Kategorijos
|
|
|
Rekomenduojamas straipsnis
|
 4-ojo pėstininkų pulko šventė. Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona (sėdi šeštas iš kairės), jo dešinėje – Valstybės Tarybos pirmininkas Stasys Šilingas, kairėje – Kariuomenės vadas, generolas Pranas Liatukas. Trečias iš kairės sėdi 4-ojo pulko vadas Jonas Variakojis. Kaišiadorys, 1920 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Fotodokumentų skyrius. Kaišiadorių savivaldos diena (1918 m. lapkričio 23 d.)
1918 m. lapkričio 23 d. Kaišiadoryse susikūrė parapijos komitetas – ši diena laikoma Kaišiadorių savivaldos pradžia. Komiteto pirmininku tapo kun. Alfonsas Varnas. Pirmaeiliais komiteto darbais buvo milicijos būrio suorganizavinas ir apginklavimas, miško sargų paskyrimas, siekiant apsaugoti nuo beatodairiško kirtimo, mokesčių iš pirklių už prekių išvežimą ėmimas, spekuliantų ir degtindarių nubaudimas ir pan. Komitetas užsiėmė išlaikyti Kaišiadorių dviklasę pradinę mokyklą, kurią 1918 m. rugpjūtį įkūrė mokytojai Jonas Jurkūnas ir Vladislovas Kaveckas.
Istorinės aplinkybės
 Ilgoji gatvė Kaišiadoryse. Pirmojo pasaulinio karo metų atvirukas. Kaišiadorių muziejus. Kaip ir visoje Lietuvoje kaišiadoriečiai savivaldos institucijas kūrė paraginti besikuriančios Lietuvos vyriausybės. Pagrindinė aplinkybė tarptautinė – 1918 m. lapkričio 11 d. pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas ir Vokietijos kapituliacija (vokiečių administracija tuo metu tebekontroliavo Lietuvos teritoriją, o vasario 16 d. paskelbtasis Nepriklausomybės aktas tebuvo tik deklaracija, kuri tuo laiku dar neturėjo realių pasekmių). Antras svarbus dalykas – tą pačią dieną (t. y. lapkričio 11) sukurta pirmoji Lietuvos vyriausybė, kuri taip pat tą pačią dieną paskelbė atsišaukimą į gyventojus imti visą vietinę valdžią į savo rankas. Tos naujos Lietuvos tiek ir tebuvo, kiek susikūrę vietos komitetai sugebėjo valdyti situaciją – išlaikyti kelis milicininkus, padėti badaujantiems, drausti medienos vogimą iš miško... Na o trečias nuopelnas galėtų būti priskirtas ir patiems kaišiadoriečiams, kad vietoje atsirado pakankamai iniciatyvių, patriotiškai nusiteikusių ir išsilavinusių žmonių. Neatsitiktinai Kaišiadorių komiteto kūrimo iniciatoriumi buvo kun. Alfonsas Varnas – patriotiškų nuostatų žmogus, didelis to meto kaišiadoriečių autoritetas.
Kokie Kaišiadorys buvo tuo laiku? XX amžiaus pradžioje miestelio gyventojų daugumą sudarė geležinkeliečiai - beveik pusę gyventojų (1906 m. iš maždaug 1800 gyventojų - virš 800), o parapijos kaimuose ir dvaruose gyvenantieji vertėsi žemės ūkiu. Tuo laiku miestelio gyventojai sudarė tarsi tris atskiras bendruomenes, kurias pirmiausiai vienijo jų religijos – katalikų, stačiatikių ar judėjų, taip pat tautybės – lietuvių, lenkų, rusų, žydų. Tiesa, katalikai savo ruožtu skaidėsi į lietuvišką arba lenkišką „frakcijas“. Kaišiadoriečiai gyvendami prie geležinkelio stoties greitai nukonkuravo ankstesnį šių apylinkių centrą – Žiežmarius, nes turėjo daugiau galimybių verstis prekyba ir amatais. Nežiūrint neblogų „makroekonominių“ sąlygų kaišiadoriečiai ypač po karo ir šiose apylinkėse vykstant nepriklausomybės kovoms gyveno itin vargingai – visoje apylinkėje tebuvo keli „pilni“ ūkiai. Juk ir bažnyčios statyba be Kaišiadorių dvarininko Strumilos ar Vladikiškių dvaro savininko Romerio būtų sunkiai įsivaizduojama, o šie juk orientavosi į Lenkijos valdžios įsitvirtinimą Lietuvoje. Įdomu, kad valsčių komitetai susikūrė ne tik stambesniuose miesteliuose – Kaišiadoryse, Žiežmariuose, Žasliuose, Kruonyje, Rumšiškėse, bet ir Palomenėje, Paparčiuose bei Darsūniškyje, kurie aprimus politinei situacijai buvo prijungti prie kaimyninių. Didžiausias iš jų buvo Žaslių (apėmė beveik 14 000 gyventojų), o vienas mažiausių – Kaišiadorių (apie 7000).
Rinkimų sistema
Rinkimų sistema tuo metu dar nebuvo susiformavusi, nebuvo nustatyta rinkimų tvarka. Pirmuosiuose rinkimuose balsavimas dažniausiai buvo viešas, renkant rankos pakėlimu. Iškildavo ginčų dėl balsavimo viešumo. Pavyzdžiui, Žiežmariuose lenkai ir vokiečiai siūlė balsuot viešai („kam čia slėptis gerą darbą darant“). Tačiau gyventojai pasiekė, kad balsuojama būtų slaptai („kam čia girtis gerą darbą darant“). Kai kur rinkimai buvo visuotiniai. Pavyzdžiui, Žiežmariuose renkant dalyvavo net virš 1000 žmonių – tai retas aktyvumas visoje Lietuvoje. Kaišiadorių apskrityje tokiuose visuotiniuose rinkimuose išrinkti keturi komitetai, o trys – įgaliotinių susirinkimuose. Pavyzdžiui, Palomenėje „pastatė kandidatus iš kiekvieno sodžiaus“, Aukštadvaryje rinko po delegatą nuo dešimties šeimų. Labiausiai paplitęs balsavimo būdas buvo balsavimas kamuoliukais (arba vietoje jų naudojo žirnius ar pupas) – pastatydavo kiekvienam kandidatui po du butelius (tuščius), į vieną dėjo jei buvo už kandidatą, o į kitą – jei prieš. Semeliškėse, pavyzdžiui, žirnius dėjo į baltą arba juodą butelį. Apie agitacijos metodus daugiau teko girdėti vyresnių žmonių pasakojimuose – norintys skelbti savo idėjas tai darydavo miesteliuose turgaus dienomis pasilipus ant bačkos ar vežimo. Žinome, kad rinkėjai nebuvo abejingi, nes, pavyzdžiui, 1920 m. jų aktyvumas buvo 90 procentų.
Savivaldos kūrėjai ir iniciatoriai
 Lietuvos kariuomenės kariai grįžta iš pratybų. Žiežmariai, 1921 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Fotodokumentų skyrius. Dauguma žymiųjų to meto žmonių, kuriuos mes žinome iš kitų veiklos sričių, vienaip ar kitaip dalyvavo savivaldybių veikloje. Dalis anų laikų savivaldos pradininkų vėliau pasitraukė iš aktyvios veiklos (neaišku, jie nusivylė ar pavargo), tačiau keletas įsitvirtino politinėje veikloje ir tapo žymiais veikėjais. Pavyzdžiui, pirmasis apskrities viršininkas Bronius Stosiūnas, pradėjęs savo veiklą kaip Semeliškių komiteto iniciatorius, dirbęs Kaišiadoryse nuo 1919 m. per dvidešimtmetį dar dirbo Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių, Alytaus, Utenos ir Ukmergės apskričių viršininku, o karo metais atsisakė jam siūlomo vidaus reikalų ministro posto. Jau minėtasis komiteto kūrimo iniciatorius kun. A. Varnas Kaišiadorių valsčiaus ir apskrities komitetuose buvo išrinktas kasininku, tačiau vėliau pasitraukė iš politinės veiklos. Būdinga, kad savivaldos pradžioje kunigai aktyviai dalyvavo ir kituose valsčiuose, nes tuo metu didžiausią įtaką visuomenėje turėjo krikščionių demokratų partija (iki 1926 m.). Komiteto kūrimo Žiežmariuose iniciatorius buvo kun. Juozas Balčiūnas, o Žasliuose kun. Antanas Pakštys, Kruonyje kun. Juozas Vaitiekūnas. Apskrities taryboje revizijos komisijoje dirbo pirmosios lietuviškos Kaišiadorių pradžios mokyklos kūrėjas Jonas Jurkūnas ir t. t. Kartais ir visiškai nežinomi ir paprasti ūkininkai užimdavo įvairias pareigas. Pavyzdžiui, Būtkiemio kaimo ūkininkas Juozas Valasevičius 1918-1919 m. aktyviai dalyvavo kuriant Kalvių valsčių, o 1920 m. tapo Kruonio valsčiaus atstovu apskrities taryboje ir netgi Kaišiadorių apskrities tarybos pirmininku. Buvo žmonių, kurie savo valsčiuose ir seniūnijose tapo politiniais lyderiais ilgiems metams, jais pasitikėjo ir gyventojai ir aukštesnioji valdžia. Netgi specialiųjų tarnybų apžvalgose jie buvo vertinami pozityviai – kaip ištikimi savo valstybei ir darbštūs. Reikia pastebėti kad nedaug veikėjų buvo prolenkiškų, bolševikinių, anarchistinių ar netgi monarchistinių pažiūrų, buvo neraštingi ar netinkamos moralės. Gana tipinis to meto valsčiaus ar seniūnijos veikėjo portretas – vyras, ūkininkas, lietuvis, katalikas, dažniausiai baigęs pradžios mokyklą.
Savivaldos komitetai
Valsčių savivaldybės kūrėsi parapijų komitetų pagrindu, nes bažnyčia tuo laiku buvo ne tik religinis, bet ir visuomeninis centras, o kaime didžiausią įtaką turėjo dvasiškiai ir krikdemų partija. Kaišiadorių apskrityje tik Semeliškėse ir Jiezne buvo įkurti valsčių komitetai, o kitur - parapijų. Kaišiadorių parapijos komitetas buvo sudarytas 1918 m. lapkričio 23 d. pirmiausia klebono kun. Alfonso Varno pastangomis. Rinkimuose dalyvavo apie 600 žmonių, į komitetą išrinkti penki lietuviai ir vienas lenkas. Žiežmariuose maždaug tuo pačiu laiku vykusiuose rinkimuose dalyvavo daugiau negu tūkstantis žmonių, o Palomenėje - apie 90. Šalia parapijos komiteto Kaišiadoryse susikūrė ir bolševikų komitetas, kuriam vadovavo Rusijos revoliucijos dalyviai. Šį komitetą padėjo likviduoti Kaišiadoryse tebebuvę vokiečių kareiviai. Kaišiadoryse taip pat veikė lenkiška karinė organizacija P.O.W. ir „strelcai“, laukiantys Lenkijos kariuomenės. Vokiečiai varžė gyventojų išrinktos savivaldybės veiklą – ne tik valsčiaus, bet ir apskrities. Kairiųjų pažiūrų vokiečių kariai rėmė vietinius bolševikus. Jei partiją laikysime kaip interesų grupę tai kaimyninių šalių interesai Lietuvoje, galima sakyti, reiškėsi žymiai stipriau, negu vietinės dar silpnos partijos. Matyt kaimyninių šalių grėsmė lėmė ir tai, kad partinis susiskaldymas tarp lietuvių išryškėjo vėliau. Valsčių tarybose didžiausia dalį sudarė nepartiniai („bepartyviai“) arba krikdemai, žydų tautybės asmenys priklausė „žydų partijai“, kitų partijų tebuvo pavieniai atvejai.
Apskrities savivaldybė
Kaišiadorys jau Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių administracijos paskelbti apskrities centru. Pokaryje jie palaipsniui perėmė Trakų apskrities centro vaidmenį. 1918 m. gruodžio 6 d. susirinkę parapijų komitetų atstovai išrinko Kaišiadorių apskrities tarybą, kurios pirmininku tapo Kaišiadorių vaistininkas Markūnas, jo padėjėju agronomas iš Juodiškių dvaro Kučinskas, sekretoriumi studentas nuo Darsūniškio Mičiulis, sekretoriaus padėjėju atsargos kapitonas iš Juknonių Šalkauskas, kasininku Kaišiadorių klebonas kun. Varnas, o kasininko padėjėju ūkininkas nuo Vievio Ostraševskis. Kodėl apskrities centru tapo Kaišiadorys? Nes senąjį šio regiono administracinį centrą Trakus kontroliavo Lenkija, o nuo 1920 m. spalio nusistovėjusi laikinoji administracinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos išliko iki 1939 m. Nesutikdama su Vilniaus krašto okupacija Lietuvos vyriausybė Kaišiadoryse laikinai įsikūrusią apskrities administraciją tebevadino Trakų apskritimi. Taigi, kaip Kaunas dėl okupacijos tapo laikinąja Lietuvos sostine, Kaišiadorys tapo apskrities centru. Buvimo apskrities centru dvidešimtmetis turėjo lemiamą reikšmę Kaišiadorių miesto raidai. Politinį Kaišiadorių vaidmenį sustiprino jų tapimas ir vyskupijos centru.
Ar savivaldybės realiai pradėjo veikti jau nuo 1918 m.?
 Pirmojo Kruonio valsčiaus viršaičio Kostanto Bačkausko pasirašytas raštas dėl Vilūnų koplyčiai priklausančių žemių. Kruonis, 1919 m. gegužės 20 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Iš Kaišiadorių vokiečiai pasitraukė tik 1919 m. gegužės mėnesį. 1919 metais šiose apylinkėse vyko mūšiai tarp Lietuvos kariuomenės ir Raudonosios armijos, o 1920 m. - su Lenkijos kariuomene. Kaišiadorių viršaitis rašė, kad Kaišiadorių valsčius „vos tik pradėjo veikti nuo 1919 m. vasario 18 d.“ Taigi sąlygos veiklai buvo sunkios tiesiogine to žodžio prasme. O kur dar po Pirmojo pasaulinio karo nualintos Lietuvos ekonominė ir socialinė suirutė, Lenkijos ir Rusijos priešiškos pastangos, savivaldybių neturėjimas jokių išteklių ir nepatyrimas. Pavyzdžiui, Kruonio pirmuoju viršaičiu tapęs Kostantas Bačkauskas veiklos pradžioje valsčiaus administracijos išlaidas apmokėdavo savo lėšomis, nors pats tebuvo ūkininkas. Netgi 1921 m. apskrities viršininkas rašė raštus į sostinę, kad valsčių tarnautojai (tai faktiškai būdavo po tris-keturis žmones kiekviename valsčiuje) negauna atlyginimo jau kelis mėnesius, nors jis ir taip buvo labai mažas. Milicininkai skundėsi, kad iš algos net batų negali nusipirkti. Jau vėliau policininkams skirdavo po 100 Lt arklio išlaikymui (tai buvo vienintelė transporto priemonė). (Paaiškinimas: milicijos terminas naudotas iki 1924 m., vėliau - policija).
Kokias problemas sprendė pirmosios savivaldybės?
Lietuvos vyriausybė ragino imti visą valdžią į savo rankas. Tai reiškia, kad savivaldybės turėjo spręsti ne tik vietinės reikšmės socialinius ar politinius klausimus, bet ir, pavyzdžiui, mokesčių nustatymo ar fronte kovojančių savanorių aprūpinimo problemas, Pagrindinės politinių svarstymų ar sprendimų temos buvo etatai ir algos (kokių reikia būtiniausių pareigybių ir kaip viršaičiams, raštvedžiams, kasininkams, milicininkams atlyginti už darbą), mokesčių nustatymas (apskrities seimelis 1919 m. netgi pareiškė visuotinį papeikimą visiems, kurie nesumokėjo mokesčių, o mokesčių būta ne tik už žemę, bet ir atskirai mokyklų, ligoninės, prieglaudos išlaikymui, o kur dar prievolės patiems taisyti kelius ir tiltus, vežiot pareigūnus, karius ar grįžtančius po karo tremtinius, prievartinis valstybinės paskolos bonų išpirkimas arba prievartinės maisto produktų rekvizicijos...). Kiekvienas valsčius sprendė savo valsčiaus teritorijoje buvusių mokyklų įrengimo, aprūpinimo malkomis, žibalu, mokytojų apgyvendinimo klausimus (dar surinkt mokyklų išlaikymui po 20 skatikų nuo dešimtinės žemės), taip pat kiekviename valsčiuje reikėjo išlaikyt arešto namus su prievaizdu. Be to visi valsčiai turėjo prisidėt prie vaikų prieglaudos, buvusios Žasliuose, su devyniasdešimčia vaikų išlaikymu (pavyzdžiui, buvo nustatyta pyliava nuo kiekvieno valako žemės po gorčių grūdų ir du gorčius bulvių). Nežiūrint to, kad ši vaikų prieglauda buvo ne tik vietos poreikiams, ji buvo atkelta iš Vilniaus. Apskrities ligoninė buvo netoli Žaslių – Ščiukiškių dvaro sodyboje. Darsūniškio valsčius nuolat atsisakinėjo prisidėti prie jos išlaikymo, o 1920 m. ligoninė perkelta į Kaišiadoris ir teko naujai spręsti jų patalpų problemas. Tokie savivaldybių klausimai kaip vokiškų ar kitomis kalbomis parašytų iškabų pakeitimas lietuviškomis, savivaldybių įstaigų aprūpinimas tautinėmis vėliavomis ir naujais antspaudais šiame kontekste atrodo gana lengvi. Sunkiausiais metais ir galėtume laikyti pirmąjį penkmetį. Tad nekeista, kad Kaišiadorių viršaitis Vainilavičius 1919 m. skundėsi gauta bauda už tai, kad valsčiaus seniūnai nesurinko iš gyventojų produktų normos. Tačiau netgi 1921 m. kitas Kaišiadorių viršaitis Jonika skundėsi, kad valsčius tebėra karo zonoje ir jiems tenka didžiausias krūvis aprūpinant transportu kariuomenę, pareigūnus ir kitus (o „priverčiamasis vežėjavimas“ ūkininkui savo vežimu galėjo trukti ir po dvi dienas).
Lygios teisės
1918-ieji buvo moterų lygiateisio dalyvavimo politiniame gyvenime pradžia. Didesnėje dalyje komitetų ir net vėliau išrinktose tarybose dalyvavo vien vyrai. Kai Žiežmariuose renkant komitetą moterų grupė pareiškė, kad ir jos nori dalyvauti rinkimuose vyrai dar bandė protestuoti: „Gana mes nuo jūsų namie prisikenčiam“. Tačiau, pavyzdžiui, Kaišiadoryse moksleivė Leonora Ratkevičaitė ne tik buvo viena iš komiteto kūrimo iniciatorių, bet ir buvo išrinkta komiteto sekretore. Be to moterys vadovavo vaikų prieglaudai, ligoninei. Darsūniškyje renkant komitetą dalyvavo tik 220 rinkėjų – „su moterimis ir vaikais“. Darsūniškiečiai dar bandė piktintis rinkimų rezultatais, nes viršaitį išrinko „tik su keliom bobom ir vaikais ir desetku kvailesnių vyrų“. To meto visuomenės požiūris į lygias galimybes buvo diskriminuojantis. Buvo džiaugiamasi tuo, kad patys lietuviai tuo laiku pirmąkart įgavo savo politines teises. Juk dar prieš keletą metų ir vyrai tik valdantieji nekilnojamąjį turtą turėjo šiokias tokias teises, o dar tebegyveno karta, kuri užaugo baudžiavos laikais. Tačiau požiūris į moteris vis tiek buvo žmoniškesnis, nes, pavyzdžiui, kaimyniniuose Semeliškėse buvo „išrinkti 8 žmonės ir 1 žydas“. Tai rodo, kad naujausių laikų pradžioje visuomenėje tebevyravo prietarai, negatyvus skirstymas į savus ir svetimus. Tačiau laikas ir įvykiai nuo 1918 m. vertė keistis greičiau, negu žmonės patys to norėjo.
Pokyčiai
Per dešimtmetį iš bažnytkaimio ir parapijos centro Kaišiadorys tapo ne tik valsčiaus, bet ir apskrities bei vyskupijos administraciniu centru. Nors simboline savivaldos pradžia laikome jau 1918-tus metus, tačiau žymesni pasikeitimai prasideda tik po dešimtmečio, ypač 1930-ųjų. Pavyzdžiui, maždaug 1927–1930 m. parapijos salėje įrengtas muziejus (sunaikintas 1944 m.), 1930 m. – įvestas privalomas pradinis mokymas ir įsteigtas tankus pradžios mokyklų tinklas, 1933 m. – įkurtas vaikų darželis, 1936 m. – biblioteka, 1937 m. – gimnazija ir t. t. Maždaug 1935 m. mieste mūrinės statybos „bumas“ – pastatyti apskrities savivaldybės rūmai, vyskupijos rūmai, pradinė mokykla. Ypatingi kultūriniai pasikeitimai – viešojoje erdvėje pradėta naudoti lietuvių kalba, suaktyvėjo visuomeninis gyvenimas…
|
Naujausi straipsniai
|
|
|
|
Atsitiktinis straipsnis
|
Žaslių kautynės – 1919 m. balandžio 2–8 d. Strošiūnų, Pajautiškių, Guronių, Žaslių geležinkelio stoties ir Žaslių miestelio apylinkėse tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos karinių pajėgų vykusios kautynės, kurios buvo vienas svarbesnių 1918–1920 m. Lietuvos nepriklausomybės kovų bolševikų fronte etapų. Žaslių kautynės buvo pirmõsios organizuotos Lietuvos kariuomenės puolamojo pobūdžio Daugų–Žaslių karinės operacijos dalis, kurios metu iš įtvirtintos Strošiūnų–Pajautiškių–Guronių–Žaslių geležinkelio stoties–Žaslių miestelio linijos bolševikai buvo nustumti Mijaugonių kryptimi (vėliau pasitraukė link Maišiagalos). Tuo būdu buvo galutinai sutrukdytos bolševikų pastangos pro Alytų ir Kaišiadoris žygiuoti į Kauną ir užimti visą Lietuvą. Kautynių metu lietuvių pusėje žuvo 4, sužeisti 40 ir dingo be žinios 20 kareivių. Žuvusieji iškilmingai palaidoti 1919 m. balandžio 10 d. Žiežmarių kapinėse.
Pasirengimas
 Stasys Nastopka (1881–1939) 1919 m. vasario–kovo mėn. lietuvių kariuomenė buvo skubiai organizuojama bei rengiama ir gerokai sustiprėjo. Buvo įsteigta naujų kariuomenės dalių, vyko reguliarus jų apmokymas. Gauti ginklai ir apranga gerokai pakėlė karininkų bei kareivių kovinę dvasią. Pamažu tobulėjo ir pati kariuomenės organizacija.
Nors kariuomenės pajėgumas dar buvo nedidelis, Lietuvos vyriausybė, pasitarusi su kariuomenės vadovybe, nutarė pasinaudoti patogiu momentu, pulti bolševikus ir pirmieji atgauti sostinę Vilnių. Šiam uždaviniui įvykdyti nutarta sudaryti atskirą brigadą, kurios viršininku 1919 m. kovo 11 d. buvo paskirtas karin. St. Nastopka, o jos štabo viršininku – karin. B. Giedraitis.
Pulti visu frontu lietuviai dar neturėjo pakankamai jėgų, nutarta sutelkti savo pajėgas dviejose vietose ir suduoti priešui smūgį, nuo kurio jis turėtų trauktis. Tai buvo pirmoji organizuota puolamojo pobūdžio karinė operacija, kokių anksčiau besikuriančioje kariuomenėje dar nebuvo.
Vykdant krašto apsaugos ministro karin. A. Merkio 1919 m. kovo 24 d. Vilniaus grupei paskelbtą slaptą įsakymą Nr. 1, bolševikų puolimui buvo sudarytos dvi rinktinės: dešinioji – pietinė iš Alytaus įgulos ir kairioji – šiaurinė iš Kauno įgulos.
Kautynės
Operacijos pradžia
1919 m. balandžio 3 d. dešinioji rinktinė pradėjo žygį iš Alytaus Daugų kryptimi ir puldama dvejomis voromis balandžio 4 d. užėmė Daugus ir Gaidukonių kaimą. Pulkas turėjo žygiuoti toliau ir užimti Bobriškių kaimą, bet sužinojus, jog bolševikai sutelkė didesnes jėgas, balandžio 5 d. karinė vadovybė tolesnį puolimą sustabdė.
Pagal krašto apsaugos ministro Vilniaus grupei įsakymą Nr. 1 kairiosios (šiaurinės) rinktinės vadas karin. J. Butkus 1919 m. kovo 31 d. su rinktinės dalimi – II pėst. pulko I batalionu bei IX kuopa, artilerijos II baterijos I būriu ir puse husarų eskadrono – iš Kauno išžygiavo Vilniaus kryptimi. Šias karines dalis Kaune karin. J. Butkus perėmė tik išvykdamas į kautynes, todėl nebuvo susipažinęs nei su jau paskirtais karininkais, nei su bendra padėtimi minėtose dalyse. Tą pačią kovo 31 d. rinktinės dalis atvyko į Rumšiškes, kur Atskirosios brigados vadas karin. St. Nastopka jai paskelbė naują įsakymą. Pagal jį į rinktinės sudėtį įeinąs Atskirasis batalionas turėjo likti Rumšiškėse rezerve, o II pėst. pulko I batalionas, II baterijos būrys ir I husarų eskadrono dalis balandžio 1 d. pasiekti Žiežmarius, iš kur kitą dieną pradėti puolimą.
Atvykus į Žiežmarių rajoną, rinktinė ten rado vokiečių kariuomenės dalinį – 19 savanorių batalioną, kuris saugojo vokiečių ir bolševikų tarpusavyje nustatytą liniją – Kaišiadorių–Žiežmarių barą. Vokiečių pagalbos lietuviai nesitikėjo, nes tuo laiku vokiečių kariuomenė, kaip minėjome, buvo demoralizuota ir užsikrėtusi revoliucine dvasia. Todėl reikėjo pasikliauti vien savo jėgomis. Nesant ištisinio fronto, bolševikai galėjo lietuvių kariuomenę pulti iš sparnų. Tuo tikslu į Žaslius ir Aukštadvarį buvo pasiųsti raiteliai. Rinktinės vadovybė neturėjo telefono ryšio nei su vienu daliniu. Nors iš štabo ir buvo atsiųsta telefonistų grupė, tačiau jie neturėjo nei vieno telefono aparato. Todėl ryšį teko palaikyti tik per pasiuntinius.
Bolševikai buvo įsitvirtinę Strošiūnų–Pajautiškių–Guronių–Žaslių geležinkelio stoties ir Žaslių miestelio linijoje. Jų jėgos buvo kur kas didesnės negu lietuvių. Prieš lietuvius veikė bolševikų Pskovo divizijos I, II ir VI šaulių pulkai. Lietuvių rinktinės vadovybė manė, jog bolševikai nežino apie rinktinės atvykimą į Žiežmarius, ir todėl tikėjosi netikėtai priešą užpulti. Tačiau tikrovėje buvo kitaip – priešai laukė puolimo.
Balandžio 2 d. puolimas
Balandžio 2 d. auštant II pėst. pulko I bataliono dalys pradėjo puolimą. Artilerija jau nuo 7 val. ryto apšaudė priešą. I kuopa turėjo užimti Paltininkus, Guronis ir Žaslius; II kuopa – Pajautiškes; III kuopa – Strošiūnus; IX kuopa – Strėvininkus, Dirgalonis ir Liutonis. Atskirojo bataliono I kuopa, husarų eskadronas ir žvalgų komanda buvo rezerve.
I kuopa (vadas – karin. A. Sinkevičius), puldama priešą minėta kryptimi, tikėjosi bolševikus užklupti Tarpumiškių dvare, tačiau čia jų neradusi, mišku ir palauke žygiavo toliau. Išaušus kuopa artėjo prie Paltininkų, kur buvo sutelktos stipresnės priešo jėgos, o Guronyse buvo jo artilerija. Pati vietovė buvo labai patogi gintis, todėl bolševikų pozicijos buvo geros. Nors I kuopą rėmė karin. Pr. Uoginto vadovaujamas artilerijos būrys, tačiau jos puolimą priešas atrėmė stipria artilerijos, kulkosvaidžių ir šautuvų ugnimi. Dauguma I kuopos kareivių kautynėse dalyvavo tik pirmą kartą, todėl tokia stipri priešo ugnis sukėlė sąmyšį. Teko kuopai pasitraukti į Tarpumiškes.
II kuopa (vadas – karin. K. Mackevičius) puolė Pajautiškes. Ją irgi pasitiko stipri priešo ugnis.. Kuopai taip pat teko atsitraukti į Tarpumiškes. Susišaudymo metu buvo sužeistas vienas kuopos kareivis. Tuo būdu I ir II kuopos savo uždavinio neįvykdė.
III kuopa (vadas – karin. J. Kairionis) puolė Strošiūnus, kur apsistojusi bolševikų kuopa lietuvių puolimo nesitikėjo. Todėl po trumpo susišaudymo bolševikai išbėgiojo. Pirmieji ir antrieji Strošiūnai ir buvo užimti. Iš priešo buvo paimta 1 kulkosvaidis, 5 šautuvai ir kt. turto.
IX kuopa (vadas – karin. Marcinėnas), ryžtingai puldama Strėvininkus, Dirgalonis ir Liutonis, po keleto valandų mūšio juos užėmė, įsitvirtino, pasistatydama 40 žmonių užtvarą. Husarų būrys, pasiųstas apsaugoti kairįjį rinktinės sparną, prie Kurniškių dvaro išvaikė ten buvusią negausią bolševikų sargybą ir paėmė iš jos 2 šautuvus, šovinių ir nemažą pundą proklamacijų. Ties Kurniškėmis palikę sargybą, husarai irgi pasitraukė į Tarpumiškes.
Balandžio 2 d. puolimas nepavyko visų pirma todėl, jog nebuvo suderinti kuopų veiksmai. O tai priklausė nuo aukštesnės vadovybės veiklos. Šio puolimo nauda buvo tik ta, jog buvo tiksliai sužinotas priešo jėgų išdėstymas. Balandžio 2 d. nepasisekus įvykdyti numatyto uždavinio, Atskirosios brigados vadas karin. St. Nastopka nutarė rinktinės rezervą pritraukti arčiau fronto. Esant labai blogam orui bei klampiems keliams, naktį iš balandžio 2 į 3 d. iš Rumšiškių į Žiežmarius atvyko Atskirasis batalionas. Čia įvykusiame brigados vado karin. St. Nastopkos ir batalionų vadų karin. J. Butkaus ir K. Škirpos pasitarime buvo nuspręsta balandžio 3 d. pakartoti puolimą. Jo uždavinys buvo išstumti bolševikus iš Strošiūnų-Žaslių linijos ir, susiklėsčius palankioms sąlygoms, toliau pulti Vievio-Vilniaus kryptimi.
Balandžio 3 d. puolimas
Balandžio 3 d. rytą virš Žiežmarių pasirodė lietuvių lėktuvas, kuris, apsukęs keletą ratų apie mūsų kariuomenę, numetė pranešimą apie priešo jėgų išsidėstymą. Mūsų aviacijos pasirodymas pakėlė karių kovinę dvasią.
Apie 15–16 val. II pėst. pulko I bataliono I ir II kuopos, išsiskleidusios grandinėmis, pasipylė iš miško, puldamos Paltininkų–Guronių kryptimi. Purvas buvo tiesiog neišbrendamas. Kai kur teko bristi per apsemtą pievą. Įbridus į vandenį, bolševikai apšaudė kulkosvaidžių ugnimi nuo 150-os aukštumos, į pietus nuo Guronių. Grandinėmis kartais teko pulti į vandenį, tačiau jos nesitraukė, bet slinko pirmyn. Pradėjus smarkiai snigti, pasinaudojusios sniego priedanga, kuopos prisiartino prie priešo apkasų ir apmėtė juos granatomis. Neatlaikę puolimo bolševikai pasitraukė. Užėmę aukštumą, mūsiškiai apšaudė jų pozicijas prie Žaslių geležinkelio stoties.
Bolševikai vis dar laikėsi Pajautiškėse, bet, pajutę smarkų lietuvių spaudimą, pasiuntė savo pasiuntinius į Žaslius, prašydami pagalbos. Tačiau jų pasiuntiniai pateko į lietuvių nelaisvę. Iš rasto pranešimo, kurį pasiuntiniai siuntė savo vadovybei, sužinota, jog Pajautiškėse yra 120 bolševikų, kuriuos „baltieji“ smarkiai spaudžia ir, nesulaukus paramos, teksią iš tos vietovės pasitraukti. Ši žinia lietuvius padrąsino. Karininkai A. Sinkevičius ir K. Mackevičius, palikę dalį savo kuopų Guronyse, su trim būriais ir 1 kulkosvaidžiu patraukė Pajautiškių kryptimi. Bolševikai, pajutę, jog yra supami, spruko į pietus nuo Pajautiškių kaimo buvusį mišką. Kaimas buvo užimtas be mūšio.
Balandžio 4–7 d. veiksmai
Balandžio 4 d. auštant rinktinės žvalgai buvo pasiųsti į Žaslių miestelį, o II pėst. pulko I bataliono I kuopa – į Žaslių geležinkelio stotį. Bolševikai, pastebėję lietuvių žvalgų artinimąsi, paleidę keletą šūvių, Žaslių miestelį skubiai paliko ir pasitraukė Vievio kryptimi. Ta pačia kryptimi pasitraukė ir bolševikai iš Žaslių geležinkelio stoties, palikę vežimą sviedinių, telefono aparatą ir vienos kuopos raštinę su antspaudais ir dokumentų blankais.
Nors bolševikai ir buvo priversti pasitraukti iš jų užimto rajono iki pat Vievio miestelio, bet jie nebuvo sumušti. Todėl kitą dieną puolimo buvo atsisakyta ir rinktinė įsitvirtino Strošiūnų–Pajautiškių–Žaslių geležinkelio stoties ir Žaslių miestelio linijoje. Rinktinė užėmė šią liniją tokia tvarka: II pėst. pulko I kuopa – už Žaslių stoties ir miestelio, II kuopa – už Pajautiškių, III kuopa – už Strošiūnų, I ir IX kuopa – už Dirgalonių ir Liutonių kaimų. Kairėje I kuopa palaikė ryšį su vokiečiais, o dešinėje su jais kontaktavo IX kuopa. Atskirojo bataliono IV kuopa ir žvalgų komanda buvo rezerve už II pėst. pulko I ir II kuopų, to pat bataliono II kuopa – už II pėst. pulko III kuopos Gurkliuose, o I ir III kuopos bei II husarų eskadronas liko rezerve Žiežmariuose. Artilerija buvo užėmusi poziciją prie Tarpumiškių palivarko. I husarų eskadronas, tiek kautynių metu, tiek joms pasibaigus, atidžiai stebėjo priešo veiksmus Aukštadvario apylinkėse.
Po balandžio 3 d. pasisekusių kautynių rinktinė galėjo žygiuoti pirmyn ir pasiekti Vievį. Tačiau ji nei kairėje, nei dešinėje neturėjo ją remiančių karinių pajėgų, todėl veržtis į priekį buvo rizikinga, nes grėsė pavojus iš abiejų sparnų būti priešo apsuptai ir sunaikintai. Atsižvelgiant į tai, vyko tik mūsų žvalgų susirėmimai su bolševikų sargybomis. Balandžio 5 d. II husarų eskadronas užėmė Jagelonių kaimą, o balandžio 6 d. – Semeliškes. Visų anksčiau minėtų mūšių metu iš priešo buvo paimtas 1 kulkosvaidis, 3 lauko virtuvės, 4 dviračiai-vežimai šoviniams, 6 telefono aparatai, daug telefono kabelio, 2 vežimai, 4 arkliai ir apie 50 belaisvių. Netoli Vievio buvo paimtas intendantūros sandėlis, iš kurio pavyko viską išsivežti. Mūsų nuostoliai – 3 užmušti ir 25 sužeisti kareiviai.
Po šių kautynių bolševikai, sužinoję, jog lietuvių jėgos šiame bare yra daug menkesnės ir, be to, vokiečiai jiems nepadeda, ruošėsi lietuvius pulti. Jau balandžio 6 d. lietuviai turėjo žinių, jog Žaslių bare priešas koncentruoja didesnes jėgas. Balandžio 7 d. vakare buvo pastebėtas jų intensyvus judėjimas. Rinktinė pasiruošė gintis, budėjimas pozicijose buvo sustiprintas, rezervinės kuopos įspėtos būti pasiruošusios.
Balandžio 8 d. mūšis
 Schema. Žaslių kautynės 1919 m. balandžio 8 d. Iliustracija iš: Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose, 1918–1920. Vilnius, 2004. P. 88. Balandžio 8 d. anksti rytą tirštos priešo grandinės pradėjo smarkų puolimą Žaslių–Strošiūnų bare. Šiuos du punktus skyrė tankus miškas, išraižytas griovių ir net kalnagūbrių, todėl kautynių metu tarp veikiančių dalių buvo sunku palaikyti ryšį. Nors telefonų jau turėta, bet jie blogai veikė. Kautynių metu Žiežmarių–Strošiūnų telefono linija visiškai nustojo veikusi, todėl kuopų vadams teko veikti savarankiškai ir reikšti daug iniciatyvos (žr. schemą).
Kairiajame sparne (Žasliai–Pajautiškės) barą gynė II pėst. pulko I ir II kuopos ir Atskirojo bataliono žvalgų komanda (apie 30 vyrų) bei IV kuopa, kurioje buvo taip pat ne daugiau kaip 50 vyrų. Šioms pajėgoms vadovavo karin. K. Škirpa. Bolševikai ypač smarkiai puolė Žaslių geležinkelio stotį ir Talpūnus, o Pajautiškes bandė apsupti mišku iš pietų pusės ir suduoti smūgį iš sparno. Tačiau II pėst. pulko II kuopa sulaikė priešo puolimą ir privertė jį trauktis atgal mišku į rytus. Karin. K. Škirpa, gavęs pranešimą, jog II pėst. pulko III kuopa, bolševikų smarkiai spaudžiama ties Strošiūnais, nepajėgia atsilaikyti, vos prasidėjus mūšiui pasiuntė jai į pagalbą karin. A. Jakšto vadovaujamą Atskirojo bataliono II kuopą. Be to, žinodamas apie dar menką šio bataliono pasirengimą kovoms, karin. K. Škirpa iš turėto rezervo nukreipė į Strošiūnus ir to paties bataliono IV kuopą. Priešas buvo kontratakuotas ir durtuvų kautynėse priverstas pasitraukti į Mijaugonių kaimą. Žvalgų komanda buvo pasiųsta ryšiui tarp Pajautiškių ir Strošiūnų palaikyti.
Bolševikai, panaudoję smarkią artilerijos ir kulkosvaidžių ugnį, toliau didelėmis jėgomis puolė karin. K. Škirpos vadovaujamą barą, ypač jo kairįjį sparną. Jį gynusi II pėst. pulko I kuopa, neatlaikiusi puolimo, apie 17 val. pasitraukė iš Žaslių stoties ir miestelio.
Pasitraukus I kuopai, susidarė pavojus II kuopai, gynusiai Pajautiškes, nes kairysis sparnas tapo atviras ir bolševikai galėjo apeiti iš sparno. Kairiajam sparnui apsaugoti dar buvo nusiųstas II kuopos vienas būrys, buvęs rezerve 150-oje aukštumoje, tačiau jis bendros padėties jau neišgelbėjo. Apie susidariusią padėtį pranešus rinktinės vadui karin. J. Butkui, šis įsakė atsitraukti į Žiežmarius. II kuopa per Tarpumiškių dvarą apie 18 val. 30 min. atsitraukė į nurodytą vietą.
Nepasisekus bolševikų puolimui į Strošiūnus, jie sutelkė artilerijos ir kulkosvaidžių ugnį į Atskirojo bataliono II ir IV kuopų barą – kapines ir 115 aukštumą. Dalis bolševikų, atsidūrę kairiajame baro sparne, iš miško įžambine ugnimi apšaudė abi kuopas. Tuo būdų bolševikai puolė frontu nuo Mijaugonių kaimo ir iš sparno, t.y. iš miško. Nors priešo artilerijos sviediniai krisdavo maždaug už vieno kilometro kuopų užnugaryje, tačiau tarp menką patyrimą turinčių karių jie kėlė paniką. Todėl į kairįjį sparną buvo pasiųsta sustiprinta žvalgyba, kuri privertė priešą iš šio sparno pasitraukti.
Pačiame kautynių įkarštyje sugedo IV kuopos kulkosvaidis, o ir šovinių jau nedaug tebuvo likę. Neprityrę kulkosvaidininkai ilgai nesugebėjo jo sutaisyti ir, tuo pasinaudoję, bolševikai dar atkakliau veržėsi pirmyn. Tuo kritišku momentu visgi pavyko kulkosvaidį sutaisyti ir besiartinantį priešą apšaudyti smarkia ugnimi, kuri bolševikams padarė daug nuostolių. Buvo matyti, kaip bolševikai, jau lipantys per lauke buvusią tvorą, krito nuo kulkosvaidžio ugnies. Daug jų buvo nukauta ir nuo kuopų karių taiklių šautuvų šūvių. Nuolat buvo girdėti II kuopos vado karin. A. Jakšto raginimai: „Vyrai, tik taikykit, vyrai taikykit!“. Vietinių gyventojų pasakojimu, bolševikai iš to lauko išsivežė apie 80 nukautų ir sužeistų kareivių. Jų puolimas buvo sustabdytas.
Nesitikėdami iš priešakio išstumti lietuvius iš jų užimtų pozicijų, bolševikai mišku apėjo IV kuopos kairįjį sparną ir puolė iš šono. Pastebėjus šį jų manevrą, smarkia ugnimi buvo priversti pasitraukti Pajautiškių kryptimi. Tačiau apie 17 val. bolševikai dar didesnėmis jėgomis bandė pakartoti savo manevrą. Suspietus artilerijos ir kulkosvaidžių ugnį, bolševikai visiškai pakriko ir pasitraukė Mijaugonių kaimo kryptimi. Temstant kautynės aprimo.
Išsamus straipsnis - žr.: Žaslių kautynės.
|
Atsitiktinė iliustracija
|
 Pirmos dienos vokas „ALGIRDUI BRAZAUSKUI – 80 METŲ“. Išleido AB Lietuvos paštas 2012 m. rugsėjo 22 d. Brazauskas Algirdas Mykolas (1932 m. rugsėjo 22 d. Rokiškyje - 2010 m. birželio 26 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse) - Kaišiadorių gimnazijos absolventas, hidrotechnikos inžinierius, ekonomistas, sovietinis veikėjas, LR prezidentas, Ministras pirmininkas.
Ir sovietiniais laikais, ir Atgimimo metais, ir iki šiol A. Brazauskas daugelio kaišiadoriečių buvo ir yra pagarbiai sutinkamas, geru žodžiu minimas. Nuo seno Brazauskų šeima - tėvas buhalteris Kazimieras Brazauskas, motina notarė Sofija Brazauskienė - žinoma kaip darbšti, sąžininga, geranoriška, vertinanti šeimos garbę.
Atėjus M. Gorbačiovo perestroikai ir prasidėjus Lietuvos atgimimui, A. Brazauskas formaliai nepriklausė Sąjūdžiui, tačiau kaip tik tuo metu jis tapo vienu iš tautos lyderių. „A. Brazauskas buvo vienintelis aukščiausiojo Lietuvos komunistų partijos elito atstovas, sugebėjęs tapti demokratiniu visuomenės vadovu. Šia prasme jo kaip politiko demokratinė evoliucija yra unikali ne tik Lietuvai, bet ir visam postkomunistiniam pasauliui, ko gera, analogijų galima įžvelgti tik B. Jelcino ir G. Horno politinėse biografijose“ („Lietuvos prezidentai“).
1993 m. vasario 14 d. A. Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu (surinkęs 60,03 proc. rinkėjų balsų, S. Lozoraitis - 38,28 proc.). Tai buvo pirmieji Lietuvos istorijoje visuotiniai prezidento rinkimai.
A. Brazausko prezidentavimo metais iš Lietuvos buvo išvesta tarybinė kariuomenė, mūsų šalį aplankė Šv. Tėvas, Lietuva buvo priimta į Europos Tarybą.
2010 m. A. Brazauskui suteiktas Kaišiadorių garbės piliečio vardas. 2011 m. liepos 2 d. tėvų namuose Kaišiadoryse (Biliūno g. 26) atidaryti Brazauskų namai-muziejus.
|
|
.jpg)
