Visi Šventieji Lapkričio 1 d.

Visi Šventi, Visų Šventė – bažnytinė šventė, skirta visiems šventiesiems paminėti. Vėlinių išvakarės. Tą dieną aukodavo elgetoms, už mirusiuosius užsakydavo mišias. Visų šventųjų diena turėjo ypatingą prasmę. Manyta, kad tą dieną gimęs kūdikis, suaugęs būdamas šermenyse, matysiąs vėles. Pagal šios dienos orą spėti žiemos ir pavasario orai. Sakoma: „Visi šventi su ledu, Šventas Jurgis su lapu“. Buvo draudžiama verpti, kad ėriukai negimtų margi.

Vėlinės Lapkričio 2 d.

Vėlinės – bažnytinė ir liaudies šventė, skirta visiems mirusiesiems paminėti.

XX amžiaus pirmoje pusėje abi šios šventės buvo suplaktos į vieną. Kaišiadorių krašte buvo įprasta per Visus Šventuosius ir Vėlines aukoti elgetoms maisto, kad jie melstųsi už artimųjų vėles: Stabintiškėse prieš Visų šventę kas aviną pjauna, kas paršą, pyragų iškepa. Labai daug elgetų sėdėjo prie bažnyčios. Va, tai kiekviena šeimininkė nešė mėsos gabaliuką.

Retas tos dienos paprotys buvo pokštauti vaidinant dūšias: XX amžiaus pradžioje Smilgių kaimo jaunimas Vėlinių vakare susirinkdavo į vieną vietą. Pabuvę kiek vaikinai išeidavo, o pasilikusios merginos žaisdavo žaidimus, kurie nereikalavo dainų. Sugrįžę vaikinai pasakodavo, kad dūšios darė tvarką kaime. Pokštautojai aplankydavo sodybas ir paliktus ar išmėtytus lauke darbo įrankius, drabužius sutvarkydavo – ratus užkeldavo ant namo stogo ar kamino, į drabužius prikišdavo šiaudų ir kur nors pastatydavo, sunkesnius daiktus nunešdavo į kitą sodybą, įkeldavo į darželį. Ant dūšių niekas nepykdavo, nors turėdavo darbo, kol susitvarkydavo. Pokštautojai primindavo, kad ruošiantis žiemai reikia susitvarkyti namų aplinką.

Šv. Martynas Lapkričio 11 d.

Šventasis Martynas – bažnytinė naminių gyvulių globėjo šv. Martyno šventė, liaudies kalendoriuje sutampanti su ganiavos pabaiga. Šios dienos oras rodė, kokios bus ateinančios Kalėdos: jei per Martyną ledas, tai per Kalėdas – šlapia, o jei per Martyną šlapia, tai per Kalėdas – ledas.

Šv. Andriejus Lapkričio 30 d.

Šventasis Andriejus (lapkričio 30 d.) – liaudies papročiuose – merginų vestuvinių būrimų metas. Vilkiškėse per Andriejų merginos nevalgydavo visą dieną, o vakare suvalgydavo labai sūrią bandelę ir guldavosi į pavalkus, kad dvyliktą valandą pamatytų savo būsimąjį vyrą. Kietaviškėse aplink šulinį pasėdavo kanapių, tylėdamos grįždavo, pasiklodavo patalus ir atsiguldavo, kad susapnuotų savo jaunikį, atėjusį padėti rauti kanapių. Kartais vakare privalgydavo silkių be duonos, kad sapne jaunikis atneštų atsigerti. Kai kurios rašydavo ant popierėlių vaikinų vardus, dėdavo juos po pagalve, o rytą traukdavo: taip sužinodavo, kuo vardu bus vyras. Jagėlonių kaime norėdamos susapnuoti būsimą vyrą merginos po pagalve dėdavo vyriškas kelnes.