Prie puodų: kasdienai ir šventėms, sau ir kitiems. Filomena Zarankienė (Kratavičiūtė)

Knygnešė, daraktorė, mokytoja Ona Lisauskaitė (1884–1954) gyvenusi Žasliuose žinoma kiekvienam besidominčiam miestelio istorija. Jos namas su plačiais, dekoruotais laiptais tebestovi Vytauto gatvėje. O. Lisauskaitė užaugino tris anksti mirusios sesers Kotrynos Kratavičienės (Lisauskaitės) (1891–1929) vaikus Filomeną, Stasį ir Oną. Vėliau padėjo auginti ir auklėti Antrojo pasaulinio karo metais be vyro likusio Filomenos Zarankienės (Kratavičiūtės) (1919–2003) dukras Rimą ir Reginą. Mokytoja buvo vaišinga, net vaikui užsukus į svečius kaisdavo arbatą, ant stalo dėdavo turimą skanėstą. Išmanė stalo etiketą. Domėjosi medicina, buvo puiki žolininkė.

Žoliauti vesdavosi Filomenos dukrą Rimą. Rima Jankūnienė (Zarenkaitė) (gim. 1944 10 17) prisimena, kad rinkdama vaistažolinius augalus O. Lisauskaitė, kurią ji su seserimi vadino močiute, dalindavosi savo žiniomis, pasakojo apie jų poveikį: „šita žolelė – nuo širdies, gailiai – nuo radikulito, mėlynės, bruknės, kad akys stipresnės būtų.“

Tačiau O. Lisauskaitės globotą Filomeną Zarankienę (Kratavičiūtę) prisimena retas miestelio gyventojas. Mažai kas žino, kad Filomena, mėgo ruošti valgį,  puikiai šeimininkavo. Buvo baigusi žemės ūkio mokyklą. Tokiose mokyklose mokinės buvo mokomos bendrųjų mokslinimo dalykų: tikybos, lietuvių kalbos, matematikos, buhalterijos, istorijos, visuomenės mokslo, geografijos, gamtos mokslo ir higienos ir kt. Taip pat, specialybės dalykų: piešimo, braižybos, siuvimo, nėrimo, audimo, dailės darbų, skalbimo, kepimo, virimo, konservavimo ir marinavimo, tvarkos ir maisto laikymo, pienininkystės, daržininkystės, paukštininkystės ir gyvulininkystės. F. Zarankienė (Kratavičiūtės) turėti šeimininkavimo, maisto ruošos leidiniai, receptų knygos ir užrašai išlikę iki šių dienų. Juos išsaugojo Filomenos dukra R. Jankūnienė (Zarenkaitė).

R. Jankūnienė (Zarenkaitė) pasakojo, kad jos mama ir kasdienį, ir šventinį valgį ruošdavo krosnyje, vadinamoje duonkepėje: „Mėsas, duoną, pyragus visus pečiuje kepdavo. Puodus ant trikojų sustatydavo.“ Tarp labiausiai įsiminusių valgių mini – kasdienį valgį – sriubas. Virdavo kruopų, žirnių, pupų ir pupelių, arbūzų (moliūgų) sriubas: „Į kiekvieną sriubą, kad ir kokią virtų berdavo truputėlį cukraus. Tas lašas cukraus kaip pakeičia skonį, švelnina.“ Iš raugintų burokų padarydavo šaltibarščių: „Būdavo raudoni, be jokių niekalų.“ Filomena kasdien valgyti ruošdavo ne tik savai šeimai, bet ir mokiniams, kurių daug gyvendavo jų namuose. Be to, buvo samdoma šeimininkė, ruošdavo vaišes vestuvėms, krikštynoms, šeimininkaudavo laidotuvėse. Valgį ruošdavo itin kruopščiai: „Net suaugusi būdama, jeigu padėdama pjaustydavau ką nors, jeigu nepataikydavau pagal ją tai gaudavau per nagus. Nieko nesakydavo. Aš sau dirbu. Jinai man „terkšt.“

Velykoms kepdavo veršiuko kumpį prismaigstytą lašiniais, iš maltos mėsos – netikrą zuikį. Būtinai iškepdavo mielinės tešlos pyragų, tortą: „Pyragų tešlą kildindavo du kartus. Iškarto tokią skystesnę darydavo, pastovėdavo, pradėdavo pūstis, tada miltų dadėjus išminkydavo. Kai dar kartą pakildavo formuodavo ir į pečių. Pečiaus kaitrumą tikrindavo pildama miltų. Jei miltai dega, dar per anksti, dar palaukdavo. Jei miltas nedega, o tiktai ruduoja tada dėdavo.“ Tortams kepdavo plaktais kiaušinio baltymais kildintus biskvitus. Tam tikri kepinių ruošos darbai tekdavo ir Filomenos dukroms. Šiandien Rima jai patikėtus, net ir nelengvus darbus prisimena su šypsena: „Man reikėdavo baltymus kiaušinių plakti, kai kepdavo tortus mama. Atrinkti kiaušinį nuo baltymo – nieko. Bet plakt… Buvo vargo vakarienė, mano katorga.“ Kepant biskvitams laikydavosi rimties: „Neleisdavo mama nei durų uždaryti smarkiau, nei garsiai kalbėti, kada kepdavo, kad tik tas biskvitas iškiltų.“ Iškeptus biskvitus pertepdavo plaktos grietinėlės kremu: „Reikėdavo iš lėto plakti, kad nepasidarytų sviestas.“ Paruoštus tortus puošdavo biskvito trupiniais. Velykoms būtinai išvirdavo džiovintų vaisių kompoto.

Per Velykas ir kitas metines šventes šeima aukodavo vargšams: „Pyragų ir mėsų nešdavom ubagams. Jie sėdėdavo prie bažnyčios. Vyniodavom viską į drobelę. Mėsa kepta, gatava valgyti ir pyragas. Įduodavo mums vaikams ir mes turėdavome visiems padalinti. Už bažnyčios ant kalniuko buvo ubagynas. Ten gyveno seneliai paliegę, žmonės su psichine liga, žmonės, kurie sunkiai apie save susitvarkydavo. Ten taip pat visada nešdavom maisto prieš šventes.“ Elgetų ir pavargėlių šelpimas laikytas krikščioniškosios meilės išraiška. To meto spaudoje straipsniuose apie pasiruošimą Velykoms rašyta: „Švenčių metu geriausia proga, ar net pareiga kiekvienos labiau pasiturinčios šeimininkės, apdovanoti kuo nors neturtingus.“

Pasakodama apie savo mamą R. Jankūnienė (Zarenkaitė) dar prisiminė, kad ji bičiuliavosi su Prezidento Aleksandro Stulginskio seserimi Julija Stulginstaitė. Pastaroji artimai bendravo su Filomenos seserimi Ona ir dažnai viešėdavo jų namuose Žasliuose. Užklupus Antrojo pasaulinio karo ir pokario metų sunkumams ši bičiulystė nenutrūko. Kai Prezidentas Aleksandras Stulginskis 1941 m. TSRS okupacinės valdžios buvo suimtas ir ištremtas Filomena J. Stulginstaitės vardu siuntė jam maisto siuntinius. Siųsdavo džiovintą duoną, taukus, lašinių bryzą, šviežiai mušto sviesto gabalėlį, šventėms – plotkelių. Iš Lietuvos buvo galima išsiųsti tik 8 kilogramų svorio siuntinį. Suruošusi siuntinį pėsčia nešdavo jį į Žaslių traukinių stotį. Traukiniu vykdavo į Vilnių ir iš ten išsiųsdavo. Tremtinių padėtis buvo sunki, jie nuolat kentėjo nuo maisto trūkumo. Filomenai rašytame laiške už paramą ir teikiamą pagalbą J. Stulginstaitė reiškė padėką: „dėkoju už Jūsų gerą širdį. Pasilieku dėkinga Jums ant visados.“

Šiandien į klausimą „Ką moteris, šeimininkė turi padaryti, kad Velykų šventės būtų ne tik sočios, bet ir džiugios, malonios?“ galima atsakyti remiantis lietuvių katalikių moterų draugijos leistame žurnale „Moteris“ 1936 m. publikuotu straipsniu. Jame rašoma: „Kad Velykos būtų mielos galime ir turime pačios tuo pasirūpinti. Bendrai imant, permaža įvertiname švenčių reikšmę ir mažai šventes tebranginame. Tuo tarpu šventes švęsti įsakė pats Dievas, o visa tai ką Dievas yra paliepęs, be abejojimo yra gera ir mums reikalinga. Galime pasimokyti iš kitataučių ir net iš kitatikių, kurie daug geriau už mus praleidžia šventes. Jie supranta dvejopą švenčių prasmę: 1) pagarbinti Dievą, jam padėkoti už visas malones ir pasimelsti, 2) pasidžiaugti, pasiilsėti, dorai pasilinksminti.

Tuo tarpu nereikia suprasti, kad pasilinksminimui reikia alaus, degtinės, pulko svečių ir t.t. O ne! Savęs svaiginimas, proto netekimas, blogų ir negražių darbų darymas – tai ne pasilinksminimas. <…> Pirmiausia pasirūpinkite, kad pirkia, seklyčia ir visas namas būtų pavyzdingai sutvarkytas, švarus. Kartu reiktų sutvarkyti net ir sodybą – kad aplink visur būtų miela ir akiai ir širdžiai. Paruoškime šventėms geresnį valgį, gražiau ir tvarkingiau jį patiekime. Venkime pasigėrimų lygiai taip, kaip vengiame blogų darbų. <…> Vaišinkime svečius paprastais, bet skaniais ir gražiai patiektais valgiais. Nėra jokio reikalo, kad ant stalo būtų visko per daug. Kuklios, bet gražios vaišės parodo šeimininkės kultūringumą ir saikingumą. Jeigu šventėms pasiruošime taip, kaip mums liepia protas ir dorovingumas, bet nesivaikysime tuščio pasididžiavimo ar negarbingo džiaugsmo – Velykos tikrai bus mielos.“

Muziejaus internetinės svetainės virtualių parodų skiltyje pristatoma nauja paroda „Prie puodų: kasdienai ir šventėms, sau ir kitiems. Filomenos Zarankienės (Kratavičiūtės) šeimininkavimo leidiniai ir užrašai“. Parodoje rasite ir velykinių valgių receptų. Kviečiame aplankyti!