metais įsikūrė skautų knygynėlis. Ta proga buvo uždegtas skautų laužas, skambėjo dainos, šūkiai, patefono muzika, kurios klausėsi visi, seni ir jauni kaišiadoriečiai. 1929 m. Kaišiadorių skautų atskira „Lapinų“ skiltis leido laikraštėlį „Trakų lapinas“. 1935 m. išleistas pirmasis Kaišiadorių jaunesniųjų skaučių draugovės laikraštėlio „Nykštukas“ numeris. Didžiai skautybei nusipelnė iš Rumšiškių kilęs kalbininkas Viktoras Kamantauskas. 1934 m. jis iš anglų kalbos išvertė ir sulietuvino skautų judėjimo kūrėjo Roberto Baden-Powell‘io išleistą knygą „Skautybė berniukams“.

Skautai buvo aktyvūs visuomeninėje veikloje. 1928 m. Kaišiadorių miesto skautai gavo iš geležinkelių valdybos sutikimą savo globon perimti ir sutvarkyti prie geležinkelio stoties buvusį sodelį, kuriame buvo likę sugriautos cerkvės griuvėsiai, aplink apleisti karių kapai. Skautai išvežė griuvėsius ir sutvarkė aplinką.

Be tvarkybos darbų skautai organizuodavo įvairių rinkliavų, aukų rinkimą. Visų pirma rinkdavo aukas, kurios būdavo naudojamos patiems skautams remti. Pavyzdžiui, 1928 m. sausio 15 d. organizuoto viešo vakaro metu surinktų lėšų dalį skyrė trijų nepasiturinčių, tačiau gabių skautų mokesčiui už mokslą padegti. 1939 m. kovo 12 d. 21 Lt užmokėtas valgykloje už 21 pietų duoklę Trakų (Kaišiadorių) skaučių tunto suvažiavimo proga iš atokesnių vietų atvykusioms skautėms.

Dažnai aukų rinkimą skautai organizuodavo turėdami tikslą remti tam tiktą veiklą ar organizaciją. 1928 m. gegužės 12 d. Palomenėje vykusią Kaišiadorių miesto atskiros „Lapinų“ skilties skautų rinkliavą aprašė to meto spauda:

Lapinai rinko dėžutėmis aukas Palomenėje – Šiaurės Lietuvai šelpti. Jie buvo pilnai informuoti. Žmonėms labai patiko. Pinigų surinko daug[27].

Skaudus ir ypač rūpimas Kaišiadorių skautams buvo okupuoto Vilniaus krašto klausimas. Jie palaikė ir aktyviai rėmė Sąjungos Vilniui vaduoti veiklą, kurios tikslas buvo išvaduoti Lietuvos sostinę Vilnių ir Vilniaus kraštą. Sąjunga per Vilniaus geležinį fondą platino Vilniaus pasus ir ženklelius, rinko aukas, rengė paskaitas, pranešimus, koncertus, vaidinimus, iškylas ir eitynes, platino leidinius. 1929 m. spalio 6 d. Trakų (Kaišiadorių) srities skautai kaišiadoriečiai rinko sąjungos rinkliavą Kaišiadorių miestelyje. Patys skautai buvo raginami įsigyti Vilniaus pasus, kaip simbolinį teisės į Vilnių ženklą. Skautai į juos klijuodavo tam tikros vertės markutes. 1935 m. Vilniaus pasus turėjo įsigiję 52 iš 59 Kaišiadorių miesto jaunesniųjų skautų. 1939 m. vilnietėms šelpti 70 Lt skyrė Trakų (Kaišiadorių) skaučių vietininkijos vadija. 1939 m. gruodžio 7 d. Trakų (Kaišiadorių) skaučių tuntas nutarė paremti pirmosios Vilniaus skaučių „Birutės“ draugovės įsteigimą. Tunto vadovės šiam reikalui skyrė po 2 Lt, skautėms aukojamos sumos dydis nebuvo įvardintas – jos aukojo pagal galimybes. 1940 m. kovo 14 d. skaučių tunto vadija nutarė organizuotai sveikinti Vilniaus krašto mokyklų moksleivius Velykų proga. Trakų (Kaišiadorių) skaučių tunto skautės rašė laiškus ir sveikinimus.

Trakų (Kaišiadorių) apskrities skautai kiek galėdami rėmė 1935 m. įsikūrusį Ginklų fondą, kurio tikslas buvo padėti Lietuvos kariuomenei įsigyti naujų ginklų.

SKAUTŲ MUZIEJUS KAIŠIADORYSE

Vienas svarbiausių skautų veiklos faktų buvo Trakų (Kaišiadorių) srities skautų globėjo kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino iniciatyva įkurtas muziejus. 1928 m. lapkričio 16 d. raporte Vyriausiam skautų štabui pranešama, kad Kaišiadoryse kuriamas Trakų archeologinis-istorinis skautų muziejus. Tuo metu buvo sukaupta apie 100 eksponatų. 1929 m. kovo 4 d. muziejus iškilmingai atvėrė duris lankytojams. Muziejinė ekspozicija įrengta geležinkeliečių namuose prie Kaišiadorių geležinkelio stoties. Muziejus turėjo 6 skyrius, buvo kaupiami gamtos, tautodailės, skautų darbų, dokumentų, numizmatikos ir įdomybių rinkiniai. Fondai buvo nuolat papildomi naujais eksponatais. Kun. N. Švogžlio-Milžino organizuotos muziejinių vertybių rinkimo ekspedicijos aprašytos to meto spaudoje:

Globėjas sugalvojo „iškilas“ muziejaus eksponatams rinkti. Susiburia kelios skiltys ir kartu su Globėju eina per kaimus rinkdami, kas reta ir įdomu. 12-V rinko Rečionių kaime. Daugiausiai laimėjo Liuda Puišytė ir Bronė Startaitė.

19-V. Skautai renka Muziejui eksponatus Kiemelių kaime. Čia pas p. Butrimavičių surado jo pradėdo Stasio-Adomo 150 metų senumo stalą. Viršus – vienos lentos, šešios kojos. Parsinešė[28].

Muziejiniams rinkiniams išsiplėtus, ekspozicija buvo perkelta į buvusioje Kaišiadorių medinėje bažnyčioje įrengtą parapijos salę.

Gana išmaniai ir praktiškai buvo skleidžiama žinia apie Trakų skautų muziejaus egzistavimą. Pavyzdžiui, 1929 m. Kaišiadorių skautai dalyvavo pirmajame konkurse anglų skautų veikėjo generolo Alfredo Burt‘o Lietuvos skautų brolijai padovanotiems garbės skydams laimėti. Garbės skydai buvo du: vienas skirtas skautams, antras skautėms. Skydą, kaip pereinamąją dovaną metams turėjo gauti ta berniukų ir mergaičių draugovė, kuri per numatytą laikotarpį pasirodys pavyzdingiausiai. Draugovių pavyzdingumas vertintas taškais, kurie buvo duodami už skautų dalyvavimą stovyklose, organizuotas iškylas, kiekvieno skauto įgytą specialybę, laipsnius, viešose vietose pasodintus ir prižiūrimus medžius, už našlaičių ar senelių prieglaudų lankymą, karžygio ar visuomenės veikėjo kapo priežiūrą ir panašias veiklas. Kraštotyra ir muziejininkyste užsidegęs Trakų (Kaišiadorių) srities skautų globėjas kun. N. Švogžlys-Milžinas raštu entuziastingai informavo Vyriausią skautų štabą apie muziejaus įkūrimą ir įsakmiai ragino dėl to ne tik papildomų taškų skirti konkurse dalyvavusiai skilčiai, bet ir patį garbės skydą paskirti Trakų skautų muziejui:

Konkurso taisyklėse pavesta mintis, kad pats gyvenimas įneš įvairius pakeitimus į taškų laimėjimus.

Taip! Trakų skautų gyvenime jau įvyko didelių įvykių šimtataškius taškus atnešančių.

              – Tai Trakų Skautų Muziejus!

Kiek už jį Garbingas Štabas paskirs taškų? Ar jis nėra iškilminga vieta skydui?

Garbingas Skautų Štabas būtinai tai turės omeny, teisingai įkainuos nepaprastą lapinų – Muziejaus kūrėjų darbą ir už jį paskirs daug taškų.

Tiesą sakant – patį skydą Muziejui paskirs. Garbė bus tam skydui taip arti prie senųjų Trakų  ir prie amžino mūsų Vilniaus[29].

Nepaisant šių pastangų abu generolo Alfredo Burt‘o garbės skydai tais metais paskirti Šiaulių rajono tunto „Mirgos“ ir „Lapinų“ draugovėms.

1930 m. išvykdamas į Kernavę kun. N. Švogžlys-Milžinas skautų muziejų perdavė Kaišiadorių parapijai. Dėl to tarp skautų organizacijos ir Kaišiadorių dvasininkų atstovų kilo konfliktas. Trakų tunto tuntininkas rašte Vyriausiam skautų štabui skundėsi:

Buvau nuvykęs pas kleboną pasiteirauti dėl muziejaus, klebonas gi atsakė, kad skautų muziejaus nėr, yra tik parapijos muziejus, nes kun. Švogžlys muziejų perdavė parapijai. Šiaip norėjau išgauti skautų srities vėliavą, bet kun. Kiškis, kurio žinioj vėliava randasi, atsisakė ją štabui duoti pareikšdamas, jog jis kaip skautų globėjas nieko bendra su suvalstybintais skautais nenori turėti.

Gal vyr. skautų štabas neatsisakytų padėti mums atgauti tai, kas mums teisėtai priklauso[30].

Tuo metu visoje Lietuvoje vykę nesutarimai tarp tautininkų ir Katalikų bažnyčios sulaukė atgarsio ir Kaišiadoryse. Ginčas dėl muziejaus pasiekė teismą, byla nagrinėta Kauno apygardos teisme. Gali būti, kad šis konfliktas ir nutraukė muziejaus veiklą bei tolimesnę plėtotę. Kun. N. Švogžlys-Milžinas 1945 m. rašytuose autobiografiniuose atsiminimuose apgailestavo:

O, kad nedėkingas laikas ir nesupratingieji žmonės būtų šito muziejaus neišardę, kad jis būtų sulaukęs 1939 m. Vilniaus bei Trakų atvadavimo ir kad būtų buvęs perkeltas į Trakus, į Trakų pilį – koks tai būtų dabar didis kultūrinis lobynas, kiek čia būtų daug etnografijos, istorijos, meno, kultūros, kronikos…[31]

Nėra išlikę jokių duomenų apie skautų muziejuje kauptų eksponatų likimą.

GARBĖS SKAUTAS  PRANAS GUDYNAS

1929 m. Trakų (Kaišiadorių) srities garbės skautu buvo paskelbtas tų pačių metų gegužės 6 d. žuvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Pranas Gudynas. P. Gudynas žuvo vykdydamas ministro pirmininko Augustino Voldemaro adjutanto pareigas, užstodamas kūnu jį per pasikėsinimą prie Valstybinio teatro Kaune. Po mirties P. Gudynui buvo suteiktas kapitono laipsnis.

1918–1920 m. P. Gudynas dirbo pradinių klasių mokytoju Trakų (Kaišiadorių) apskrityje. Mokytojavo Kudonyse, Kaišiadoryse, Žasliuose (buvo mokyklos vedėjas). 1919 m. Žasliuose priglaudė pamestinuką, kuriam suteikė savo vardą ir pavardę, perdavė globoti savo šeimai (vėliau šis vėliau tapo žymiu dailininku, dailėtyrininku, restauratoriumi). Dar 1919 m. P. Gudynas buvo išrinktas į pirmąją Trakų apskrities švietimo ir kultūros komisiją (vėliau perrinktas), buvo komisijos sekretoriumi, principingai dirbo gindamas mokytojų teises, rūpindamasis mokytojų darbo sąlygomis. Lietuvoje vykstant kovoms dėl nepriklausomybės 1920 m. rugsėjo 15 d. įstojo į karo mokyklą. Po baigimo paskirtas į 8-ąjį pėstininkų pulką, kur tarnavo iki 1924 m. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos sukilime. 1924 m. spalio 14 d., Krašto apsaugos ministro įsakymu, perkeltas tolimesnei tarnybai į autobatalioną, kur ėjo įvairias pareigas – ginklininko, bataliono komendanto, naujokų komandos viršininko, bataliono adjutanto. 1926 m. sausio 1 d., išformavus autobatalioną, tolimesnei tarnybai pervestas į kariuomenės teismą. Vėliau (dar tais pačiais metais) perėjo tarnauti į aviaciją. Pradžioje buvo oro žvalgu. Aktyviai dalyvavo 1926 m. gruodžio 17 d. perversme. Nuo 1926 m. iki savo žūties 1929 m. tarnavo 4-ojoje oro eskadrilėje.

P.Gudynas buvo aktyvus visuomenininkas. Labai mėgo sportą, užsiiminėjo karinio sporto šakomis, žaidė futbolą, treniravo futbolo komandą. Turėjo Harley-Davidson motociklą su kuriuo dalyvavo sportiniuose renginiuose.

Trakų (Kaišiadorių) srities skautai, atiduodami pagarbą žuvusiam karininkui, gegužės 7 d. paskelbė jį garbės skautu. Trakų (Kaišiadorių) srities skautų štabas išplatino pranešimą, kurį publikavo to meto spauda:

Gražiausiai pagerbė a. a. kap. Pr. Gudyną, karžygiškai žuvusį už Vyriausybės Galvą, Trakijos skautai. Jie, sujaudinti Lietuvos priešų pasikėsinimu į Ministerį Pirmininką prof. Voldemarą, pagerbdami Karžygį, padėjusį savo gyvybę už tėvynę, išrinko kap. Gudyną Garbės Skautu.

Globėjo iniciatyva Trakų srities skautai paskelbė dėl kap. Gudyno mirties savaitės gedulą. Skautų muziejuj iškeltas didelis ir gražus kap. Gudyno paveikslas.

Sodely jie buvo sukūrę kap. Gudynui pagerbti laužą ir uždėjo gražų vainiką. Prie laužo skautai ėjo garbės sargybą, gerbdami pasiaukojimo Karžygį, kuris ant tėvynės aukuro uždėjo brangiausią turtą – savo gyvybė.

Šia proga tenka pažymėti Trakų srities skautų žygių gražumą.

Teranda visados kilniausieji Lietuvos sūnų žygiai aidą tėvynės mylėtojų – skautų širdyse![32]

SKAUTŲ RĖMĖJŲ DRAUGIJA

Lietuvos skautams remti draugija, pasivadinusi Lietuvos skautų paspirties draugija, įsteigta 1919 m. pavasarį. Ši draugija globojo Lietuvos skautų organizaciją jos kūrimosi pradžioje, nustatė organizacinę tvarką. 1924 m. draugija buvo pervadinta Lietuvos skautams remti draugija. Vienas pagrindinių draugijos veikimo tikslų buvo padėti skautų organizacijai ir atskiriems jos vienetams, kuriant palankias materialines ir moralines sąlygas.

Kalbų apie Lietuvos skautams remti draugijos skyriaus steigimą Kaišiadoryse buvo dar gerokai iki jam pradedant veiklą. 1928 m. spalio 25 d. Lietuvos skautų štabą pasiekė Kaišiadorių skautų globėjo kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino prašymas:

Labai prašau Vyr. Štabo atsiųsti mums susipažinti įstatus Skautams Remti D-jos skyriui įkurti, nes dabar tai įvykdyti pas mus rodos yra gera proga[33].

1931 m. balandžio 1 d. įkurtas Lietuvos skautams remti draugijos Kaišiadorių skyrius, kuris rėmėsi bendruoju draugijos tikslu – padėti plėtotis skautizmui abiejų lyčių Lietuvos jaunuomenėje ir tuo būdu auklėti dorus ir sveikus žmones, naudingus lietuvių tautai ir valstybei. Tų pačių metų gruodžio mėnesį Lietuvos skautams remti draugijos Kaišiadorių skyrius sąraše buvo 17 narių: 13 vyrų ir 4 moterys (16 lietuvių ir 1 vokiečių tautybės). Skyriaus veikloje dalyvavo žymūs to meto Kaišiadorių visuomenės veikėjai. Pavyzdžiui, 1936 m. skyriui priklausė Trakų (Kaišiadorių) apskrities viršininkas Juozas Merkys, Kaišiadorių miškų urėdijos urėdas Povilas Malvicas, Kaišiadorių pašto viršininkas Antanas Dudaitis, Kaišiadorių antstolis Jurgis Žitkus, Kaišiadorių gimnazijos direktorius Domas Kalvelis, mokyklų inspektorius Liubomiras Nastopka ir kt. Skyriaus valdybos pirmininku buvo išrinktas Trakų (Kaišiadorių) miesto ir apskrities komendantas Vladas Žutautas. 1936 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos skautams remti draugijos Kaišiadorių skyrius pervadintas Trakų tunto rėmėjų būreliu.

Lietuvos skautams remti draugijos Kaišiadorių skyrius nebuvo vienintelis Trakų (Kaišiadorių) apskrityje. 1935 m. gegužės 17 d. Trakų rajono tunto 1935 m. veiklos apyskaitoje apie tai rašė tuntininkas Bronius Kliorė:

Skautiškąjį sąjūdį visa visuomenė ir organizacijos, išskyrus dvasiškiją, remia moraliai. Medžiaginę paramą teikia Skautams Remti Draugijos skyriai Kaišiadoryse ir Aukštadvaryje[34].

Lietuvos skautams remti draugijos skyrių parama sudarydavo ženklią dalį skautų pajamų. Pavyzdžiui, 1935 m. Trakų (Kaišiadorių) rajono tunto pajamos buvo 540 Lt, iš jų 300 Lt skyrė Lietuvos skautams remti draugijos Kaišiadorių skyrius.

Vien skautų stovykloms apmokėti 1935 m. Lietuvos skautams remti draugijos Kaišiadorių skyrius skyrė 332 Lt, o 1936 m. iki rugsėjo mėnesio buvo skyręs 160 Lt. 1935 m. jauniesiems skautams, jų surengtai eglaitei skyrė 20 Lt dovanoms pirkti. Remdavo nepasiturinčius skautus moksleivius – apmokėdavo mokyklos mokestį.

Lietuvos skautams remti draugijos Kaišiadorių skyrius veikė prie Trakų (Kaišiadorių) rajono skautų tunto, tačiau paramos prašymų sulaukdavo, paramą teikdavo ir kitiems skautų vienetams. 1938 m. sausio 7 d. dėl pašalpos kreipėsi Trakų (Kaišiadorių) skaučių tunto tuntininkė Antanina Kliorienė:

Šiemet Trakų tunto skautės prieš akis turi dideles, atsakingas, bet ir malonias pareigas reprezentuoti Trakų apskritį Tautinėj Stovykloj. Norėtume, kad kuo didesnis Trakų dukrų skaičius galėtų dalyvauti Didžiojoje šventėje. Todėl maloniai prašome suteikti mums pašalpos sumoje 350 / tris šimtus penkiasdešimts / litų.

Tikėdamos paramos reiškiame skautišką padėką[35].

Atsiliepdami į šį prašymą 1938 m. liepos 2 d. neturtingoms skautėms į Tautinę stovyklą vykti skautų rėmėjai skyrė 150 Lt. Kliorienė tuo pačiu tikslu kreipėsi ir į Trakų (Kaišiadorių) apskrities tarybą.

Paramos gauti bandė ir patys paramos teikėjai: organizavo vakarus lėšų padidinimo reikalu, verbuodavo narius-rėmėjus, į veiklą bandė įtraukti apskrityje esančius kooperatyvus, bankines įstaigas, draugijas. Buvo išplatinti atsišaukimai su raginimu atsiliepti. Atsakė tik Kruonio draugija, kuri pareiškė pati esanti be lėšų.

Už nuopelnus skautijai skautų rėmėjus įvertindavo Lietuvos skautų vadija, atsidėkodavo apdovanodama juos garbės ženklais. 1932 m. balandžio 23 d. Lietuvos skautų sąjungos vyriausiojo skautininko įsakymu už žymų pasitarnavimą organizacijai ordinu už nuopelnus apdovanota Trakų rajono tunto skaučių rėmėja mokytoja Valerija Karpavičienė ir Trakų rajono tunto Vievio skaučių rėmėja mokytoja Domicelė Konstantinavičienė. 1936 m. vasario 16 d. už didelius nuopelnus Lietuvos skautijai skautų garbės ženklu – Svastikos ordinu – apdovanotas Trakų (Kaišiadorių) tunto skautų rėmėjas Trakų (Kaišiadorių) miesto ir apskrities komendantas V. Žutautas. Tokiu pat pripažinimo ir įvertinimo ženklu, Trakų (Kaišiadorių) tunto tuntininko B. Kliorės rūpesčiu, 1937 m. balandžio 23 d. apdovanotas skautų rėmėjas, Trakų (Kaišiadorių) apskrities viršininkas J. Merkys.

VILNIAUS LIETUVIŲ SKAUTAI KAIŠIADORYSE

Vilnius davęs pradžią Lietuvos skautijai, kurį laiką pats buvo likęs be lietuvių skautų. Apie lietuvių skautų organizacijos atkūrimą Vilniuje rašyta to meto spaudoje:

Vytauto Didžiojo vardo gimnazija, kurioje seniau veikė ir vėliau atgimė skautai, neleido mokiniams slaptai nuo lenkų kurti skautų draugovę, bijodama, kad nepakenktų pačiai gimnazijai, kad lenkai neturėtų kabliuko vienintelei gimnazijai uždaryti. Tuomet moksleiviai ryžosi veikti slaptai nuo lenkų ir nuo savųjų 1926 m. vasario 16 d. susirinkęs pranciškonų rūmuose būrelis moksleivių su patyrusiu skautu Žižmaru priešaky. Nutarė kurti Gedimino – Vilkų skiltį. Vėliau „Gedimino Vilkai“ rinkdavosi privačiuose butuose, Gedimino kalne, Panėrių  kalnuose ir kitur. Buvo mokomi jauni skautai, laikomos paskaitos, pusbalsiu giedamas Tautos Himnas ir ruošiamąsi  prie viešo pasirodymo lietuvių visuomenei. Niekas iš Vilniaus lietuvių inteligentų apie skautus nežinojo, tik vienam D-rui J. Basanavičiui skautų paslaptis buvo patikėta. D-ras J. Basanavičius rėmė skautus ir buvo jų išrinktas Garbės Skautu. […]  Pažymėtina slapta iškila į Trakų ežero salą, į pilies griuvėsius, kur pagaliau buvo nuspręsta daryti skauto įžodžius pusiau slaptai – kviečiant keletą lietuvių inteligentų įžodžio iškilmėsna. Pakviestieji lietuvių inteligentai patys nežinojo kur juos veda. Mažytės salės langai paslaptingai uždengti, ramiai stovi tvarkingų moksleivių būrelis, visų veidai šviesūs, linksmi. […] Nustebinti tokia gražia tvarka ir paslapties išlaikymu Vilniaus inteligentai daugiau nebevaržė skautų veikimo. Reikėjo gauti iš okupantų lenkų leidimas veikti, bet lenkai jo nedavė. Kelis kartus buvo paprašyta leidimo, bet visuomet buvo gautas lenkų „veto“.

Pagaliau 1927 m. vasario 16 d. mirus Garbės Skautui D-rui. J. Basanavičiui „Gedimino Vilkai“ neišlaikę ir prieš lenkų norą pasirodė viešai Vilniaus gatvėse, eidami sargybas prie savo Garbės Skauto karsto. Lenkai nustebę gražia lietuvių skautų drausme ir pamatę, kad lietuvių skautų dvasios nuslopinti negalės, pagaliau leido viešai veikti ir buvo užregistruota Vilniaus lenkų skautų štabe, kaip II Vilniaus lietuvių skautų Gedimino draugovė“[36].

Vilniaus skautų „Gedimino“ draugovė turėjo ir savo vėliavą. Ji nebuvo žalios spalvos, kaip kitų lietuvių skautų, bet juoda – primenanti žiaurų okupacijos jungą. Vėliau juodoji draugovės vėliava buvo atimta ir visą okupacijos metą išbuvo lenkų skautų štabo būstinėje.

1928 m. gavę leidimą peržengti demarkacijos liniją Vilniaus lietuvių skautai keliavo į pirmąją Tautinę stovyklą, vykusią  Kaune, Panemunės šile birželio 29 – liepos 2 dienomis. Kaišiadoryse apsilankė, kai traukiniu važiavo iš Vievio į Kauną. Vilniaus skautų sutikimą Kaišiadorių geležinkelio stotyje prisiminimuose mini buvęs skautas Kazimieras Umbražiūnas:

Kiek įspūdžių, kiek džiaugsmo ašarų Kaišiadoryse! Miesto gyventojai mus pasitiko su šaulių orkestru, su lietuvaičių darželių gėlėmis, su patriotiškai nusiteikusių lietuvių pabučiavimais, su šūkiais ir vėliavomis. Perone minia verkdama giedojo Vilniui vaduoti sąjungos himną „Į kovą, į kovą, visi kas tik galit, nežiūrint į skaičių baltųjų arų. Į Vilnių, į Vilnių, tą mylimą šalį, prie Gedimino, prie brolių savų“… Sveikino apskrities vadovybė, Vilniui vaduoti sąjungos pirminės organizacijos veikėjai vadino mus pavergtais broliais ir davė priesaiką iš lenkų vergijos vaduoti, gelbėti ir remti vilniečių kultūrines organizacijas, mokyklas, skaityklas ir kt. Kalbėtojai skatino nepasiduoti okupantams, išlikti lietuviais. Mūsų vadas Pranas Žižmaras atsakė į šiuos nuoširdžius sveikinimus, dėkojo už iškilmingą pasitikimą. Ir šiandien gerai pamenu, kaip kunigas Nikodemas Švogžlys, ant sutanos užsirišęs skautų geltoną kaklaraištį, sakė tokią įspūdingą sveikinimo kalbą, kad verkė visi, kurie jos klausėsi[37].

Tautinei skautų stovyklai pasibaigus, remiami vyriausybės ir  Vilniui vaduoti sąjungos Vilniaus lietuvių skautai keliavo po Lietuvą. Su Trakų apskrities inteligentijos parama Kaišiadorių skautai dar kartą juos iškilmingai sutiko 1928 m. rugpjūčio 1 d., šiems grįžtant į Vilnių. Kaišiadorių skautų būrys lydėjo vilniečius iki pat demarkacinės linijos.

Iki 1935 m. atkurtai lietuvių skautų organizacijai Vilniuje vadovavo impozantiška asmenybė, okupuotos Vilnijos lietuvių jaunimo lyderis Pranas Žižmaras. P. Žižmaras pasižymėjo ne tik patriotizmu bet ir drąsa. 1928 m. naktį iš vasario 15-osios  į vasario 16-ąją  jis  su grupe skautų įlipo į Gedimino kalno pilies bokštą ir iškėlė Lietuvos valstybės vėliavą. Legenda tapo 1938 m. po dvikovos su Vilniaus lenkų studentu Jerzy Chom-Chomskiu. 1938 m. kovo 17 d. Vilniuje lenkų organizuotame mitinge prieš lietuvius ir Lietuvą studentas – atsargos karininkas, aršus lietuvybės priešininkas J. Chom-Chomskis lietuvius viešai išvadino „pastumdėlių tauta, neūžaugomis ir menkystomis“. Gindamas Lietuvos garbę P. Žižmaras restorane „Zacisze“ su kompanija vėliau sėdėjusiam J. Chom-Chomskiui skėlė antausį, metė pirštinę ir įteikė vizitinę kortelę, iškviesdamas jį dvikovon. Dvikovos lenkų valdžios buvo draudžiamos, už tai grėsė baudžiamoji byla, bet J. Chom-Chomskis kvietimą priėmė. Kautis nutarta kariškais kardais. Dvikova įvyko gegužės 1 d.  lenkų korporacijos „Polonia“  salėje. Dalyvavo sekundantai, gydytojai ir keli žiūrovai. Kovota iki trijų raumenų perkirtimų. P. Žižmaras laimėjo dvikovą,  J. Chom-Chomskiui  buvo perkirsta lūpa, žandas ir ranka. Dvikovą nepriklausomoje Lietuvoje išgarsino  spauda ir radijas, tuo tarpu Vilniuje buvo stengiamasi ją nuslėpti. P. Žižmaras tapo ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos didvyriu.

Kai tautos didvyrį  buvusį Vilniaus skautų vadovą P. Žižmarą Kaišiadorių geležinkelio stotyje tūkstantinė minia sutiko 1938 m. liepos 16 d., kai šis su Vilniaus lietuvių sportininkais keliavo į Kaune vykusią pirmąją lietuvių tautinę olimpiadą. To meto spaudoje rašyta:

Minios žmonių mielųjų svečių laukė ir visose stotyse, pro kurias tik eina traukinys. Kaišiadoriškiai traukinį sutiko ypač gausia minia, su dainomis ir orkestru. Čia sportininkų vagonas buvo verste apverstas gėlėmis, o jie patys aplaistyti ašaromis ir apiberti iš širdies gilumos išsiveržusiais sveikinimais[38].

 

[1] LCVA, F. 576, Ap. 3, B. 1240.

[2] LCVA, F. 576, Ap. 3, B. 1240.

[3] Švogžlys N. Mano gyvenimo pasaka. Knyga pirmoji (1899–1929). Onuškis, 1945 [rankraštis].

[4] LCVA, F 576, Ap. 3, B. 1240.

[5] Švogžlys N. Mano gyvenimo pasaka. Knyga pirmoji (1899–1929). Onuškis, 1945 [rankraštis].

[6] LCVA, F 576, Ap. 3, B. 1241.

[7] LCVA, F. 576, Ap. 3, B. 1240.

[8] LCVA, F. 576, Ap. 3, B. 1241.

[9] Švogžlys N. Mano gyvenimo pasaka. Knyga pirmoji (1899–1929). Onuškis, 1945 [rankraštis].

[10] Volungė St. Paneriai-Kaunas. Skautų aidas. 1938 m. birželio 30 d., Nr. 12, p. 260–261.

[11] LCVA, F. 409, Ap. 1, B. 276.

[12] Psktn. B. K. Trakų rajono tuntas. Skautų aidas. 1934 m. Nr. 12, p. 224.

[13] LCVA, F. 576, Ap. 3, B. 135.

[14] LCVA, F. 576, Ap. 3, B. 1256.

[15] LCVA, F. 576, Ap. 3, B. 1249.

[16] LCVA, F. 576, Ap. 3, B. 1247,

[17] LCVA, F. 576, Ap. 3, B. 1246.

[18] LCVA, F. 576, Ap. 3, B. 1240.

[19] Švogžlys N. Mano gyvenimo pasaka. Knyga pirmoji (1899–1929). Onuškis, 1945 [rankraštis].

[20] Švogžlys N. Mano gyvenimo pasaka. Knyga pirmoji (1899–1929). Onuškis, 1945 [rankraštis].

[21] Ste-Pilis. Stovykla Kaišiadoryse. Skautų aidas. 1932 m. Nr. 13–14, p. 20.

[22] Švogžlys N. Mano gyvenimo pasaka. Knyga pirmoji (1899–1929). Onuškis, 1945 [rankraštis].

[23] Vyr. sklt. Trakų skautų sritis. Vakarai. Skautų aidas. 1939 m. Nr. 2, p. 26.

[24] LCVA, F. 576, Ap. 3, B. 1240.

[25] Čekis A. Trakų tuntas. Skautų aidas. 1939 m. Nr. 2, p. 49.

[26] LCVA, F 576, Ap. 3, B. 1240.

[27] Trakų srities štabas. Trakų srities skautų kronika. Skautų aidas. 1929 m. Nr. 5–6, p. 18.

[28] Trakų srities štabas. Trakų srities skautų kronika. Skautų aidas. 1929 m. Nr. 5–6, p. 18.

[29] LCVA, F. 576, Ap. 3, B. 1240.

[30] LCVA, F. 576, Ap. 3, B. 1241.

[31] Švogžlys N. Mano gyvenimo pasaka. Knyga pirmoji (1899–1929). Onuškis, 1945 [rankraštis].

[32] Trakų srities skautų štabas. Skautų aidas. 1939 m. Nr. 5, p. 16.

[33] LCVA, F. 576, Ap. 3, B. 1240.

[34] LCVA, F. 576, Ap. 3, B. 1351.

[35] LCVA, F. 576, Ap. 3, B. 1246.

[36] Uždavinys V. Vilniaus lietuvių skautai. Skautų aidas. 1928 m. lapkričio mėn., Nr. 5, p.7–8.

[37] Umbražiūnas K. Vilniaus krašto lietuvių jaunimo vadas Pranas Žižmaras. Debesų karžygys. Legenda Apie Praną Žižmarą. Vilnius: Vilniaus apskrities kultūros centras, 2007,  p. 70–71.

[38] P. K-nas. Sveiki, broliai vilniečiai. Atvykusius Vilniaus sportininkus su giliu jausmu sutiko tūkstančiai Vievy, Kaišiadoryse ir Kaune. XX amžius. 1938 m. liepos 18 d., Nr. 160, p. 4.

 

Trakų (Kaišiadorių) srities skautų vadovai su globėju kun. Nikodemu Švogžliu-Milžinu. 1930 m. (KšM)

Kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas su skautų garbės ženklu – Svastikos ordinu atlape. 1930 m. Kernavė. (KšM)

Trakų (Kaišiadorių) skautų tuntas. Apie 1935 m.

Trakų (Kaišiadorių) skautų tunto skautės. 1935 m.

Jaunesnieji Kaišiadorių skautai. Apie 1935–1937 m. (KšM)

Trakų (Kaišiadorių) skautų stovykloje. 1928 m. (KšM)

Komedija „Mirta Činčibiraitė“. 1935 m. (KšM)

Kaišiadorių miesto skautai su globėju kun. Nikodemu Švogžliu-Milžinu pasiruošę rinkliavos rinkimui. 1928 m. (LCVA)

Skautų muziejaus šeimininkas Aleksas Metelicinas. 1929 m. (KšM)

Trakų (Kaišiadorių) srities garbės skautas – 1929 m. žuvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Pranas Gudynas. (LAM)

Lietuvos skautams remti draugijos Kaišiadorių skyrius. 1939 m.

Vilniaus lietuvių skautų išlydėjimas Kaišiadorių geležinkelio stotyje. 1928 m. rugpjūčio 1 d. (KšM)