Archeologija

ARCHEOLOGINIAI TYRINĖJIMAI KAIŠIADORIŲ RAJONE

Archeologinių žvalgymų ir tyrinėjimų Kaišiadorių rajone pradžia pagal bendrą Lietuvos kontekstą šiek tiek vėlavo. Jų apimtį ir tyrinėjimų pobūdį lėmė bendra Lietuvos politinė, ekonominė situacija, archeologijos mokslo raida, todėl iš esmės jie atspindi visos Lietuvos archeologinių tyrinėjimų raidą.

Archeologinių tyrinėjimų raidą Kaišiadorių rajone galima skirti į kelis pagrindinius etapus.

1) XIX a. pabaiga – XX a. I pusė. XIX a. pabaigoje prasidėjo moksliniai archeologiniai žvalgymai ir tyrinėjimai. To meto tyrinėtojams dar trūko mokslinio kritiškumo, žinių, metodinio pasirengimo. Tačiau tai jau nebuvo mėgėjiški vietos mokytojų ar dvarininkų kasinėjimai. Medžiaga buvo renkama sistemingai, apibendrinama ir įtraukiama į mokslinę apyvartą.

Šiuo etapu daugiausiai vykdyta archeologinių žvalgymų. 1888 m. E. Volteris žvalgė Beištrakių (Šukiškių) ir Guronių (Pravieniškių) pilkapynus bei Buivydonių, Migonių, Pridotkų, Rokiškių piliakalnius. Pastaruosius jis dar vadino pilkapiais.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Lietuvos archeologai pradėjo domėtis akmens amžiaus paminklais. Lietuvoje surasta daug to laikotarpio gyvenviečių. Tačiau sistemingai jos dar netyrinėtos. Titnago ir keramikos radiniai buvo surenkami žemės paviršiuje. 1908 m. Kaišiadorių apylinkėse lankėsi T. Daugirdas ir L. Kšivickis. Dovainonyse, Dabintoje, Darsūniškyje jie surado akmens amžiumi datuojamų radinių. Nuo 1928 m. akmens amžiaus paminklų žvalgymus tęsė K. Jablonskis. Iki 1938 m. jis surado akmens amžiaus gyvenviečių Dabintos, Darsūniškio, Kapitoniškių, Rumšiškių, Sekionių apylinkėse.

Kiek įvairesnius paminklus nuo 3-iojo de šimtmečio žvalgė P. Tarasenka. Jis aplankė ir aprašė Budelių piliakalnį, Rusių senovės gyven vietę, Rusių (Zūbiškių) kapinyną, Laukagalio akmenis. „Lietuvos archeologijos medžiagoje“ (1928) jis pateikė ne maža informacijos apie naujus ir jau žinomus Kaišiadorių rajono paminklus. Vėliau P. Tarasenka žvalgė piliakalnius. Jis išmatavo ir aprašė Dabintos, Dovainonių, Lašinių, Migonių, Palapainio, Rokiškių piliakalnius.

Šiuo laikotarpiu buvo kasinėti keli paminklai. 1927 m. E. Volteris tyrinėjo Guronių (Pravieniškių) pilkapyną. 1932 m. E. Volteris, C. Engel, K. Mekas ir J. Puzinas tyrinėjo Dovainonių (Kapitoniškių) I, II ir, spėjama, III pilkapynus. Šie tyrinėjimai buvo labai plačiai aprašomi to meto spaudoje. Gerokai mažiau spaudos dėmesio sulaukė 1936 m. surastas ir J. Puzino tyrinėtas Pentiškių senkapis.

2) XX a. vidurys ir II pusė (6–7-asis de šimtmečiai). Šiuo metu archeologiniai tyrinėjimai suintensyvėjo. Tą lėmė Kauno HE statyba ir marių užtvenkimas. Kauno marios turėjo užlieti 63,5 km² plotą. XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje organizuotos archeologinės žvalgomosios ekspedicijos, kurių tikslas buvo žvalgyti būsimų marių teritoriją. Jų metu buvo surasta naujų archeologinių objektų. Prieš užliejant marias skubiai vykdyti Kapitoniškių pilkapyno, Dovainonių, Rumšiškių piliakalnių, Rumšiškių kapinyno gelbėjamieji archeologiniai tyrinėjimai. Tyrinėtos ir Jakštonių, Lapainios senovės gyvenvietės, Atmainų (Darsūniškio), Dovainonių (Kapitoniškių), Migonių pilkapynai, Migonių piliakalnis ir papėdės gyvenvietė. Dalis šių tyrinėjimų me džiagos yra publikuota.

1959 m. užtvenkus Kauno marias, dalis archeologijos paminklų buvo sunaikinti (Rumšiškių piliakalnis, Kapitoniškių pilkapynas, Rumšiškių kapinynas ir kt.), apardyti arba ardomi ir dabar (Dovainonių piliakalnis, Lašinių piliakalnis su senovės gyvenviete ir kt.). Užtvenkus marias, aptikta ir nau jų archeologijos paminklų. Susiformavusiose marių salose priešais Rumšiškių miestelį rastas Senkapis. Jis tirtas 1961–1963 m. Tai – bene didžiausias tyrinėtas paminklas Kaišiadorių rajone. 1970 m. V. Urbanavičius senkapio medžiagą paskelbė knygoje „Rumšiškėnai XIV–XVI amžiais“.

3) XX a. 8–9-asis dešimtmečiai. Šiuo laikotarpiu archeologinių tyrinėjimų vykdyta nedaug, tačiau jie buvo gana sistemingi. Tai buvo ir gelbėjamieji, ir moksliniai, su konkrečių archeologų moksliniais interesais susiję kasinėjimai. Minėtu laikotarpiu tirta Nemaitonių senovės gyvenvietė, Nemaitonių (Žydiškių), Maisiejūnų (Surgantiškių), Visginų pilkapynai, Laukagalio akmens su dubenėliais, vadinamo Didžiuoju, Aukuru arba Velnio sostu, aplinka, Baruolių, Mankuviškių senkapiai.

Tuomet pradėta paminklų apskaita, intensyvi registracija. Archeologijos paminklai pradėti lankyti paveldo sauginių institucijų specialistų, paminklai kartografuojami, nustatomos jų teritorijos, sudaromi planai.

4) XX a. pabaiga (paskutinysis dešimtmetis) – XXI a. pradžia. XX a. pabaigoje vykdytos kelios didelės apimties žvalgomosios ekspedicijos. 1992–1994 m. KPI (V. Vaitkevičius) atliko žvalgymus, kurių metu Kaišiadorių rajone rasta per 10 iki tol nežinotų archeologinių ir mitolo ginių objektų. 1995, 1996 ir 1997 m. Kaišiadorių EKC ir KPC (A. Girininko) organizuotų žvalgomų jų ekspedicijų metu surasta 10 naujų senovės gyvenviečių, 9 radimvietės, 1 mitologinis akmuo, aplankyta nemažai jau žinomų paminklų, esančių dabartinio Kaišiadorių rajono ribose.

Šiuo laikotarpiu ypač tyrinėjami ardomi ir neaiškūs objektai. Gana išsamiai tyrinėtas Dovainonių piliakalnis. Kiek mažesnės apimties tyrinėjimai vykdyti Basonių (Kalvių) I, Lapainios, Rusių (Litviniškių), Zūbiškių senovės gyvenvietėse, Vindžiuliškių, Atmainų (Darsūniškio) pilkapynuose. 2002 m. vykdyti Paparčių „Pilies kalno“, Laukagalio kapinyno, Baruolių, Gansonių, Gliebiškio, Krasnasiolkos, Lalėnų, Miežonių, Paltininkų, Rečionių, Rusių (Zūbiškių) senkapių žvalgomieji tyrinėjimai.

Pradėtos tyrinėti naujos archeologinių paminklų rūšys. Žvalgomi bei tyrinėjami vėlyvieji paminklai. Žvalgomieji tyrinėjimai vykdyti Žiežmarių miestelyje, tyrinėtas Kapitoniškių palivarkas, Paparčių dominikonų vienuolynas. Nuo 2004 m. tyrinėjama Kruonio dvarvietė.

2005 m. pirmą kartą Kaišiadorių rajone vykdyti povandeniniai žvalgymai. Žvalgyti Gabio, Limino, Statkūniškio ir Žaslių ežerai.