Žiūrėti kodą

Jūs neturite leidimo redaguoti šį puslapį dėl šios priežasties:

Jūs galite žiūrėti ir kopijuoti puslapio kodą:

'''Oginskis Jonas Jackus''' (mirė 1684 m.) – Mstislavlio, vėliau Polocko vaivada, Lietuvos lauko etmonas. Buvo antras [[Oginskis Samuelis Levas|Samuelio Levo]] ir Zofijos Bielevičiūtės sūnus, [[Oginskis Simonas Karolis|Simono Karolio]] brolis. Buvo auklėjamas stačiatikybės dvasia, o vėliau perėjo į katalikybę. Nuo 1639 m. kartu su broliu [[Oginskis Simonas Karolis|Simonu Karoliu]] mokėsi Krokuvos akademijoje. Savo viešosios veiklos pradžioje jis buvo susijęs su Smolensko vaivada Jurgiu Karoliu Hlebavičium, kuris jam padėdavo gauti naujas pareigas ar dvarus. Jam mirus, Jonas Jackus tapo Pacų sąjungininku, dar vėliau perėjo į Sapiegų stovyklą. Tai buvo pagrindinė sėkmingos jo karjeros priežastis – šlietis prie tos grupuotės, kuri tuo metu Lietuvoje imdavo viršų. Prie jo karjeros prisidėjo ir jo sėkminga karinė karjera, trukusi per 20 metų. Nuo 1656 m. pavasario buvo husarų pulko leitenantas, vėliau tapo LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Povilo Sapiegos sunkiosios kavalerijos pulko leitenantu ir dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš švedus. Vėliau dalyvavo ne viename mūšyje su rusais ir turkais. Kovojo prie Prostkų (1656 m. spalio 8 d.). Vėliau dalyvavo mušiuose išvaduojant Žemaitiją; lapkričio mėnesį, maršo į Biržus metu, sumušė švedų dalinį. Tiesa, jo vadovaujamus dalinius mūšiuose ne visada lydėdavo sėkmė, būta ir pralaimėjimų: 1659 m. gruodžio 28 d. jo vadovaujamus penkis raitelių pulkus sumušė rusų daliniai, pasiųsti I. Chovanskio. Taip pat dalyvavo karuose su turkais ir totoriais. Nuo 1657 m. Volkovysko maršalka, 1661–1665 m. – Vilniaus pavaivadis, nuo 1669 m. – Lietuvos lauko raštininkas, pasiuntinys į Seimus; nuo 1672 m. Mstislavlio, nuo 1682 m. – Polocko vaivada, nuo 1683 m. dar ėjo ir Lietuvos lauko etmono pareigas . Tuo metu priklausė Sapiegų šalininkams. Buvo Lietuvos didžiojo etmono Kazimiero Sapiegos prieš valdovą nukreiptų planų vykdytojas (o gal ir bendraautorius). Mirus tėvui (1657 m. rudenį), paveldėjo šiuos dvarus: [[Uogintai|Uogintus]], Kašonis, Mešlovičius ir Jachniškes (Kauno pav.), Mikuliną (Vitebsko vaiv.), Bokštus (Minsko vaiv.), Kropivnicą (Volkovysko pav.), mūrinį namą Kaune ir 24 000 auksinų. Dar kelis didelius dvarus įgijo per antrą santuoką su Joana Teodora Naruševičiūte, LDK didžiojo raštininko ir referendoriaus Stanislovo Naruševičiaus ir Anos Sapiegos dukterimi. Jis buvo vienas iš tų [[Oginskiai|Oginskių]], ant kurių padėtų pamatų XVIII a. [[Oginskiai|Oginskių giminė]] pasiekė didžiausią savo galybę. == Literatūra == <small> * Ogiński Jan Jacek // Wielka encyklopedia PWN. T. 19. – Warszawa, 2003. – S. 377. </small> [[Kategorija: Biografijos]] [[Kategorija: Dvarininkai / Didikai]] [[Kategorija: Pareigūnai]]

Grįžti į Oginskis Jonas Jackus.