Verbų sekmadienis: prisiminkime tradicijas

Verbos švenčiamos paskutinį sekmadienį prieš Velykas. Verba – tradicinė iš kadagio ar blindės šakelių surišta puokštė, šventinama bažnyčioje. Sakoma, kad Verbų sekmadienį eiti bažnyčion be puokštelės nedera, nes kitaip velnias į rankas įbruka savo uodegą.

Katalikų bažnyčios liturgijoje verbos šventinimas įvestas V amžiuje ir siejamas su Jėzaus Kristaus pergalingu įžengimu į Jeruzalę, kai žmonės mojavo jam palmių šakomis, mėtė jas jam po kojomis.

Verba užima svarbią vietą ir liaudies papročiuose. Visoje Lietuvoje visuotinai tikima magine apsaugine ir gydomąja verbos galia. Plakimas verba – apeiginis veiksmas. Ankstų Verbų sekmadienio rytą buvo skubama anksti atsikelti ir verba nuplakti dar lovoje tebegulinčius. Plakant linkėjimai išsakomi tam tikra formule, kuri visoje Lietuvoje labai panaši: „Ne aš plaku, verba plaka. Nesirk, nemirk, šventų Velykų sulauk!“ O nuplaktasis turėdavo išsipirkti margučiais: „Ne aš mušu, verba muša. Už nedėlios ir Velykos, ar žadi margučių?“ Nuplaktasis jokiu būdu už plakimą nepykdavo, o tik džiaugdavosi, nes sakoma, kad gavęs plakti visus metus sveikas ir darbingas būsi.

Bažnyčioje pašventinta verba namuose laikoma visus metus. Užkišta už švento paveikslo, ar namo pastogėje – saugo namus nuo griaustinio: „Jei yra verba pastogėj, tai reiškia perkūnas netrenks“. Ar smilkoma griaudžiant perkūnijai. Verbą smilkydavo ir laukiant kalėdojančio kunigo ar namuose esant pašarvotam numirėliui, kad būtų gaivesnis kvapas: „Užkišta už balkio stovi iki kitos Verbos, bet jei laukia kunigėlio, tai paspragina verbos. Pavaikščioja su verbos dūmeliu ir kur numirėlis yra, tai ir kvapas kitas ir namai atrodo šventesni, atrodo, kaip bažnyčioj su kodylu“. Verba parūkydavo pirmąkart išgenamus į ganyklą gyvulius, kad „blogos akys“ nenužiūrėtų, paukščių varnos ir vanagai neišnešiotų. Verbą dažnai nunešdavo ir į tvartus, kad gyvuliai gerai augtų.

Siūlas, su kuriuo surišama verbos puokštelė, taip pat stebuklingas. Pjaudamos rugius moterys juo apsijuosdavo juosmenį, kad strėnų nesopėtų. Tačiau bene labiausiai paplitęs tikėjimas, kad verbos siūlas gydo rankos riešo skausmą: „Siūleliu vilnoniu verbą apvieloja, apvieloja, – oviš nemažai to siūlo susuka, kad verbos siūlelis pamačlyvas. Jei skausmas, ranka girgžda, tai tuo siūleliu reikia užrišt“.

Paskutinis sekmadienis prieš Velykas liaudyje suvokiamas kaip gamtos atbudimo šventė. Žaliuojančios verbos šakelės primena apie ne už ilgo ateisiančią šventę – Velykas.

Kovo 22 dieną Kaišiadorių muziejaus darbuotojai sveikino kaišiadoriečius su pavasariu ir vykdė Verbų dalinimo akciją.