Žiūrėti kodą

Jūs neturite leidimo redaguoti šį puslapį dėl šios priežasties:

Jūs galite žiūrėti ir kopijuoti puslapio kodą:

'''Velnio Tiltas''' - rėva [[Nemunas|Nemune]], buvusi ties [[Aštragas|Aštrago]] kaimu. Taip pati garsiausia ir pavojingiausia [[Nemunas|Nemuno]] rėva. Už 1 km į šiaurės vakarus buvo šios rėvos pabaiga; žymus Lietuvos upių tyrinėtojas S. Kolupaila mini ties ta vieta buvus aukštą Brigitos kalną, nuo kurio atsiverdavo puikus reginys. Apie patį Velnio tiltą S. Kolupaila rašė: ''„Kaip sakyta, Nemunas, nepajėgęs pragraužti Tursono kalno, aplenkia jį ir radęs ties [[Rumšiškės|Rumšiškėmis]] tarpelį prasiveržia toliau. Glausdamasis prie aukšto dešiniojo kranto ties [[Aštragas|Aštrago]] kalnu, 4 km tarpe ligi Dvareliškio jis krinta 1,4 m. Lyginamasis kritimas 35 cm/km čia daug didesnis, kaip vidutinis tarp Birštono ir Kauno 22,7 cm/km. Labai smarki srovė, vasarą 1,3-1,6 m/s, pavasarį ligi 2,5 m/s, plauna dugną, iš kurio kyšo dideli akmenys, lyg tyčia primėtyti į upę. Tarp akmenų lieka siauras ir kreivas kelias, kuriuo sunku vairuoti laivą ar sielį. Užkliudęs akmenį laivas sudūžta, sielis suyra. Ši rėva laikoma dar dėl to ypatingai pavojinga, kad tiesus beveik 3 km ilgumo [[Nemunas|Nemuno]] ruožas nukreiptas į šiaurės-vakarus. Kai pučia dažnas pas mus vakarinis vėjas, jis stumia laivą prie dešiniojo kranto, kur vaga pilna akmenų ir nėra priemonių gelbėtis. Nenuostabu, kad dar 19 šimtmečio pradžioje čia nukentėdavo vienas iš šešių laivų! Vagos valymas išimant ir pašalinant atskirus akmenis nedaug padeda: vaga įsigilina, iš dugno „išlenda“ nauji akmenys“.'' Apie Velnio tiltą sukurta įvairių legendų. Viena jų 1932 m. buvo užrašyta Darsūniškyje: „''Vieną kartą gyveno kerdžius, vardu Dvarelis. Jis nuo mažens ganė Dvareliškio dvaro galvijus. Tas kerdžius turėjo labai gražią dukterį. Kai duktė sulaukė aštuoniolikos metų, ją pradėjo piršliai lankyti. Nuo piršlių lankymo mergaitė išpuikėjo ir nei už vieno bernelio tekėti nebenorėjo. Kartą atvažiavo piršliai, o jaunikis mergaitei pažadėjo viską padaryti, ką ji tiktai panorės. Kerdžiui nepatiko jaunojo nosis, nes ji tiktai vieną skylutę teturėjo. Kadangi mergaitė buvo sutikusi už to tekėti, kuris visus jos norus patenkins, tai ir atsakyti nebuvo kaip. Ponaitis sakėsi, kad jo dvaras yra anoj pusėj [[Nemunas|Nemuno]]. Tai mergaitė pareikalavo per vieną naktį pastatyti per [[Nemunas|Nemuną]] akmeninį tiltą. Jaunikis sutiko. Temstant jaunikis griebėsi ir dirbo iki pusiaunaktų. Kerdžius pasislėpęs matė, kad jaunikis velnio pavidale didelius akmenis nešė ir į [[Nemunas|Nemuną]] metė. Tokiu tiltu gali visą [[Nemunas|Nemuną]] užtvenkti ir daug žalos žmonėms padaryti. Kerdžius įlipo į kubilą ir sugiedojo gaidžio balsu. Jaunikiui akmuo iškrito, ir jis, nepabaigęs tilto statyti, pranyko. Taip ir liko nebaigtas akmens tiltas ties [[Rumšiškės|Rumšiškių]] miesteliu. Jis ir dabar Velnio tiltu vadinamas. Merga sužinojo, koks jaunikis buvo atvažiavęs, atsižadėjo savo puikybės ir ištekėjo už kaimynų bernelio“.'' Keletą kartų buvo bandyta išvalyti [[Nemunas|Nemuną]]: pašalinti Velnio tilto akmenis. XVI amžiuje Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas buvo pavedęs pavaldiniui Mikalojui Tarlai sutvarkyti [[Nemunas|Nemuną]] laivininkystei. Šis slenksčius aptvarkė; Gardino pirkliai, dažnai keliaudavę Nemunu, ties apvalytais slenksčiais buvo pastatę Tarlai paminklą. 1775 m. [[Nemunas|Nemuno]] slenksčius ties [[Aštragas|Aštragu]] ir [[Gastilonys|Gastilonimis]], karaliaus Stanislovo Augusto nurodymu, apsiėmė sutvarkyti matematikas jėzuitas Pranciškus Norvaiša. Buvo pakviesti specialistai - narai iš Anglijos. Akmenų iškėlimo darbai truko 3 metus. P. Norvaišos garbei iš iškeltų akmenų ketinta pastatyti didelę piramidę su užrašu - I. Krasickio lotyniškomis eilėmis (išverstas skambėtų maždaug taip): „Aš, ši uola, per tiek amžių buvau pasislėpusi upėje, Susprogdinta menininkų darbais, matau šviesą. Nors seniau sudaužydavau su didžiu nuostoliu laivus, Esu išjuokiama, nes niekuo negaliu pakenkti sausai žemei. Ramiai plauk toliau, jūrininke, su pergalės irklu, Nešk savo tautai ir parnešk jos turtus, Ir visada atsimink, kad nėra nieko tokio, Ko negalėtų pergalėti tikroji tėvynės meilė”. 1802 m. birželio 15 d. vieškeliu pro [[Aštragas|Aštragą]] su savo svita važiavo rusų caras Aleksandras I. Pravažiuodamas kaimą jis pamatė, kaip viena vytinė užplaukė ant akmenų ir sunkiai susižeidė darbininkas. Tai pamatęs davė nurodymą išvalyti šią rėvą. 1803-1807 m. rusai ir vokiečiai upėje iškasė 22,5 m pločio ir 0,8 m gylio vagą, laisvą nuo akmenų. [[Nemunas|Nemunas]] ties [[Aštragas|Aštragu]] buvo valomas 1820-1825 m. ir 1874-1875 metais. Kai 1853-1855 m. buvo mūrijama Kauno krantinė, rangovams buvo įsakyta akmenis imti iš [[Nemunas|Nemuno]] rėvų. Prie rėvų yra lankęsis dailininkas M. K. Čiurlionis, tapė peizažus A. Žmuidzinavičius, taip pat čia lankydavosi netoliese gyvenę dailininkai [[Didžiokas Vladas|V. Didžiokas]], P. Kalpokas ir kiti. Šiose apylinkėse vyksta ir J. Dovydaičio apysakos „Velnio slenksčiai“ veiksmas. Velnio tiltą poemoje „Gražina“ mini ir poetas A. Mickevičius: „Taip lygiai senis Nemunas kely, Prie Rumšiškių sutikęs kietą uolą Užgriūva ją, atbėgęs iš toli Šlapiais pečiais tą milžiną užpuola Ir be jokios jį daužo atvangos Tačiau akmuo matyti, irgi kietas - Jis Nemunui vis neužleidžia vietos, O šis taip pat nepasuka vagos ...” [[Kategorija: Gamta]]

Grįžti į Velnio tiltas (rėva).