Etnografija

TYRINĖJIMAI LIETUVOJE

Didelį įnašą formuojantis Lietuvos etnologijos mokslui turėjo nuo 1935 m. iki 1943 m. leistas žurnalas „Gimtasai kraštas“, kuris apėmė didžiąją dalį liaudies kultūros sričių. Daugelyje straipsnių buvo bandoma sisteminti etnografinę medžiagą.

1964 m. išleistas pirmasis etnografinio pobūdžio leidinys „Lietuvos etnografijos bruožai“. Nuo 1963–1991 m. leista „Kraštotyra“ tęstinis straipsnių rinkinys, kuriame spausdinti profesionalių mokslininkų ir kraštotyrininkų lokaliniai tyrimai. 1975 m. pasirodė tik etnologinėms konferencijoms skirtas tęstinis leidinys „Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje“. Nuo 1977 m. tik etnologų stambios studijos ir monografijos spausdintos serijoje „Iš lietuvių kultūros istorijos“.

1985 m. išleistas „Pabaltijo etnografijos atlasas“. 1996–2002 m. leistos etnografinių monografijų ir stambių studijų serijos „Lietuvos etnografija“.

RAJONO TYRINĖJIMAI

Nuo 1998 m. muziejaus archyve kaupiama etnografinė medžiaga apie Kaišiadorių rajoną ir jo apylinkes. Šiuo metu surinkta apie 100 etnografinių bylų. Tematika įvairi, tačiau bene didžiausią dalį sudaro dainuojamoji ir pasakojamoji tautosaka bei įvairių papročių fiksacija. Sukaupta nemažai medžiagos apie šeimos švenčių papročius: gimtuves, vedybas. Kalendorinių švenčių papročiai aprašyti plačiausiai. Turbūt dėl to, kad rajone ir jo apylinkėse kai kurios kalendorinės šventės išliko daug ilgiau nei kitose Lietuvos vietovėse. Ypač graži ir ilgai gyvavusi Trijų karalių (sausio 6 d.) vaikštynių tradicija, kurią ilgiausiai išlaikė darsūniškiečiai. Kietaviškėse dar ir dabar švenčiami Blovieščiai (Gandrinės) (kovo 25 d.), šią dieną laukiama sugrįžtančių gandrų, kepamos bandelės, kurios kabinamos ant medžio, krūmo šakų ar tvoros, o vaikams sakoma, kad tai sugrįžusio gandro dovanos.

1958 m. Vacys Milius etnografinės ekspedicijos metu rinko medžiagą Jiezno, Kaišiadorių ir Vievio rajonuose.

1969 m. Vilniaus universitetas organizavo etnografinę ekspediciją (Vad. P. Dundulienė) Žiežmarių apylinkėse. Studentai rinko medžiagą apie papročius, liaudies mediciną, vaikų priežiūrą, žemdirbystę, pasakojamąją ir dainuojamąją tautosaką.

Stasys Daunys tyrinėjo pirtis bei jų papročius ne tik rajone, bet ir visoje Lietuvoje.

Kalendorinių švenčių papročius Darsūniškio apylinkėse 1972 m. fiksavo etnografė ir kraštotyrininkė Marijona Čilvinaitė.

Jonas Balys domėjosi kalendorinių švenčių, mirties ir laidotuvių, žemdirbystės papročiais ir tikėjimais. Jo darbuose galima rasti daug vertingos medžiagos iš Kaišiadorių rajono.

Vingaudas Baltrušaitis tyrinėjo gyvenamųjų namų interjerą ir baldus Kaišiadorių rajone.

2003 m. Vilniaus pedagoginis universitetas Kruonio seniūnijoje organizavo etnografinę ekspediciją (Vad. J. Mardosa), kurios metu studentai rinko duomenis apie: vaišių (pobūvių) kultūrą, atlaidus, elgetas ir elgetavimą, vestuvinius simbolius, liaudies pedagogiką ir kt.

2006 m. muziejus išleido „Kaišiadorių etnografinį žodynėlį“ (autoriai V. Baltrušaitis ir L. Žižliauskaitė). Žodynėlyje pateikiama 413 Kaišiadorių apylinkėse naudotų etnografinių terminų, iš kurių beveik pusė iliustruota piešiniais.

2011 m. muziejaus išleistoje knygoje „Kaišiadorių etnografiniai bruožai“ (autorė G. Daunoraitė). Remiantis archyviniais XIX pab.–XX a. I pusės šaltiniais, tyrinėtojų publikacijomis bei fiksuotomis dabarties kultūros apraiškomis, aprašomi pagrindiniai verslai, amatai, šeimos ir kalendorinių švenčių papročiai. Leidinys iliustruojamas daiktų piešiniais ir fotografijomis.