Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena

Vaikų maudynės tremtyje. Tomsko sritis. Apie 1953–1958 m. KšM

Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena – žyminti skaudžią neteisėtų sovietinių masinių Lietuvos gyventojų tremčių į Sovietų Sąjungos (SSRS) gilumą atmintį.

1941 m. birželio 14 d. – priartėjus Antrojo pasaulinio karo frontui – okupacinė Sovietų Sąjungos valdžia pradėjo nekaltų Lietuvos gyventojų trėmimą: per keletą parų į Komiją, Altajaus ir Krasnojarsko kraštus, Novosibirsko sritį ir Kazachiją buvo išvežta apie 17 600 žmonių. Apie 4663 tremiami vyrai atskirti nuo šeimų ir kaip kaliniai išvežti į lagerius. Į lagerius buvo išvežta ir daugelis buvusios Lietuvos kariuomenės karininkų. Ištremta arba išvežta į lagerius Lietuvos gyventojų visų sluoksnių žmonių, daugiausia – inteligentų: tarp jų buvę Lietuvos Respublikos prezidentas A. Stulginskis, Seimo pirmininkas K. Šakenis, ministras pirmininkas P. Dovydaitis, ministrai V. V. Čarneckis, J. Masiliūnas, J. Papečkys, J. Stanišauskas, J. Sutkus, S. Šilingas, J. Tonkūnas, apie 1200 mokytojų, 79 kunigai. Tremtyje atsidūrė ir 5120 vaikų. Tremtiniai dirbo sunkų fizinį darbą (miško medžiagos paruošos, darbas statybose, kolūkiuose).

Sovietinių masinių trėmimų metu jėga iš Lietuvos buvo išvežami ir dabartinio Kaišiadorių rajono gyventojai.

1941 m. birželio 14–18 d. buvo suimti ir sugrūsti į gyvulinius vagonus ir 198 dabartinio Kaišiadorių rajono gyventojai. Iš jų 33 buvo atskirti nuo šeimų ir dauguma nuvežti bei įkalinti Puskos, Onegos, Rešiotų lageriuose. Tarp įkalintųjų buvo pedagogai Stasys Kairiūkštis, Romanas Karpus, Zigmas Juknys, Bronius Navasaitis, Aleksandras Vilimas, girininkai – Mykolas Bartkūnas ir Alfonsas Bertys, policininkai – Ignas Jurgelevičius, Pranas Kardišauskas, Arsenijus Tamariūnas, Vytautas Urbanavičius, Pranas Naudžiūnas, verslininkas Zigmas Šimašius, buvo įkalintų ir geležinkelio darbuotojų, tarnautojų, ūkininkų, amatininkų, su šeima       ištremtas Žiežmarių krautuvininkas Morduchas Vitenbergas, taip pat ištremta Triliškių dvarininkė Malvina Liandsbergienė (g. 1856 m. – tremtyje ir mirė). Lageriuose 1942 m. buvo sušaudyti Ignas Jurgelevičius ir Aleksandras Vilimas. Dauguma įkalintųjų mirė lageriuose, tik Juozas Gaputis, Romanas Karpus, Arsenijus Tamariūnas, Vytautas Urbanavičius sugrįžo į Lietuvą. Likę 165 gyventojai (52 šeimos) daugiausia ištremti į Altajaus kraštą. Tremtyje mirė keturiasdešimt tų metų tremtinių kaišiadoriečių.

1941 m. gyventojų trėmimai iš dalies lėmė dalies Lietuvos žmonių apsisprendimą 1944 m. trauktis į Vakarus arba prisidėti prie Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui. 1945 m. iš Kaišiadorių rajono ištremtos 34 šeimos, kuriose buvo 101 žmogus. 1946 m. iš Kaišiadorių rajono į Tiumenės sritį ištremta dar 20 žmonių, daugiausia iš Darsūniškio, Dovainonių, Būdos kaimų.

1948 m. gegužės 22–23 d. vykdyta Lietuvos gyventojų masinio trėmimo operacija, kodiniu pavadinimu „Vesna“ (liet. – „Pavasaris“). Prasidėjus prievartinę kolektyvizaciją nuo 1948 m. trėmimai buvo organizuojami remiantis pagrindine nuostata – „likviduoti buožiją kaip klasę“ (t. y. ištremti pasiturinčius valstiečius), nors 1948 m. (bei 1949 m.) trėmimai oficialiai buvo nukreipti prieš surastų arba žuvusių partizanų, besislapstančiųjų ir nuteistųjų šeimas, pasipriešinimo rėmėjus. Trėmimus planavo ir kontroliavo iš Maskvos atsiųsti SSRS MGB įgaliotiniai, iš Vilniaus atsiųsti LKP CK ir LSSR MT įgaliotiniai, vykdė MGB ir MVD vidaus (4, vėliau ir 2 šaulių divizijos), pasienio, geležinkelių apsaugos (211 pulko) kariuomenė, po 2500 iš Rusijos ir Baltarusijos atsiųstų MGB darbuotojų. Jiems talkino milicija, stribai, iš SSRS atsiųsti rusai, vietos komunistai bei vadinamieji sovietiniai aktyvistai. Vienos didžiausių pokario metais Lietuvoje vykdytos sovietinio genocido akcijos metu į tolimus, atšiauraus klimato Sovietų Sąjungos regionus – Buriatijos-Mongolijos ASSR ir Krasnojarsko kraštą buvo ištremta 40 002 žmonės (planuota 48 000). Ši akcija neaplenkė ir Kaišiadorių krašto. Nesurinkus sąrašuose įrašytų šeimų, į geležinkelio ešelonus buvo gabenamos saugumiečių ir kolaborantų iniciatyva atrinktos šeimos. Veždavo visus žmones, kuriuos tik rasdavo apsuptose sodybose: vaikus be tėvų, tėvus be vaikų. Iš viso 1948 m. iš Kaišiadorių rajono ištremtas 731 gyventojas (129 iš jų mirė tremtyje). Dar vežami perpildytuose gyvuliniuose vagonuose tremtiniai pradėjo mirti. Sargybiniai grobė skurdžias tremtinių maisto atsargas, kurių pagal MGB instrukcijas turėjo „užtekti 45 dienoms“, atimdavo lašinius, mėsą. Taip tremtiniai buvo vežami keletą savaičių. Tų metų tremtiniai kaišiadoriečiai buvo išvežti į Krasnojarsko kraštą. Paskyrimo punktas – trestas Krasdrevas, Turuchansko miško pramonės ūkis.

1948 m. į Sibirą buvo ištremta ir viena seniausių Lietuvos tremtinių – akla 112 metų amžiaus senolė iš Senųjų Kietaviškių kaimo Marija Bliujienė (Motiejaus, g. 1836 m. – m. apie 1952 m. tremtyje). Apie šios senolės dramatišką tremties kelionę ir jaudinantį susitikimą jos metu su sūnumi Pranu dar 1989 m. vasario 7 d. Kaišiadorių rajono laikraštyje „Kaišiadorių aidai“ buvo išspausdinta šio laikraščio žurnalisto, kraštotyrininko Jonas Laurinavičius apybraiža „Bliujienė“:

Ji buvo Sibire, bet jo nematė.

Ji turėjo vardą, tačiau niekas jo nebeprisimena: iš pagarbos žilam plaukui visi ją vadino pavarde: Bliujienė.

Ji buvo akla. Visiškai akla. Tamsa jos akis uždengė, kai jai buvo šimtas aštuoneri.

Tą lemtingą gegužį jai ėjo šimtas dvyliktieji…

Kai Žiežmarių valsčiaus aktyvistai apsupo Bliujų sodybą Senųjų Kietvaiškių kaime, troboje nieko nebuvo, tik kampe ant lovos susigūžusi senutė.

–Labas… Kur daugiau namiškių? – prašneko pirmasis aktyvistas, dairydamasis po kambarius.

–Kad aš ir nežinau, kur Pranas išėjęs, – sušvokštė senutė. – Turbūt laukuos dirba. O gal arklį perrišti nuėjo…

Minutėlę troboje stojo slogi tyla.

–Na, ką darom? – atsigręžė pirmasis į būrį ginkluotų vyrų, mindžikuojančių kambaryje.

Vyrai gūžtelėjo pečiais: velniai žino, ką reikia daryti.

–Tai, sakai, nežinai, kur sūnus? – pakartojo pirmasis aktyvistas. – Turbūt žinai, tik nenori sakyti, a? – žengtelėjo arčiau lovos. – O jeigu paieškosim ir surasim… Kas tada bus? Negražu, senučiut, meluoti. Dievas į Dangų neįleis, jei meluosi…

–Ieškokite, jeigu jums reikia, ieškokite.

Tačiau paieškos iš tiesų nieko nedavė: aktyvistai išlandžiojo rūsį, tvartą, atidarė spintas, bet nė gyvos dvasios nerado.

–Na, jei nesakai, kur sūnus ir duktė, reiks pačiai ruoštis…

–Kur?

–Į Sibirą.

–O ko gi į tą Sibirą? Man ir čia gerai. Į jokį Sibirą aš nevažiuosiu.

Vyrai nusikvatojo: senei, matyt, protas jau pasimaišęs. Ji mano, kad dar kas gali jos klausyti, ar ji nori į Sibirą, ar ne. Hm… Visiškai suvaikėjo senė.

–Tai vis dėlto renkis! – ryžtingai pasakė.

* * *

Į Kaišiadorių geležinkelio stotį iš Kietaviškių ir aplinkinių kaimų atvežė keletą šeimų: Kralikauskus, Jurkevičius, Žukauskus…

–Viešpatie, ir Bliujienę veža! – išgąstingom akim nužvelgė senutę Marytė Kralikauskaitė, dvylikametė mergaitė.

Per vagoną nuvilnijo moterų atodūsis: Sodoma Gomora… Kai kam kilo net abejonės, ar iš tikrųjų į Sibirą veža, jeigu ir Bliujienę paėmė: ko gero visus sutratins kur nors už Vilniaus nugabenę.

Senutė pati negalėjo nei paeiti, nei į vagoną įsikerėpšlinti. Aktyvistai padėjo. Tik jai liepė tvirtai rankoje ryšulėlį su duonos kriaukšlėmis laikyti, kad neiškristų ir nepamestų.

Bliujienę paguldė ant kietų lentų. Senutė suprato, kad čia iš tiesų kažkas negero vyksta. Iš akių kampučių per smilkinius pradėjo tekėti ašaros.

–Pranuli… Pranuli, tu mano… – suvytusios lūpos šnabždėjo sūnaus vardą.

* * *

Traukinys pajudėjo. Žmonės verkė. Kiekvienas buvo paskendęs savo mintyse, savo rūpesčiuose. Neapsakoma tvankuma. Vyrai peiliais ėmė pjaustyti vagonų lentas, kad tik daugiau oro įeitų, kad tik lengviau būtų. Bet norom nenorom visų akys krypo ir į Bliujienę: ar dar gyva, ar dar nors kiek kilnojasi jos krūtinė. Ne pagalys juk guli, o žmogus. Gaila. Ir kiekviena moteris, tiesdama kąsnį savo vaikams, ištiesia jį ir senutei:

–Bliujiene, va perkąsk truputėlį… – ir prideda jai prie lūpų duonos riekelę, dar kvepiančią gimtinės laukais.

Senutė apetitu nesiskundė. Ką jai paduoti, tą noriai ir čiaumoja. Blogiausia, kad ji negalėjo pati saves aptarnauti. Greit ir utėlėm apteko. Moterys atrišinėjo savo ryšulius, maišus, ieškojo, kuo galėtų padėti senutei, kokį jos apdarą pakeisti. O ji kuo toliau, tuo labiau aimanavo vieną ir tą patį:

–Pranuli, tu mano Pranuli. Kur tu, sūneli mano?… Kur tu?

–Bliujiene, neverk, – ramino moterys. – Nepražus tas tavo sūnus. Kaip visiems bus, taip ir jam. Kam kokį kryžių Dievas paskyrė, tas tokį jį kantriai ir turi nešti.

* * *

Tai buvo berods Čeliabinsko srityje. Traukinys sustojo, atidarė vagonų duris. Žmonės atsikvėpė visa krūtine.

Staiga per vagonus vilnijo šauksmai:

–Bliujienė, kur Bliujienė? Atsiliepkite, kuriame vagone yra Bliujienė iš Kietaviškių.

–Čia, čia! – atėjo žinia iš dvidešimt penkto vagono. – Bliujienė pas mus.

Visi sukišo galvas pro vagono duris. Nuo garvežio lėkė vyriškis, tempdamas apysunkį ryšulį. Kas čia toks? Ko jam reikia?

–Mama! Mama! – išgirdo kietaviškėnai. Ir visi nustėro, susižvalgė, nė žodžio netardami.

–Pranuli, tu mano Pranuli, – suvirpėjo Bliujienė. – Aš visą kelią tave šaukiau – ir tu mane išgirdai. Pranuli, tu mano Pranuli…

Verkė ne tik Bliujienė. Verkė visas vagonas.

–Dvi savaites vijaus jūsų ešeloną – ir štai pagaliau mudu kartu…

* * *

Bliujus nugabeno į Krasnojarsko sritį, į Krivliako gyvenvietę.. Pranas negalėjo dirbti miške, nes reikėjo prižiūrėti senutę. Jis pramoko batsiuvio amato, dar šį bei tą „pameistraudavo“, nes buvo nagingas vyras, ir bado nei motina, nei jis nekentė.

Beveik ketverius metus išgyveno Krivliake Bliujienė.

Mirė ji sulaukusi šimto šešiolikos metų.

Tai buvo turbūt seniausioji Lietuvos tremtinė – Bliujienė iš Senųjų Kietaviškių kaimo.

1949 m. kovo 25–30 d. ir balandžio mėn. vykdyta Baltijos šalių gyventojų masinio trėmimo operacija, kodiniu pavadinimu „Priboj“ (liet. – „Bangų mūša“). Vienos didžiausios pokario metais Baltijos šalyse vykdytos sovietinio genocido akcijos metu į tolimus, atšiauraus klimato Sovietų Sąjungos regionus – Krasnojarsko kraštą, Novosibirsko, Tomsko, Omsko, Irkutsko ir Amūro sritis buvo ištremta apie 95 tūkst. žmonių (apie 32 tūkst. iš Lietuvos, 42 tūkst. iš Latvijos, 21 tūkst. iš Estijos). Didelę tremtinių dalį sudarė moterys ir vaikai.

1949 m. kovo 25 d. buvo vežami gyventojai į Kaišiadorių geležinkelio stotį, kur tremiamųjų jau laukė gyvulinių vagonų ešelonas. Į jį buvo „kraunami“ Kaišiadorių ir Prienų (Jiezno) rajonų gyventojai. Dauguma tų metų kaišiadoriečių tremtinių buvo nuvežti į Irkutsko srities Usoljės rajoną, „iškrauti“ Angaros geležinkelio stotyje, iš ten nugabenti į tame rajone esančius Žilkino svinosovchozą arba į Kirovo kolchozą. Dalį tų metų tremtinių pakeliui išlaipino Krasnojarsko krašte, nuvežė į Užuro sovchozą, kai kas papuolė į kitus Irkutsko srities rajonus. Iš viso 1949 metais iš Kaišiadorių rajono ištremtos 179 šeimos – 541 žmogus. Fiksuoti 9 tremiamųjų bandymai pabėgti: iš jų 2 žmonės buvo užmušti, 1 sužeistas, 5 sulaikyti, 2 pabėgo. Taip pat tais metais fiksuotos ir jauniausios kaišiadorietės tremtinės – Janina Tirvaitė ir Danutė Morkūnaitė, kurios abi gimė gyvuliniame vagone, kai jų tėvus 1949 m. ištrėmė iš Kruonio apylinkės.

1951 m. spalio 2–3 d. vykdyta Lietuvos gyventojų masinio trėmimo operacija, kodiniu pavadinimu „Osen“ (liet. – „Ruduo“). Dar vienos iš didžiųjų pokario metais Lietuvoje vykdytos sovietinio genocido akcijos metu į tolimus, atšiauraus klimato Sovietų Sąjungos regionus – Krasnojarsko kraštą ir Tomsko sritį buvo ištremta 16 150 žmonių (iš jų 5278 vaikai). Ši tremtis taip pat neaplenkė ir Kaišiadorių rajono. Iš viso 1951 m. iš Kaišiadorių rajono ištremti 207 gyventojai (12 iš jų mirė Sibire).

Dauguma 1951 m. tremtinių pateko į Tomsko srities Kargasoko, Čainsko, Vasiugano rajonų taigą, dirbo prie miško ruošos, gyveno miškakirčių gyvenvietėse esančiuose barakuose, daugelį jų patys turėjo pasistatyti. Tais metais daugiausia ištremta iš Kruonio apylinkės – 64 žmonės, iš Palomenės – 26, Kaišiadorių – 23, Žaslių – 22. Tremtyje mirė 12 tų metų tremtinių. Tarp 1951 m. spalio 2–3 d. ištremtųjų buvo ir buvęs Žaslių valsčiaus viršaitis Jonas Čiulada (1879–1954) su šeima, kuris ir mirė tremtyje (jo palaikai artimųjų į Lietuvą parsivežti 1990 m. ir palaidoti Paparčių kapinėse).

Nuo 1989 m. Lietuvoje birželio 14-oji minima, prisimenant 1941 m. bei 1945–1952 m. sovietinius masinius Lietuvos gyventojų trėmimus, kaip Gedulo ir vilties diena. Tremties vietose mirė 278 kaišiadoriečiai tremtiniai, daugumos jų palaikai 1989–1990 m. buvo parvežti į Lietuvą ir čia perlaidoti. Tremtyje mirusiems kaišiadoriečiams atminti 1989 m. Kaišiadorių katedros šventoriuje pastatytas paminklas – kryžius (autorius – medžio skulptorius A. Šalkauskas), o 1996 m. birželio 14 d. – minint tremties 55-ąsias metines, priešais Kaišiadorių geležinkelio stotį (Gedimino g.) atidengtas paminklas sovietų vykdytiems Kaišiadorių krašto gyventojų trėmimams atminti „Čia kaišiadoriečių tremties pradžia“ (paminklo autoriai – architektas S. Petrauskas, dailininkė A. Skarbaliūtė). 1999 m. Kaišiadorių muziejus išleido Vinco Lozoraičio (1925–1999) labai kruopščiai parengtą knygą „Kaišiadoriečių kančių keliai: 1940–1953“, kurioje šalia sovietinio teroro ir tremties aprašymų išspausdintos ir visų Kaišiadorių krašto tremtinių pavardės.

Plačiau apie sovietines masines 1941 m., 1948 m., 1949 m. ir 1951 m. tremtis – straipsniuose internetinėje Kaišiadorių enciklopedijoje:

1941 m. tremtis:

https://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=1941_m._tremtis

1948 m. tremtis:

https://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=1948_m._tremtis

1949 m. tremtis:

https://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=1949_m._tremtis

1951 m. tremtis:

https://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=1951_m._tremtis

 

Literatūra:

Laurinavičius J. Tremtiniai. Kaišiadorys: Lietuvos kraštotyros draugijos Kaišiadorių rajono skyrius; Kaišiadorių rajono „Tremtinio“ klubas, 1989.

Laurinavičius J. Tremtiniai: apybraižos, straipsniai, atsiminimai. Kaunas: Naujasis lankas, 2014.

Lietuvos gyventojų trėmimai // Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. XIII: Leo–Mag. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. P. 228–230.

Lozoraitis V. Kaišiadorių rajono gyventojų kančia 1940–1989 m. // Kaišiadorys: miesto ir apylinkių praeitis (straipsnių rinkinys; sudarė O. Lukoševičius). Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 1999. P. 85–96.

Lozoraitis V. Kaišiadoriečių kančių keliai 1940–1953. Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 1999.