Velykų tradicijos ir papročiai

IMG_0004Velykos – kilnojama metų šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio t. y. po kovo 21 d. Tai  svarbiausia bundančios pavasario gamtos šventė, kupina džiaugsmo ir linksmybių. Šventės ištakos siekia ikikrikščioniškus laikus, kuomet Velykos buvo vadintos Žeminėmis arba Žiedeklės švente. Tuomet lietuviai ypatingai garbino žemę, kuri teikė maistą,  apavą bei drabužį, tad džiaugsmingai sutikdavo žemės pabudimą po ilgo žiemos miego. Šventės apeigas, turėjusias ryškius archaiškumo bruožus, atlikdavo tiek jaunimas: šventės dieną jaunos mergaitės, pasipuošusios geriausiais drabužiais, anksti rytą susirinkdavo kur už kaimo ant aukšto kalnelio ir laukdavo patekant saulutės, kurią sutikdavo linksmomis dainomis, maldomis ir net savotiškais šokiais[1], tiek vyresni žmonės: susirinkę į paskirtą vietą, jie aukodavo aukas, klausydavo maldelės vyresniojo, kuris kalbėdavo: žemele, tu pavarei šaltąją žiemą ir prikėlei visus augalus, prašome tave mūsų pasėtus ir sėjamus javus derlingai užauginti ir suteikti mums savo malonės – duonelės[2].  Įvedus krikščionybę pavasario šventė buvo sutapatinta su Šv. Velykomis, kurios simbolizuoja Kristaus prisikėlimą iš numirusių. Tačiau net gi krikščionybės kultas nepaveikė žemdirbiškosios lietuvio pasaulėjautos bei nusistovėjusio archainio požiūrio į šventės apeigas. Velykų apeigos retai apsiribodavo bažnyčioje atliekamais veiksmais, daugybė apeigų, kuriose juntamas susipynęs mitinio tikėjimo ir krikščionybės kultas, buvo atliekamos namuose ir bendruomenėje.

 Verbų sekmadienis

Pagal krikščioniškąją tradiciją Verbų sekmadienį, t. y. savaitę prieš Velykas, prasideda Didžioji Velykų savaitė ir visas Velykinis laikotarpis, truksiąs iki Atvelykio, t. y. savaitė po Velykų. Verbų išvakarėse kiekvienas skubėdavo pasigaminti sau verbą ar verbos rykštę. Jos buvo daromos iš žilvičių, kadagių, eglių, ąžuolų, gluosnių, bruknienojų  rečiau iš išsprogusių beržo šakelių, dekoruojamos sudžiovintomis ar popierinėmis gėlėmis. Buvo tikima, jog anksčiausiai rodantys gyvybės ženklus augalai turėdavo magišką galią pagreitinti augmenijos pabudimą, pagerinti žmonių sveikatą, pašalinti blogį. Plačiai žinomas ir iki šių dienų išlikęs Verbų sekmadienio paprotys – ankstų rytą vieniems kitus plakti pašventinta verba. Augalo prisilietimas prie žmogaus, gyvulio ar pasėlių lauko, tariamai suteikdavo apsaugines galias. Verbų šakelėmis smilkomi ir plakami per Jurgines į ganyklas išgenami gyvuliai, apsmilkomas pavasarį į laukus išeinantis artojas, jo arklas bei arkliai ar jaučiai[3].

 Didžioji Velykų savaitė

Didžioji Velykų savaitė kupina įvairiausių draudimų, atliekamų magiškų veiksmų, lemsiančių geresnę gerovę sau ir artimiesiems. Draudimai prasidėdavo trečiadienį. Tądien žmonės laikėsi „sauso“ pasninko, nuo kurio buvo atleidžiami tik maži vaikai, o vidurnaktį kurdavo pirtis, kuriose iki aušros turėdavę išsimaudyti vyrai. Didysis ketvirtadienis dar vadinamas „čystuoju“ t. y. švariuoju. Buvo valomi ir sutvarkomi namai, kuriamos pirtys. Iš senovės buvo tikima, kad šią dieną, dar prieš saulėtekį, išsimaudžius upėje ar ežere, ištisus metus prie žmogaus neprikibsianti jokia liga[4], o kūnas visus metus būsiąs labai švarus (Žasliai). Tai įrodo, jog vandeniui suteikiamas sakralumas, gydomosios galios, kurias naudojo ne tik savo, bet ir  gyvulių sveikatai užtikrinti. Mat šią dieną prausdavo arklius, kad jie nesirgtų visus metus. Žinomi Didžiojo ketvirtadienio draudimai: neverpti, nemalti, neskalbti, nekepti duonos, nesiskolinti ir neskolinti jokių daiktų kaimynams. Taip pat pasitelkiama magija: tikėta, kad visus metus laimė lydės tą, kuris dar prieš saulėtekį pasivogęs iš kaimyno skiedryno malkų savo krosnį pakurs[5], taip pat jei bičių avilių kepures sukeisi ar skersai kelio čigonui perbėgsi. Didįjį penktadienį galime įvardinti kaip ramybės ir susikaupimo dieną. Bažnyčiose nustodavo gausti varpai, o namuose būdavo vengiama garsiau kalbėti ar kelti triukšmą, dirbti namų ruošos darbus. Buvo tikima, jog šluostant dulkes ar krečiant kaminą gali Jėzui dulkių akin pribarstyti.  Šią dieną taip pat nedera eiti išpažinties, jos eina tik burtininkai, raganiai. Didysis Šeštadienis kiek linksmesnė, tačiau taipogi kupina draudimų, tikėjimų ir apeigų diena. Simbolinę prasmę turėjo švęstas vanduo ir ugnis. Tikėta, kad pašventinta ugnis turi dideles apsaugines galias. Su ugnimi rankose būdavo apeinamos trobos, įkuriamos krosnys, židiniai ir laužai, ant šventos ugnies gaminami velykiniai patiekalai. Įdomu tai, kad senovėje velykiniai laužai buvo kuriami iš senų kapinėse randamų kryžių: zakristijonas ir varpininkas ar kuris bažnyčios tarnas pasiima kirvius, pjūklus ir eina į kapines. Čia jie, tarytum miške, žvalgosi į kryžius, žiūri, kuris patręšęs kryžius tiktų šventos ugnies laužui[6].  Pašventintą ugnį parnešti namo patikėdavo vaikams ir paaugliams. Švęstas vanduo taip pat kaip ugnis įgydavo apsaugines galias: Didįjį šeštadienį pašventintu vandeniu šlakstydavo trobesius, kad Perkūnas netrenktų ir nepadegtų, dirvą, kad piktžolės išnyktų, ar sėjamus grūdus, kad amarai nepultų[7], šventu vandeniu šlakstomi ligoniai, gydomi apkerėjimai, stengiamasi nuraminti vėją (Kaišiadorių raj.). Ugnies ir vandens garbinimas apeigose siejamas su pagoniškos religijos kultu. Ugnis, kaip šilumos ir šviesos šaltinis, bei vanduo, kaip gyvasties palaikymo pagrindas, buvo reikalingi tiek žmonėms, tiek augmenijai. Naujai gimusi ir „švari“ ugnis bei vanduo suteikdavo antgamtines galias, gebančias užtikrinti žmonijos ir pabudusios gamtos gerbūvį. Velykų dienos išvakarėse žmonės stengėsi kuo gražiau išpuošti savo namus, atnaujinti pagrindinius namų puošybos elementus – šiaudinius papuošalus (sodus, žvaigždes, raketukus, paukštukus). Puošybai naudoti ir kiaušinio kevalai, popierius, žalumynai. Paruošus šventinius patiekalus (dažniausiai būdavo gaminamas keptas arba virtas kumpis, kepenų kamšalas, daržovių drebutiena, burokėlių salotos, Velykų varškės valgis) visi šeimos nariai imdavosi smagiausio ir bene labiausiai laukiamo tiek vaikų tiek suaugusių darbo – kiaušinių marginimo. Kiaušinius margino pačiomis įvairiausiomis technikomis: dažė augaliniais dažais (iki XX a.), skutinėdavo arba piešdavo karštu vašku. Įdomu tai, kad Lietuvoje marginimas vašku laikomas moterų užsiėmimu, o skutinėjimas – vyrų. Pagrindinės spalvos buvo išgaunamos iš gėlių žiedų ir medžių dalių: juoda iš juodalksnio žievės ar kankorėžių ir rūdžių, ruda iš svogūnų lukštų, geltona iš ramunėlių žiedų, melsva iš rugiagėlių žiedų, žalsva iš bruknių lapų, rugių želmenų ar dilgėlių, o raudona iš burokėlių nuoviro. Dažniausiai margučius virdavo ant šventinta ugnimi pakurtos krosnies, viryklės. Kiaušinis kaip pagrindinio Velykų simbolio ištakos siekia pagonybės laikus ir simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą. Žmonės tikėdavo, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gemalu pasivertusios gyvatės gyvybė, kuri globoja derlių ir prikelia augmeniją bei gyvūniją[8]. Didžiojo šeštadienio naktį, seni ir jauni, budėdavo bažnyčiose iki kol sulauks pirmųjų bažnyčios varpų gaudesio. Tąnakt egzistavo keletas labai įdomių archainių papročių.  Kaip ir Užgavėnių dieną, vyrai ir moterys persirengdavo personažais, dažniausiai kareiviais ir žydais bei keldavo triukšmą, kuris turėjęs nubaidyti piktąsias dvasias. Kita to meto atrakcija – „Gavėno šaudymas“, simbolizuojantis pasninko pabaigą. Žmogus, vaizduojantis Gavėną, apsivilkdavo kokiu teatrališku drabužiu, užpakaly prisikabindavo ilgą šiaudinę uodegą, pasmakry prisirišdavo didelę kanapinę barzdą, o veidą paslėpdavo po juokinga kauke[9]. Gavėnas vaizdavo mitinę būtybę, turinčią ryšį su augalijos prisikėlimu, derlingumu. Siekiant sulaukti gero derliaus įsivaizduojama mitinė būtybė nušaunama medine patranka ar garsiu būgno skambesiu.

 Velykų šventė

Šventinis Velykų rytas prasidėdavo ankstų Sekmadienio rytą. Įvedus krikščionybę kiekvieno pareiga buvo apsilankyti bažnyčioje ir jos rengiamoje procesijoje bei su Kristaus prisikėlimo švente pasveikinti kaimynus, gimines ir kitus pažįstamus žmones. Kiekvienas tuoj pat po mišių skubėdavo namo, mat, kas pirmas Velykų rytą pasieks namus, to laukia pasisekimas ištisus metus. Maistas, valgomas šventės dieną, būdavo šventinamas bažnyčiose, po velykinių pamaldų. Remiantis sakraliniu šventės laiku buvo atliekamos apeigos išreiškiančios įvairius tikėjimus. Švenčių proga velykinių valgių nunešdavo elgetoms, vargšams, į senelių namus, kad Dievulis duotų gerus, derlingus metus[10] arba kas turėjo neseniai mirusiųjų, iš bažnyčios pirmąją Velykų dieną eidavo jų palankyti į kapines, ant kapo padėdavo porą kiaušinių, kad paukšteliai turėtų ką palesti ir mirusiuosius palinksmintų[11]. Pusryčiai būdavę gausūs ir įvairūs. Ypatinga vieta, stalo vidurys, skirtas pagrindiniam Velykų akcentui margučiams. Dažniausiai dubenėlis su margučiais būdavo puoštas žalumynais, pirmosiomis pavasario gėlėmis. Šventiniai pusryčiai prasidėdavo malda, po jos imamas margutis, kuris padalijamas į tiek dalių kiek šeimoje narių. Po šio ritualo prasidėdavo linksmybės: margučių mušimas, ridenimas, kiaušiniavimas, laliavimas, laistymasis vandeniu, supimasis sūpuoklėse. Paprotys daužti margučius yra išlaikęs gilias tradicijas ir žinomas dar iki šių dienų. Valgymo metu margučius dauždavo visi šeimos nariai, o žaidybinę funkciją dažniausiai atlikdavo vyrai ir paaugliai. Būta tradicijos pirmąją Velykų dieną kiaušinį mušti smaigaliais, o antrąją ir kitas dienas storgaliais. Kaip ir margučių ridenime laimėdavo tas, kuris surinkdavo daugiausia kiaušinių, buvo tikima, jog tai užtikrina sėkmę ir laimę asmeniniame gyvenime iki kitų Velykų. Pirmąją Velykų dieną nekviestiem svečiam buvo nevalia lankyti artimųjų ir kaimynų, tad sulaukę antrosios šventės dienos vaikai ir jaunimas eidavo kiaušiniauti bei lalauti. Kiaušiniavimas dar vadintas „žėkavimu“. Kiaušiniaudavo įprastai tik vaikai, iki aštuonių metų amžiaus, kurie pirmiausia privalėjo aplankyti savo krikštatėvius, o paskui ir kitus gimines, kaimynus. Vaikai atėję į trobą sakydavo pasveikinimus, oracijas ar tiesiog padainuodavo, o patys nedrąsiausieji tiesiog įeidavo trobon ir nieko nesakę įsikišdavo vieną arba du pirštus į burną ir laukdavo, kada jam duos margutį[12]. Lalauninkais buvo vadinami suaugusių vyrų būreliai, kurie kaip ir kiaušiniautojai keliaudavo po savo ir/ar gretimo kaimo trobas, dainuodavo dainas, sakydavo oracijas ir tikėdavosi sulaukti atlygio – margučių. Tačiau lalauninkai dažniausiai pasirinkdavo lankyti tas trobas, kuriose gyveno jaunos, netekėjusios merginos. Tuo tarpu merginos, išgirdusios, kad eis lalauninkai, pasirūpindavo, kad turėtų gražių margučių, kad sarmatos nepasidarytų[13], o jei mergina nepasirūpinusi kiaušiniais lalauninkai turėję teisę merginą nuvesti į vištidę ir patupdyti į vištos gūžtą. Žinoma, kad Kruonio miestelyje, Trakų apskrityje, velykautojai deklamuodavo: /Aš mažas bernelis, kai grikių pėdelis,//Mane brolis pastūmėjo – visi grikiai išbyrėjo./ Ėjau keleliu – nuskyniau kvietkelį, mečiau po kojų,/ Kur dievas vaikščiojo, linksmai giedojo.// Velykų rytą gaidys pragydo, lelija pražydo, / Ne dėl manęs vieno – dėl viso svieto. Prašau duot,/ Negailėt, kad būt už ką padėkavot: puskapį/ Kiaušinių, kvortą arielkos, sūrį ant torielkos./[14] Antrąją Velykų dieną vyrai stengdavosi atsikelti kuo anksčiau ir skubėdavo aplieti vandeniu namiškius ar pirmus sutiktus žmones, kai kur vaikinai laistydavo tik merginas. Eidami nešdavosi butelį vandens, su šventėmis pasveikindavo sutiktuosius, užėję į trobą, kurioje gyvendavo merginos, paspausdavo rankas šeimininkams, o sveikindami moteris ir merginas, joms į delnus po truputį įpildavo vandens, po to tuoj pat vandenį nušluostydavo rankšluosčiu[15]. Kituose šaltiniuose teigiama, jog laistytasi dvi dienas: pirmąją vyrai laistydavo merginas, antrąją atvirkščiai. Kaip ir už kiekvieną atliktą Velykų šventės apeigą laistytojai būdavo apdovanojami margučiais arba sodinami prie šventinio stalo. Na ir vienas paskutinių šventės akcentų – sūpuoklės. Suptasi dažniausiai antrąją Velykų dieną, siekiant magiškais veiksmais pagerinti būsimą linų ir javų derlių. Suposi kuo aukščiau ir dažniau dėl gyvulių gerovės, kad vabzdžiai gyvulių negeltų. Skirtingai nei pastaraisiais metais senovėje suposi ne tik vaikai, jaunimas, bet ir senoliai. Sūpuoklės įrengiamos ant kalvų, mat, kalnas dar pagonybės laikais buvo suvokiamas kaip sakralinė vieta. Pagrindiniu Velykų personažu laikoma Velykų bobutė, kuri kaip ir Kalėdų senelis, gausiau apdovanodavo gerus vaikus ir kiek mažiau padykėlius. Skirtinguose Lietuvos regionuose personažas suvokiamas kaip skirtingos lyties įasmeninta būtybė: Velykė, Velykis, Velykius. Ji einanti apsikaišiusi žaliomis šakelėmis su gluosnio lazda (Mediniai Strėvininkai)[16]. Šventinį šeštadienį vaikai pradėdavo pastarųjų laukti, ruošdavo vieteles būsimiems margučiams: darželiuose prie medžių, medžiuose įrengdavo gūžteles, ant palangių, stalų, po suoliukais, prie lovos dėdavo pintinėles ir dubenėlius. Velykės (-io) padovanoti margučiai buvo itin saugomi ir gerbiami. Seniau dar buvo minima trečioji Velykų diena, vadinta Ledų diena, tačiau iki šių dienų ji neišsaugojo savo papročių bei tradicijų.

 Atvelykis

Velykinis šventės ciklas užbaigiamas Atvelykiu, kuris minimas pirmąjį sekmadienį po Velykų. Kartais jis sutampa su Šv. Jurgio diena. Velykinio ciklo pabaigos dieną žmonės valgydavo likusius nuo Velykų kiaušinius bei kitą maistą, arba gamindavo naujus patiekalus.  Dažnai papildomai margindavo kiaušinius vaikams.

 Pabaigai

Taigi Velykinis periodas – ilgus šimtmečius formavęsis žemdirbiškosios kultūros paveldas. Bėgantis laikas vienus papročius ir apeigas keitė kitomis, tačiau pagrindiniai šventės akcentai išliko iki šių dienų. Pagonybės laikus siekiančios tradicijos kiaušinių marginimas, daužymas ir ridenimas bei vandens ir ugnies šventinimas dar kartą įrodo, kad lietuviškoje mąstysenoje giliai įsitvirtinęs tikėjimas gamtoje slypinčia jėga. Sakralus Velykų laikas ir šiandien suteikia mums ypatingo sakralumo bei skatina kiekvieną iš mūsų prisiminti senąsias, kiek pamirštas, gražiausios pavasario šventės tradicijas. Juk būtų smagu pakiaušiniauti ar pasisupti specialiai Velykoms įrengtose sūpuoklėse? Tuomet, gal ir mus aplankytų paslaptingoji Velykų bobutė.

Kaišiadorių muziejaus muziejininkė Ugnė Katkevičiūtė



[1] Švėgždinis P. Velykos ir jų papročiai// Jaunoji karta, 1939, Nr. 14.

[2] Švėgždinis P. Velykos ir jų papročiai// Jaunoji karta, 1939, Nr. 14.

[3] Kudirka J. Velykų šventės. Vilnius: Mintis. 1990. P.12.

[4] Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa. 1993. P.56.

[5] Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa. 1993. P.57.

[6] Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis. 1993. P. 204.

[7] Apeiginis Velykų kontekstas//http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110131124858/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=696&kas=straipsnis&st_id=2568; prisijungimo laikas: 2014 04 10).

[8] Velykos. Simbolika  ir reikšmė// http://samogitia.mch.mii.lt/kultura/Velykos.htm; prisijungimo laikas: 2014 04 10

[9] Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis. 1993. P. 207.

[10] Kudirka J. Velykų šventės. Vilnius: Mintis. 1990. P.39.

[11] Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa. 1993. P.67.

[12] Imbrasienė B. Velykės margučiai. Vilnius: Lyra. 1990. P.9.

[13] Kudirka J. Velykų šventės. Vilnius: Mintis. 1990. P.47.

[14] LTR, 370 (263).

[15] Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis. 1993. P.208.

[16] Dundulienė P. Lietuvių pavasario šventės. 1972. P. 159.