Žiūrėti kodą

Jūs neturite leidimo redaguoti šį puslapį dėl šios priežasties:

Jūs galite žiūrėti ir kopijuoti puslapio kodą:

'''Oginskis Simonas Karolis''' (m. apie 1699 m.) – Vitebsko pakamaris, LDK kardininkas, [[Kruonis|Kruonio]], [[Mūro Strėvininkų dvaro sodyba|Strėvininkų]], [[Uogintai|Uogintų]], taip pat Krosnos (Kauno pav.), Mikulino, Loznos ir Rudnios (Vitebsko vaiv.) dvarų bei mūrinių namų Vilniuje savininkas. 1639 m. įstojo mokytis į Krokuvos universitetą, o nuo 1641 m. mokėsi Franekerio (Olandija) universitete. Jame besimokydamas, iš prancūzų į lotynų kalbą išvertė ir 1643 m. išleido Nikolo Fareti parankinę knygą apie gerą auklėjimą, kurią dedikavo savo tėvui [[Oginskis Samuelis Levas|Samueliui Levui]]. Franekeryje jis vedė miesto burmisto dukterį Tycją Staakman. Su ja bendras gyvenimas truko neilgai – trumpai pabuvusi Lietuvoje, ji netrukus grįžo atgal į savo tėvynę – Olandiją, pasiimdama mažametę abiejų dukterį [[De Ideking Zofija (Oginskaitė)|Zofiją]]. Beje, užaugusi [[De Ideking Zofija (Oginskaitė)|Zofija ]]paveldės [[Kruonis|Kruonio]] dvarą ir valdys jį iki mirties. Apie 1654 m. jis buvo paskirtas Vitebsko pakamariu, buvo vienas miesto gynybos prieš Rusijos kariuomenės puolimą organizatorių. Vykstant karui su Maskva, 1655 m. lapkričio 22 d. kartu su tėvu [[Oginskis Samuelis Levas|Samueliu Levu]] nuvyko į Vilnių ir prisiekė carui ištikimybę; po kelių mėnesių, 1656 m. vasario 7 d., jie su bajorų grupe atsimetė nuo caro. 1660 m. įstojo į LDK kariuomenės Vincento Gosievskio diviziją. Jis ne kartą pasižymėjo kariniuose susirėmimuose su Maskva. 1661 m. jo vadovaujamas stiprus, apie 3000 raitelių dalinys užgrobė caro pinigus, skirtus I. Chovanskio kariuomenei finansuoti. Tų pačių metų rudenį jo vadovaujamas kelių tūkstančių raitelių dalinys susirėmimuose prie Polocko prarado kelis kavalerijos būrius, sudarytus iš savanorių. Tarnaudamas kariuomenėje, atstovavo Boguslavo Radvilos interesams. Kai po Andrusavo taikos sutarties 1667 m. Vitebskas buvo grąžintas Abiejų Tautų Respublikai, karalius Jonas Kazimieras Vaza Simoną Karolį paskyrė miesto perėmimo iš rusų vadovu. Vėliau jam buvo pavesta rūpintis Vitebsko vidaus gyvenimo reikalais. 1688 m. Simonas Karolis Oginskis kartu su sūnumis [[Oginskis Boguslavas Kazimieras|Boguslavu Kazimieru]], Marcijonu ir Aleksandru iš savo brolio, LDK kanclerio [[Oginskis Marcijonas Aleksandras|Marcijono Aleksandro Oginskio]] įsigijo Strėvininkų, Vievio bei Rudnios dvarus. 1679–1685 m. minimas kaip LDK didysis kardininkas (šias pareigas ėjęs žmogus laikė didžiojo kunigaikščio kalaviją iškilmių metu). Simonas Karolis Oginskis 1685–1688 m. buvo Mstislavlio vaivada. Antroji jo žmona buvo Teodora Korsakaitė, su kuria susilaukė trijų sūnų - Marcijono Mykolo (Vitebsko vaivados), Boguslavo Kazimiero (Kauno pavieto maršalkos) ir Jurgio, taip pat dviejų dukterų - Kristinos ir Eleonoros. Su trečiąja žmona Terese Vainaite susilaukė sūnaus Aleksandro. Priklausė stačiatikybės gynėjams, buvo stačiatikių Šv. Dvasios Brolijos narys, nuo 1672 m. buvo jos seniūnas. Perėjęs į katalikybę (apie 1680 m.), tapo Šv. Teresės bažnyčios ir Basųjų Karmelitų vienuolyno Vilniuje, kur ir palaidotas, fundatorius. [[Kategorija: Biografijos]] [[Kategorija: Dvarininkai / Didikai]] [[Kategorija: Pareigūnai]]

Grįžti į Oginskis Simonas Karolis.